Kodėl lietuviai vos ne su motinos pienu įsisavina sudėtingą jausmų kokteilį, kuriame nėra svarbaus elemento – simpatijų lenkams? Kritiškai paklauskime savęs, ar nesame savo kerštingos natūros ir amžinos pagiežos įkaitai?
Karolis Jovaišas
© DELFI / Audrius Solominas

Jeigu taip, nieko stebėtina, kad į lenkų padarytas skriaudas žiūrime tik išimtinai per stiprų padidinamąjį stiklą. Taip pat jaučiame sadomazochistinį pasitenkinimą, atsisakydami suteikti Lietuvos lenkams tokias teises, kokias turi Lenkijos lietuviai.

Bene svarbiausias įtarumo lenkams ir nepasitikėjimo jais šaltinis jau beveik šimtą metų lieka vienas ir tas pats – generolo Lucjano Želigowskio klastingai sulaužyta Suvalkų sutartis ir 1920 m. spalio 9 d. užimtas Vilnius. Nėra jokio reikalo n-tąjį kartą išreikšti šventą pasipiktinimą elgesiu sulenkėjusio lietuvio – Juzefo Pilsudskio, stovėjusio už „maištininko“ nugaros – ir preparuoti gerai žinomą „maišto“ istoriją.

Kitas dalykas – atskleisti žinomo reiškinio nežinomus aspektus. Svarbiausi jų yra du. Pirma, Lenkija anaiptol nebuvo vienintelė valstybė, kuriai po Pirmojo pasaulinio karo atsivėrė dideli naujų galimybių horizontai. Priešingai, žlugus Austrijos–Vengrijos, Vokietijos ir Rusijos imperijoms ir šių imperijų administraciniam aparatui, praktiškai visos nepriklausomybę atgavusios valstybės pradėjo bekompromisinę kovą dėl teritorijų ir sienų.

Įvertinęs šias rietenas, Winstonas Churchillis su jam būdingu sarkazmu konstatavo: „Gigantų kova baigėsi, pigmėjų kova prasidėjo“. W. Churchillis nė kiek neperdėjo: Rumunija kariavo su Vengrija dėl Transilvanijos, Jugoslavija su Italija dėl Riekos, Lenkija su Čekoslovakija dėl Tešyno, o lietuviai, latviai ir estai kariavo ne tik su bolševikais, bet dėl ginčijamų teritorijų konfliktavo vieni su kitais. Nors visų karas prieš visus nepateisina Lenkijos agresijos, bet leidžia suprasti, kokios nuotaikos Europoje vyravo anais visuotinės anarchijos laikais kai galiojo stipriojo teisė.

Lietuvio laukė tikros vertybės – vienintelis teisingas marksizmo–leninizmo mokymas, proletariato vado kultas, budri KGB akis ir gyvuliniai vagonai. Taip pat vatinkos, kerzai, šlapianka, stukačiai ir totalus melas, pateiktas kaip tiesa paskutinėje instancijoje.
Karolis Jovaišas

Yra ir antras žinomo reiškinio nežinomas aspektas, kuris atskleidžia kitokį – pozityvų Lenkijos vaidmenį. Lenkijos – sovietų karo analizė leidžia suvokti, kad be Lenkijos pergalės Lietuva būtų galėjusi užpirkti mišias ką tik gimusios nepriklausomybės laidotuvėms. 1920 m. liepos 2 d. Raudonosios Armijos vadas Michailas Tuchačevskis išleido tokio turinio įsakymą: „Į Vakarus per baltosios Lenkijos lavoną atsiveria kelias į pasaulinės revoliucijos gaisrą <...> Į Vilną, Minską, Varšuvą!“.

Jeigu blaiviai mąstantis žmogus sugeba įžvelgti tikrąją šio įsakymo prasmę, tai jam negali kilti nė mažiausios abejonės, kad lietuviai ne 1940-aisiais, o dvidešimčia metų anksčiau būtų galėję su karčia ironija konstatuoti: „Vilnius mūsų, o mes rusų“.

Nieko neturėtų klaidinti Maskvos sutartis (1920 m. liepos 12 d.), kurios pirmu punktu Sovietų Rusija pripažino Lietuvą nepriklausoma valstybe ir visiems laikams atsisakė Rusijos suverenių teisių į Lietuvą ir jos gyventojus. Masalas litovcams buvo ir neišpasakytas Kremliaus dosnumas – bolševikai pripažino Lietuvai į Rytus gerokai nutolusias teritorijas, įsipareigojo grąžinti po ATR padalijimo išgrobtas brangenybes, pažadėjo skirti 3 mln. aukso rublių karo nuostoliams padengti.
Bolševikai galėjo nešykštėti pažadų grąžinti Lietuvai netgi žemes, kuriose dabar šeimininkauja batka Lukašenka. Kodėl jiems nebūti dosniems? Argi ne rusai grąžino Lietuvai Vilnių? Deja, rūsti tikrovė sumala į smulkiausios frakcijos miltus visas iliuzijas. Molotovo-Ribbentropo paktas yra nepaneigiamas įrodymas – Lenkijos pergalė sugriovė sovietų užmačias. Ir tik po to, kai Hitlerio ir Stalino aljansas likvidavo šios pergalės padarinius, bolševikai padarė tai, ko nepadarė 1920-aisiais- okupavo Lietuvą, Latviją ir Estiją.

Pakankamai duomenų rodančių, jog bolševikai, giliai atsikrenkštę, rengėsi spjauti į Maskvos sutartį, buvo netgi 1920 metais. Raudonosios Armijos okupuotą Vilnių rusai Lietuvai perdavė tik rugsėjo 20 d. po triuškinančio pralaimėjimo Varšuvos mūšyje. Lengvabūdiškumo viršūnė manyti, kad prariję Lenkiją, bolševikai būtų atsisakę deserto – Baltijos šalių.

Sutriuškinę „nenugalimąją“ darbininkų ir valstiečių kariauną, lenkai iškovojo dvidešimt metų nepriklausomybės ne tik pačiai Lenkijai, bet ir Lietuvai. Toks teiginys joks perdėjimas. Atvirkščiai, skaisčiai raudonų čiuptuvų apraizgytas pasaulinės ekspansijos siekis buvo užfiksuotas pačiame SSRS valstybės herbe, kuriame pjautuvas ir kūjis juosė visą Žemės rutulį, toli peržengdamas plona linija pažymėtas „proletariato valstybės“ sienas.

Įsijautę į aukos vaidmenį ir jokiu būdu nenorėdami atsisakyti šio vaidmens, mes absoliučiai ignoruojame, kad Lenkijos sutriuškinta bolševikų Rusija buvo priversta nutraukti tolesnę ekspansiją ir atsisakyti planų geležine ranka atvesti į valdžią savo marionetes Lietuvoje ir kitose Baltijos valstybėse.
Karolis Jovaišas

Analogiškas siekis įtvirtintas ir SSRS sukūrimo deklaracijoje (1922 m. gruodžio 30 d.). Joje tiesiai sakoma, jog naujoji valstybė „taps patikima atrama prieš pasaulinį kapitalizmą ir nauju ryžtingu žingsniu visų šalių darbo žmonių jungimosi į Pasaulio Socialistinę Sovietų Respubliką“. Kaip parodė vėlesni įvykiai, tokio jungimosi garantas buvo karinė okupacija, lydima „stichinių“ mitingų, per kuriuos „visa darbo liaudis vieningai“ priimdavo sprendimą žengti į bolševikų rojų.

Jėgos kultą garbinantys bolševikai, disponavo veiksmingu politinės ir karinės hegemonijos instrumentu – Raudonąja Armija. Ji neturėjo jokių nacionalinės priklausomybės požymių, nes buvo kuriama kaip viso pasaulio užkariavimo armija, kurios paskirtis – įtvirtinti komunizmo triumfą globaliniu mastu. Pradžią tam turėjo padaryti grynas leninės užsienio politikos produktas – 1920 m. Raudonosios Armijos „išvaduojamasis“ žygis į Lenkiją.

Kartu šis žygis buvo įžanga į buržuazijos engiamų Lietuvos darbo žmonių išlaisvinimą. Išlaisvinimą nuo nuosavybės, oraus gyvenimo, elementaraus padorumo ir pačios laisvės. Vietoj šių beprasmiškų dalykų lietuvio laukė tikros vertybės – vienintelis teisingas marksizmo–leninizmo mokymas, proletariato vado kultas, budri KGB akis ir gyvuliniai vagonai. Taip pat vatinkos, kerzai, šlapianka, stukačiai ir totalus melas, pateiktas kaip tiesa paskutinėje instancijoje.

Tačiau kelią tokiai karinei okupacijai, kurią maskavo šleikščiai salsva ir demagogijos persunkta retorika, užkirto vadinamasis stebuklas prie Varšuvos – raudonųjų ordų sutriuškinimas mūšyje dėl Lenkijos sostinės.

Išvada vienprasmiška: būtent tik išimtinai tų keiksnojamų lenkiškų šlėktų dėka, lietuviai ne tik įtvirtino krauju iškovotą laisvę, bet ir išvengė žiauraus bolševikų režimo.
Karolis Jovaišas

Išvada vienprasmiška: būtent tik išimtinai tų keiksnojamų lenkiškų šlėktų dėka, lietuviai ne tik įtvirtino krauju iškovotą laisvę, bet ir išvengė žiauraus bolševikų režimo. To režimo, kuris taip nužmogino žmogų, kad vatnikai, tarsi abstinencijos sindromą išgyvenantys narkomanai, patiria nežmoniškas kančias, negalėdami bučiuoti rankos, kuri juos mušė ir laižyti batų, kurie juos spardė.

Mes jaučiame dvasinę žaizdą dėl klastingo L. Želigowskio demaršo ir nuolat ją draskome. Įsijautę į aukos vaidmenį ir jokiu būdu nenorėdami atsisakyti šio vaidmens, mes absoliučiai ignoruojame, kad Lenkijos sutriuškinta bolševikų Rusija buvo priversta nutraukti tolesnę ekspansiją ir atsisakyti planų geležine ranka atvesti į valdžią savo marionetes Lietuvoje ir kitose Baltijos valstybėse.

Tai neišperka lenkų kaltės? Ne, tačiau ta aplinkybė, kad lenkai iškovojo nepriklausomybę ne tik savo šaliai, bet ir Lietuvai, dar nėra pagrindas visą šimtmetį griežti dantimis ir draskyti marškinius ant krūtinės. Nenorėdami atleisti kitiems jų kaltes, neužmirškime ir savų – ne be nuodėmės buvo ir Lietuva, leidusi Maskvos sutarties slaptu punktu bolševikų ordoms judėti per Lietuvos teritoriją Lenkijos–sovietų karo metu.

Dabartiniu metu Lietuvą su Lenkija ir apskritai NATO sąjungininkais sausumoje jungia vienintelė arterija – Suvalkų koridorius. Jeigu potencialus priešininkas perkirstų šią arteriją, tai NATO rytinio flango saugumui kiltų rimtos problemos. Juolab, kad agresyvus ir realią grėsmę Lietuvai ir Lenkijai keliantis Rytų kaimynas lieka toks, koks jis visuomet buvo per Abiejų Tautų Respublikos gyvavimo amžius.

Politikoje bendras priešas lemia bendrus interesus, o pastarieji – gynybinius aljansus. Kadangi niekas nepanaikino principo „mano priešo priešas yra mano draugas“, tai pateiksiu retorinį klausimą: kas lietuviui yra lenkas? Jeigu į širdį įsirangiusi pagieža Jums tulžingai šnibždės, kad lenkas niekada nebuvo, nėra ir nebus nuoširdus lietuvio draugas, puiku! Tuomet laikykite jį užkeiktu draugu. Savo ruožtu padėtis įpareigoja. Įpareigoja lietuvį ir lenką ginti vienas kitą ir pasikliauti vienas kitu.

Tai būtų gera alternatyva apsikeitimu kaltinimais ir kaltų paieškai, nes pyktis yra destruktyvi jėga. Jeigu lietuviai ir lenkai pripažins tik savo tiesą, tačiau nesistengs suvokti kitos pusės argumentų, tai suveiks geležinis dėsnis – dvi tiesos logiškai negali būti suderinamos. Juolab, kad neužgijusių dvasinių žaizdų draskymas – tai kelias į aklavietę. Ieškodami išeities, liaukimės vykdyti „išmintingą“ grybavimo ant asfalto politiką ir bent jau siekime, kad pradėtų reikštis jėgos, kurios skatina ne sąskaitų suvedimą, bet veda į stabilumą ir protą, kompromisą ir santarvę.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Naujojo prezidento beieškant: ryškėja paprastų žmonių ir elito pasirinkimas (17)

Lietuvos gyventojai prezidento poste šiuo metu norėtų matyti tris vyrus – premjerą Saulių...

Gydytojas žino, ką pakeisti, kad laimingesni būtų tiek medikai, tiek pacientai (94)

Mano Idėja Lietuvai – padaryti taip, kad pacientai , kuriems iš tikrųjų reikia...

Reketininkams pasipriešinęs kaunietis papasakojo, kaip sulaukė keršto ir bėgo iš Lietuvos namuose vyras turėjo pinigų kambarį (158)

Kai dauguma išvykusių iš Lietuvos pradeda pasakoti savo istorijas, dažniausiai sako, kad...

Orai: į šalį užsuks žiema (4)

Pirmomis savaitės dienomis rudeniškus orus keis žiemiški: sparčiai atšals, o lietų keis...

Diatlovo perėjos incidentas: kraują stingdanti mįslinga istorija (111)

1959 metų sausį 23 metų Igoris Diatlovas aštuonių jaunų Sovietų Sąjungos žygeivių grupę...

Sutrypto „Žalgirio“ treneris pratrūko žaibais: reikėtų išvaikyti pusę komandos (18)

Labai abejotina, ar fiasko rudenį patyrusio Vilniaus „Žalgirio“ kapitono tiltelį ateinantį...

Aukso amžius baigiasi: laukia kitokių degalų kainų (186)

Kilus neramumams Saudo Arabijoje – ramybės nėra ir naftos rinkoje. Ekonomistai ir degalų...

Blogiausiai dirbančiu ministru gyventojai išrinko Verygą (249)

Negebėjimas susitvarkyti su Gedimino kalno irimu – tikrai ne vienintelė priežastis, kodėl...

Žadėjo, kad dirbs ūkyje, bet pateko į sekso vergiją: emigrantės pasakoja siaubingus dalykus (134)

Vos baigusios mokyklą jos emigravo, tikėjosi pradėti dirbti ūkyje, tačiau pateko į tikrų...

Pripažino: dėl Gedimino kalno buvo gaištamas laikas (124)

21-as mėnuo – maždaug tiek laiko praėjo nuo tada, kai Gedimino kalnas akis badančiomis...