Jeigu taip, nieko stebėtina, kad į lenkų padarytas skriaudas žiūrime tik išimtinai per stiprų padidinamąjį stiklą. Taip pat jaučiame sadomazochistinį pasitenkinimą, atsisakydami suteikti Lietuvos lenkams tokias teises, kokias turi Lenkijos lietuviai.
Bene svarbiausias įtarumo lenkams ir nepasitikėjimo jais šaltinis jau beveik šimtą metų lieka vienas ir tas pats – generolo Lucjano Želigowskio klastingai sulaužyta Suvalkų sutartis ir 1920 m. spalio 9 d. užimtas Vilnius. Nėra jokio reikalo n-tąjį kartą išreikšti šventą pasipiktinimą elgesiu sulenkėjusio lietuvio – Juzefo Pilsudskio, stovėjusio už „maištininko“ nugaros – ir preparuoti gerai žinomą „maišto“ istoriją.
Kitas dalykas – atskleisti žinomo reiškinio nežinomus aspektus. Svarbiausi jų yra du. Pirma, Lenkija anaiptol nebuvo vienintelė valstybė, kuriai po Pirmojo pasaulinio karo atsivėrė dideli naujų galimybių horizontai. Priešingai, žlugus Austrijos–Vengrijos, Vokietijos ir Rusijos imperijoms ir šių imperijų administraciniam aparatui, praktiškai visos nepriklausomybę atgavusios valstybės pradėjo bekompromisinę kovą dėl teritorijų ir sienų.
Yra ir antras žinomo reiškinio nežinomas aspektas, kuris atskleidžia kitokį – pozityvų Lenkijos vaidmenį. Lenkijos – sovietų karo analizė leidžia suvokti, kad be Lenkijos pergalės Lietuva būtų galėjusi užpirkti mišias ką tik gimusios nepriklausomybės laidotuvėms. 1920 m. liepos 2 d. Raudonosios Armijos vadas Michailas Tuchačevskis išleido tokio turinio įsakymą: „Į Vakarus per baltosios Lenkijos lavoną atsiveria kelias į pasaulinės revoliucijos gaisrą <...> Į Vilną, Minską, Varšuvą!“.
Jeigu blaiviai mąstantis žmogus sugeba įžvelgti tikrąją šio įsakymo prasmę, tai jam negali kilti nė mažiausios abejonės, kad lietuviai ne 1940-aisiais, o dvidešimčia metų anksčiau būtų galėję su karčia ironija konstatuoti: „Vilnius mūsų, o mes rusų“.
Nieko neturėtų klaidinti Maskvos sutartis (1920 m. liepos 12 d.), kurios pirmu punktu Sovietų Rusija pripažino Lietuvą nepriklausoma valstybe ir visiems laikams atsisakė Rusijos suverenių teisių į Lietuvą ir jos gyventojus. Masalas litovcams buvo ir neišpasakytas Kremliaus dosnumas – bolševikai pripažino Lietuvai į Rytus gerokai nutolusias teritorijas, įsipareigojo grąžinti po ATR padalijimo išgrobtas brangenybes, pažadėjo skirti 3 mln. aukso rublių karo nuostoliams padengti.
Bolševikai galėjo nešykštėti pažadų grąžinti Lietuvai netgi žemes, kuriose dabar šeimininkauja batka Lukašenka. Kodėl jiems nebūti dosniems? Argi ne rusai grąžino Lietuvai Vilnių? Deja, rūsti tikrovė sumala į smulkiausios frakcijos miltus visas iliuzijas. Molotovo-Ribbentropo paktas yra nepaneigiamas įrodymas – Lenkijos pergalė sugriovė sovietų užmačias. Ir tik po to, kai Hitlerio ir Stalino aljansas likvidavo šios pergalės padarinius, bolševikai padarė tai, ko nepadarė 1920-aisiais- okupavo Lietuvą, Latviją ir Estiją.
Pakankamai duomenų rodančių, jog bolševikai, giliai atsikrenkštę, rengėsi spjauti į Maskvos sutartį, buvo netgi 1920 metais. Raudonosios Armijos okupuotą Vilnių rusai Lietuvai perdavė tik rugsėjo 20 d. po triuškinančio pralaimėjimo Varšuvos mūšyje. Lengvabūdiškumo viršūnė manyti, kad prariję Lenkiją, bolševikai būtų atsisakę deserto – Baltijos šalių.
Analogiškas siekis įtvirtintas ir SSRS sukūrimo deklaracijoje (1922 m. gruodžio 30 d.). Joje tiesiai sakoma, jog naujoji valstybė „taps patikima atrama prieš pasaulinį kapitalizmą ir nauju ryžtingu žingsniu visų šalių darbo žmonių jungimosi į Pasaulio Socialistinę Sovietų Respubliką“. Kaip parodė vėlesni įvykiai, tokio jungimosi garantas buvo karinė okupacija, lydima „stichinių“ mitingų, per kuriuos „visa darbo liaudis vieningai“ priimdavo sprendimą žengti į bolševikų rojų.
Jėgos kultą garbinantys bolševikai, disponavo veiksmingu politinės ir karinės hegemonijos instrumentu – Raudonąja Armija. Ji neturėjo jokių nacionalinės priklausomybės požymių, nes buvo kuriama kaip viso pasaulio užkariavimo armija, kurios paskirtis – įtvirtinti komunizmo triumfą globaliniu mastu. Pradžią tam turėjo padaryti grynas leninės užsienio politikos produktas – 1920 m. Raudonosios Armijos „išvaduojamasis“ žygis į Lenkiją.
Kartu šis žygis buvo įžanga į buržuazijos engiamų Lietuvos darbo žmonių išlaisvinimą. Išlaisvinimą nuo nuosavybės, oraus gyvenimo, elementaraus padorumo ir pačios laisvės. Vietoj šių beprasmiškų dalykų lietuvio laukė tikros vertybės – vienintelis teisingas marksizmo–leninizmo mokymas, proletariato vado kultas, budri KGB akis ir gyvuliniai vagonai. Taip pat vatinkos, kerzai, šlapianka, stukačiai ir totalus melas, pateiktas kaip tiesa paskutinėje instancijoje.
Išvada vienprasmiška: būtent tik išimtinai tų keiksnojamų lenkiškų šlėktų dėka, lietuviai ne tik įtvirtino krauju iškovotą laisvę, bet ir išvengė žiauraus bolševikų režimo. To režimo, kuris taip nužmogino žmogų, kad vatnikai, tarsi abstinencijos sindromą išgyvenantys narkomanai, patiria nežmoniškas kančias, negalėdami bučiuoti rankos, kuri juos mušė ir laižyti batų, kurie juos spardė.
Mes jaučiame dvasinę žaizdą dėl klastingo L. Želigowskio demaršo ir nuolat ją draskome. Įsijautę į aukos vaidmenį ir jokiu būdu nenorėdami atsisakyti šio vaidmens, mes absoliučiai ignoruojame, kad Lenkijos sutriuškinta bolševikų Rusija buvo priversta nutraukti tolesnę ekspansiją ir atsisakyti planų geležine ranka atvesti į valdžią savo marionetes Lietuvoje ir kitose Baltijos valstybėse.
Tai neišperka lenkų kaltės? Ne, tačiau ta aplinkybė, kad lenkai iškovojo nepriklausomybę ne tik savo šaliai, bet ir Lietuvai, dar nėra pagrindas visą šimtmetį griežti dantimis ir draskyti marškinius ant krūtinės. Nenorėdami atleisti kitiems jų kaltes, neužmirškime ir savų – ne be nuodėmės buvo ir Lietuva, leidusi Maskvos sutarties slaptu punktu bolševikų ordoms judėti per Lietuvos teritoriją Lenkijos–sovietų karo metu.
Dabartiniu metu Lietuvą su Lenkija ir apskritai NATO sąjungininkais sausumoje jungia vienintelė arterija – Suvalkų koridorius. Jeigu potencialus priešininkas perkirstų šią arteriją, tai NATO rytinio flango saugumui kiltų rimtos problemos. Juolab, kad agresyvus ir realią grėsmę Lietuvai ir Lenkijai keliantis Rytų kaimynas lieka toks, koks jis visuomet buvo per Abiejų Tautų Respublikos gyvavimo amžius.
Politikoje bendras priešas lemia bendrus interesus, o pastarieji – gynybinius aljansus. Kadangi niekas nepanaikino principo „mano priešo priešas yra mano draugas“, tai pateiksiu retorinį klausimą: kas lietuviui yra lenkas? Jeigu į širdį įsirangiusi pagieža Jums tulžingai šnibždės, kad lenkas niekada nebuvo, nėra ir nebus nuoširdus lietuvio draugas, puiku! Tuomet laikykite jį užkeiktu draugu. Savo ruožtu padėtis įpareigoja. Įpareigoja lietuvį ir lenką ginti vienas kitą ir pasikliauti vienas kitu.
Tai būtų gera alternatyva apsikeitimu kaltinimais ir kaltų paieškai, nes pyktis yra destruktyvi jėga. Jeigu lietuviai ir lenkai pripažins tik savo tiesą, tačiau nesistengs suvokti kitos pusės argumentų, tai suveiks geležinis dėsnis – dvi tiesos logiškai negali būti suderinamos. Juolab, kad neužgijusių dvasinių žaizdų draskymas – tai kelias į aklavietę. Ieškodami išeities, liaukimės vykdyti „išmintingą“ grybavimo ant asfalto politiką ir bent jau siekime, kad pradėtų reikštis jėgos, kurios skatina ne sąskaitų suvedimą, bet veda į stabilumą ir protą, kompromisą ir santarvę.