Natūralu, kad tautiečiai turi poreikį ir interesą žinoti tikslią bei nepagražintą tiesą apie savo šalies kariuomenės svarbiausius mūšius. Tiesą, tik išimtinai tiesą ir nieko kita, išskyrus tiesą. Be graudžių sentimentų, glazūruotos romantikos ir praeities didybės idealizavimo. Tai nereiškia, kad šio teksto autorius iškėlė tikslą preparuoti ir iš naujo aprašyti mūšius.

Priešingai, tai daryti ne specialistui būtų patentuota kvailystė. Kitas, iš esmės skirtingas dalykas yra įvertinti, kiek patikimos ir pagrįstos yra skirtingų valstybių versijos apie istoriją pakeitusias karines kampanijas. Juolab, kad lieka atviras klausimas, kas šioje srityje turi pranašumą – „grynas“ istorikas ar teisininkas, besiremiantis ištobulintais įrodymų teorijos metodais. 


Kuo tikėti ir kodėl tikėti?

Paradoksas: nors Lietuvos istoriografijai ir negresia mirtis nuo perdėto kuklumo, vis dėlto garbingų LDK pergalių aureolė yra gerokai išblėsusi. Veikiau, atvirkščiai, džiaugsmingas pasitikėjimas romantiškais ir pasididžiavimą žadinusiais praeities žygdarbiais, iš kurių tauta „te stiprybę semia“, užleido vietą kritiškesnio amžiaus abejonėms ir netikrumui. 

Karolis Jovaišas
Klušino ir Azenkūro mūšių jėgų santykio ir šių mūšių rezultato, išreikšto skaičių kalba, palyginimas rodo, jog lenkų-lietuvių ginklo pergalė, ko gero, yra ir ryškesnė, ir įspūdingesne negu anglų. Tačiau istorijos prožektorių šviesos rate visai nebūtinai atsiduria tie mūšiai, kurie to labiausiai verti.
Pirmoji karo auka visada buvo, yra ir bus tiesa. Dėsninga, kad objektyviam LDK pergalių vertinimui įtakos turi svarbus psichologinio pobūdžio veiksnys – šališkas palankumas sau – nusiteikimas ir polinkis suvokti savo kariuomenės mūšius palankiai. Toks, Adolfo Šapokos stiliumi heroizuotas suvokimas yra salsvas ir nekritiškas, todėl jam reikalinga atsvara – šių mūšių vertinimas pralaimėjusios šalies akimis.

Bet štai kur bėda – šališkas palankumas sau yra universalus ir išimčių nežinantis dėsnis. Kas gali paneigti, kad pralaimėjusi šalis nedės pastangų sumenkinti LDK pergalių, nepagrįstai bei jėzuitiškai išradingai niekinti Lietuvos istorikų versijas ir pateisinti savo pralaimėjimą. Objektyvių bei patikimų duomenų monopolio neturi ir trečios šalys, kurios paprastai laikomos nešališku arbitru. 

Ar įmanoma išeitis iš šio ydingo rato? Nors vienoda nuomonė gali būti pasiekta tik kapinėse ir tai tik giliai po žeme, bet pateikti teisingą ir neginčijamais faktais grindžiamą svarbiausių LDK mūšių vaizdą yra įmanoma. Žinoma, su leistina ir neišvengiama paklaida. Antai, nors ir žinodami, jog žmonės negali nemeluoti, mes vis dėlto be ypatingų pastangų skiriame žodžio žmogų nuo melagio, tad lygiai taip pat galime atskirti patikimą informacijos šaltinį nuo nepatikimo.

Kaip atsijoti pelus nuo grūdų? Jeigu duomenys iš kelių savarankiškų informacijos šaltinių skiriasi nežymiai, tai jų tikrumo ir patikimumo laipsnis yra pakankamai aukštas. Kiekvienu atskiru faktu ir istoriniu šaltiniu mes galime suabejoti, tačiau visais jais abejoti negalime. Ypač, jeigu faktiniai duomenys yra nuoseklūs, neprieštaringi ir jais nebuvo manipuliuojama, nelygu kokios tyrinėtojo užgaidos ar politinė konjunktūra.

Kita vertus, padėtį komplikuoja šaltinių gausa, kuri gali tapti pasirinkimo tironija, menkinančia pasitikėjimą istoriniais tekstais. Be to, šiuolaikinis, skeptiškai nusiteikęs ir viskuo abejoti linkęs žmogus nori pats įvertinti šių tekstų patikimumą. Tai nėra neįmanoma misija, jeigu naudosimės faktiniais duomenimis, kurie išreiškia, tegul ir ne tiesą paskutinėje instancijoje, bet vyraujančią nuomonę. Tokių duomenų šaltinis – kompaktiška elektroninė enciklopedija – Vikipedija.

Salaspilio (Kirchholmo) mūšis

Viena didžiausių pergalių Abiejų Tautų Respublikos istorijoje – 1605 m. rugsėjo 27 d. Salaspilio (iki 1917 m. šis, netoli Rygos esantis miestas buvo vadintas Kirchholmu) mūšis tarp Švedijos ir Lietuvos kariuomenių. Aptariamas, 1600-1611 m. Livonijos karo metu įvykęs mūšis buvo pradėtas ryžtinga LDK kariuomenės ataka ir baigėsi besąlygiška bei triuškinančia šios kariuomenės pergale.
Patys iškalbingiausi yra sutriuškinimą patyrusios šalies liudijimai, su sąlyga, žinoma, jeigu jie nėra slidžiai klaidūs ir atitinka tikrovę. Švedų „Wikipedia“ atvirai kaip per išpažintį prisipažįsta, kad jų, triskart didesnė nei lietuvių kariuomenė, patyrė klaikų pralaimėjimą – žuvusiais ir sužeistais prarado beveik 9000 vyrų ir tai viršija nuostolius Poltavos mūšyje. Perfrazuodamas poetą Vladimirą Majakovskį, pasakysiu: tyliau oratoriai, Jūsų žodis, skaičiai.

Karolis Jovaišas
Kitaip nei prancūzai arba švedai, rusai kaltę dėl pralaimėjimo verčia kitiems ir kadangi jų versija prasilenkia su tiesa, daro tai labai negrabiai.
Salaspilio mūšyje priešiškų jėgų santykis buvo toks: LDK kariuomenė, vadovaujama Lietuvos etmono Jono Karolio Chodkevičiaus, – 1300 pėstininkų, 2500 raitelių, iš viso apie 3800 karių ir 5 patrankos; Švedijos kariuomenė, vadovaujama karaliaus Karlo IX, – 9000 pėstininkų, 2000 raitelių, iš viso apie 11 000 karių ir 11 patrankų. Kaip jau minėta, švedai žuvusių ir sužeistų prarado 9000 vyrų, lietuviai – žuvusių – 100, sužeistų – 200 (tiesa, švedų duomenimis daugiau – 500 žuvusių ir sužeistų).

Poltavos mūšyje šis santykis buvo toks: Švedijos kariuomenė – 8700 pėstininkų, 7800 raitelių, iš viso apie 16 500 karių ir 4 patrankos; Rusijos kariuomenė – 24 000 pėstininkų, 14 600 dragūnų, 3000 kalmukų, iš viso apie 42 000 karių ir 86 patrankos. Švedai prarado žuvusių ir sužeistų apie 6900 vyrų, rusai – žuvusių 1345, sužeistų – 3290 (šie skaičiai pateikti pagal angliškają „Wikipedią“, nes švedų ir rusų duomenys nesutampa).

Didinga pergalė verta to, kad būtų adekvačiai perteikta ir įtikinamai paaiškinta. Išties, kodėl lietuviai sutriuškino triskart gausesnę švedų kariuomenę? Tą kariuomenę, kuri Europos valdovams kėlė šventą pagarbą, sumišusią su klaikiu siaubu. Ypač atsižvelgiant į tai, kad tie patys švedai, išskyrus Poltavą, bemaž nuolat mušė paprastai daug gausesnes rusų pajėgas.

Faktas, kad LDK kariuomenė perlaužė stuburą objektyviai stipresniam priešui, iškalbingai rodo jos ištobulintą karo meno lygį, lanksčią taktiką ir aukštą karinę dvasią. Visa tai kartu su nepaprastai veiksminga smogiamąja jėga – sparnuotaisiais husarais sudarė galingą karo mašiną, kuri retai išklysdavo iš pergalių kelio. Tądien LDK kariuomenė, vedama ryžtingų, gabių ir garbę labiau už gyvybę branginančių vadų, regis, buvo pasmerkta laimėti.

Vyčiui palanki buvo ir Fortūna. Neturėdamas jokių rezervų ir sumaniais manevrais klaidindamas priešą, Chodkevičius sąmoningai ėjo va bank. Įgyvendindami jo rizikingą planą, kurio esmė buvo viską laimėti vienu smūgiu arba žūti, husarai tariamu bėgimu iš mūšio lauko suklaidino priešus. Po to, kai šių gretos persekiojant „bėgančiuosius“ suiro, husarai kartu su pėstininkais smogė švedams triuškinantį smūgį, lėmusį jų „klaikų pralaimėjimą“. 

Klušino mūšis

Salaspilio mūšis – reto grožio deimantas ATR pergalių karūnoje. Tačiau netgi jį, ko gero, pranoksta fantastiška pergalė Klušino mūšyje, kuris įvyko 1610 m. liepos 4 d. Smolensko apsiausties metu. Salaspilio mūšyje buvo sutriuškintos triskart, o Klušino – septyniskart gausesnės priešo pajėgos. Be to, jo paties teritorijoje sumuštas priešas pripažįsta, tiksliau, yra priverstas pripažinti šį stulbinantį faktą. 

Viskas pažįstama lyginant. Šia prasme informacijos apmąstymams suteikia pergalės Klušino mūšyje spindesys kitų iškilių, pasaulinio garso pergalių kontekste. Viena tokių ir bene ryškiausia, iki šiol anglams kelianti neblėstantį tautinį pasididžiavimą, yra jų ginklo pergalė Azenkūro mūšyje, įvykusiame 1415 m. spalio 25 d. Šimtamečio karo metu.

Vėlgi žodis skaičiams. Klušino mūšyje priešiškų jėgų santykis buvo toks: ATR kariuomenė, vadovaujama Lenkijos karo lauko etmono Stanislovo Žolkievskio, – 6600 raitelių, dauguma jų sparnuotieji husarai, 200 pėstininkų, iš viso maždaug 6800 vyrų ir 2 patrankos; jungtinė Rusijos ir Švedijos kariuomenė –30 000 rusų karių, vadovaujamų Dmitrijaus Šuiskio ir 5000 švedų, vadovaujamų Jakobo de la Gardie, iš viso apie 35 000 karių ir 11 patrankų. ATR kariuomenė žuvusių ir sužeistų prarado apie 300 vyrų, Rusijos ir Švedijos – 8000.

Klušino ir Azenkūro mūšių jėgų santykio ir šių mūšių rezultato, išreikšto skaičių kalba, palyginimas rodo, jog lenkų-lietuvių ginklo pergalė, ko gero, yra ir ryškesnė, ir įspūdingesne negu anglų. Tačiau istorijos prožektorių šviesos rate visai nebūtinai atsiduria tie mūšiai, kurie to labiausiai verti. Azenkūro mūšis būtent dėl tos priežasties, kad jame kovėsi nuolat istorijos dėmesio epicentre esantys anglai ir prancūzai, yra nepalyginti garsesnis nei Klušino.

Padaręs šį nedidelį istorinį ekskursą, pabrėšiu: kitaip nei prancūzai arba švedai, rusai kaltę dėl pralaimėjimo verčia kitiems ir kadangi jų versija prasilenkia su tiesa, daro tai labai negrabiai. Antai švedus ir jų pusėje kovojusius samdinius – vokiečius, anglus ir prancūzus – rusai kaltina išdavyste, nulėmusia mūšio eigą. Čia jie išleidžia iš akių vieną „smulkmeną“, kurios esmė ta, kad ne samdinių išdavystė lėmė ATR kariuomenės pergalę, o ši pergalė lėmė samdinių išdavystę. 

Kad tai neskambėtų kaip beprasmė ekvilibristika žodžiais, suteikiu žodį patiems, nuoskaudą iki šių dienų jaučiantiems „išduotiesiems“. Pasak rusiškosios „Wikipedios“, Stanislovas Žolkievskis, kurio vadovaujama kariuomenė dar prieš patekant saulei, po varginančio maršo sunkiai praeinamais keliais, užpuolė rusų- švedų stovyklą, lemiamos atakos smaigalį nukreipė būtent prieš samdinius.

Žolkievskis metė į ataką eskadroną po eskadrono, nors paprastai viską nulemdavo jau pirmieji siaubą keliantys sparnuotųjų husarų smūgiai. Čia pats laikas ne perteikti rusiškosios „Wikipedios“ prasmę, o be jokių kupiūrų pateikti šią, labai iškalbingą jos citatą: „Ilgą laiką husarų ir samdinių kovos baigtis buvo neaiški. Kita vertus, didelė dalis rusų pulkų, neatlaikė jau pirmųjų Žolkievskio kavalerijos atakų ir bėgo slėptis į mišką“.

Labai abejotiną garbę rusų ginklui daro ne tik paniškas bėgimas, bet ir aplinkybė, kad pasak jų pačių „Wikipedios“, didelę dalį iš 8000 žuvusiųjų sudarė samdiniai. Tai reiškia, kad samdiniai už pinigus kariavo kur kas atkakliau nei rusai už tėvynę ir gimtąją žemę. Ar verta todėl stebėtis, kad po to, kai mūšio eiga buvo nulemta, ne tik de la Gardie samdiniai, bet ir maždaug 7800 rusų karių, vadovaujamų Grigorijaus Valujevo, išties prisidėjo prie ATR kariuomenės?

Kita vertus, rusai sunkia širdimi pripažįsta tai, ko neįmanoma paneigti. Mat gėdingo jų sutriuškinimo liudytojais buvo ir patys sutriuškinimą patyrę jų sąjungininkai švedai, kuriems istorinių įvykių klastojimas nėra būdingas. Pagaliau, kaip konstatuoja kai kurie rusų istorikai, Rusija po šio mūšio netgi laikinai prarado valstybingumą ir patyrė vadinamąjį sumaišties periodą. Tai faktai, prieš kuriuos bejėgiai netgi patologiški istorijos klastotojai.

Dėsninga, kad dėl minėtų aplinkybių, tiek nugalėjusių, tiek palaimėjusių šalių duomenys apie aptartuose mūšiuose dalyvavusių karinių jėgų santykį, mūšio eigą ir rezultatus, išskyrus nežymius skirtumus, iš esmės sutampa. Tačiau, kaip parodysiu apžvelgdamas kitas didingas LDK pergales, pasaulyje netrūksta žmonių, linkusių klastoti faktus arba šališkai juos aiškinti. Todėl, netgi praėjus keliems šimtmečiams po svarbiausių LDK mūšių, istorikų mūšis dėl šių mūšių vertinimo tęsiasi.