Paradoksas: ši atgrasi sovietmečio grimasa, tiksliai užfiksuota folkloro lygmenyje, dabartiniu metu dažnai atkartojama labiausiai iškreiptomis formomis. Vadinamieji tautos patriotai ir gelbėtojai tiesiog surengė savotiškas soclenktynes, kas pamazgomis, dvokiančiomis labiau už latro skrandžio turinį, apipils Lietuvą. Turiu omenyje tauriai paraudonavius šviesuolius ir jiems mielai antrinančius vatnikus, kurie aiškina ir interpretuoja statistiką apie alkoholio suvartojimą šalyje.
Vieni iš pretendentų į nugalėtojų laurus yra tie, kurie su dideliu aplombu tvirtina, kad lietuviai nušluostė nosį netgi absoliutiems girtavimo čempionams – rusams. Šie pretendentai už tiesą paskutinėje instancijoje priima tai, kad statistinis Lietuvos gyventojas gryno alkoholio (15,4 l), suvartoja kiek mažiau negu Baltarusijos (17,8 l) ir Moldovos (16,8 l), bet daugiau negu Rusijos gyventojas (15,1 l).
Ar žmonės, tvirtinantys, kad lietuvis išgeria daugiau už rusą, laimi soclenktynes, kas pasakys kvailiau ir kas apipils Lietuvą labiau dvokiančiomis grožybėmis? Ne. Neįtikėtina, bet faktas – yra fenomenų, kuriems paklūsta nepalyginamai įspūdingesnės idiotizmo viršūnės. Skubu pristatyti šį neprilygstamą fenomeną.
„Lietuva pasaulio alkoholizmo čempionė! Sveikinu Prezidentę, Premjerą, Seimą su nauju pasiekimu!” – tokia absurdiška antrašte puikuojasi ne mažiau absurdiškas tekstas, publikuotas portale Ldiena.lt. (2015-11-10). Šio teksto autorius Algimantas Lebionka siūlo „garbingą“ titulą laimėjusios valstybės vadovams susirinkti kokioje „Prezidentūros salėje ir pasidaryti ritualinį charakirį“. Kartu A. Lebionka apgailestauja: „Šitie nepasidarys, šitie charakirį padarė Lietuvai“.
Aptariamo tyrimo duomenys griauna iš makaronų nuaustus mitus apie totalinį tautos nusigėrimą. Spręskite patys – vienam gyventojui tenkantis gryno alkoholio vartojimas litrais yra toks: ES- 12,45, Lietuva – 13,02, Rumunija – 16,30, Slovakija – 14,59, Vengrija – 14,15, Lenkija – 13,60, Slovėnija – 13,31, Ispanija – 13,07 ir Estija – 14,05 (Šaltinis: minėto leidinio 132 psl. Priedas 1 „Vienam suaugusiajam tenkantis alkoholio vartojimas ES, šalyse kandidatėse, Norvegijoje ir Šveicarijoje“).
Mažesnis už ES vidurkį alkoholio vartojimas litrais yra toks: Vokietija – 12,87, Airija – 12,87, Danija – 12.86, Prancūzija – 12,70, Jungtinė Karalystė – 12,52, Belgija – 12,00, Šveicarija – 10,76, Olandija – 9,73. Atskirai išskirtinos dvi valstybės – Norvegija- 8,30 ir Švedija – 8,85, o tikrus stebuklus demonstruoja Turkija – 3,64, kuriai nusileidžia tik buvusi Jugoslavijos Respublika Makedonija – 6,81. Tiesa, stebuklai yra lengvai paaiškinami – turkai, makedonai, o iš dalies ir olandai, svaiginasi kitaip. Pastarieji yra įteisinę netgi „žolės“ vartojimą.
Šie nepilni, tačiau bendrą vaizdą adekvačiai atspindintys duomenys, įtikinamai rodo, kad Lietuva yra ne Europos gėrimo čempionė, o stipri vidutiniokė, viršijanti ES vidurkį vos 0,57 l. Gal šuo pakastas kitur – lietuviai maukia šnapsą, kurio neatspindi oficiali statistika? Minėtas tyrimas pateikia ir neužregistruoto, t. y., įsivežto, kontrabandinio, surogatinio, medicininio ir namuose pagaminto alkoholio vartojimą. Šiuo požiūriu Lietuva atrodo netgi geriau už ES vidurkį – statistinis lietuvis suvartoja 0,4 l, o statistinis ES gyventojas – 1,6 l neregistruoto gryno alkoholio.
Tai žodžiai, kuriuos galima iškalti uoloje ir išlieti bronzoje. Skirtingai nuo šimtų tūkstančių žodžių apie tai, kad valstybės mažmeninės alkoholio prekybos monopolis gali sumažinti alkoholio vartojimą ir su juo susijusią žalą jaunimui bei suaugusiems. Pastarieji žodžiai – šakėmis vandenyje užrašyti žodžiai. Vėlgi spręskite patys: statistinis suomis suvartoja ne ką mažiau gryno alkoholio (12,27 l) negu lietuvis (13,02), o įskaitant neregistruotą alkoholį, netgi daugiau – 14,57 prieš 13,06. Nenuostabu – suomiai turi savo girdyklą – Estiją.
Tiesa, Švedijoje ir Norvegijoje veikia panašus modelis kaip Suomijoje, tačiau teigiami rezultatai ten akivaizdūs – statistinis švedas gryno alkoholio suvartoja 8,83 l, o norvegas – 8,30 l. Deja, idiliją temdo dvi detalės, ir kaip tyčia tos, už kurių slypi velnias. Pirma, kaip konstatuojama minėtame tyrime, nors Europoje vieno gyventojo suvartojamo alkoholio kiekis išliko stabilus, tačiau šis istorinis pastovumas slepia dvi priešingas tendencijas. Šiaurės ir Rytų Europos šalyse vienam suaugusiam tenkantis vartojimas didėja, o Vakarų ir Pietų Europos šalyse mažėja.
Minėta tendencija skamba lyg rafinuotos patyčios iš Jūsų planų, gerbiamieji, vartojimas didėja būtent Šiaurės Europos šalyse, į kurias Jūs ir lygiuojatės. Antra ir, ko gero, svarbiausia – norint, kad švediškas modelis, nors ir smarkiai girgždėdamas, bet veiktų, reikia būti bent antros kartos švedu ir gimti bei gyventi Švedijoje. Tuo tarpu mes, anot Karlo Markso, esame paženklinti prigimtinės dėmės tos visuomenės, iš kurios gelmių išėjome.
Prigimtinės dėmės pagal dabartinę terminiją – tai posovietinis mentalitetas. Šio mentaliteto nulemta elgsena būtų ne tai, kad paskutinė vinis į antialkoholinės kampanijos karstą, o drebulinis kuolas, suvarytas tiesiai į širdį vampyro, prisikėlusio antram gyvenimui. Kodėl prisikėlusio? Todėl, kad sovietmečiu veikė specializuotos alkoholio parduotuvės ir, atsižvelgiant į homo soveticus pajamas, kosminės alkoholio kainos. Jeigu norite skaniai pasijuokti, pasiteiraukite, ar tai sulaikė komunizmo statytoją nuo girtavimo?
Sakysite, dabar netgi paskutinis latras negers stiklų valiklio ir neteps batų tepalo ant duonos, kad spiritui įsigėrus, nuvalytų nereikalingą tepalą ir suvalgytų duoną? Teisingai, bet to nepasakysi apie kitus alkoholio surogatus. Dabar pilstukas kaukolinis yra praktiškai išguitas, tačiau alkoholio įsigijimo suvaržymas duos galingą impulsą jo atgimimui ir žmonių nuodijimui. Latifundistas ne stebukladarys, jo partija negali padaryti to, ko nepadarė niekas ir niekada – sutriuškinti alkoholio kontrabandą.
Tad kodėl S. Skvernelis palaiko utopinius planus dėl pusiau priverstinio Lietuvos išblaivinimo? Todėl, kad politinį kapitalą jis susikrovė panašiu būdu, kaip ir dabartiniu metu už Atlanto reziduojanti skaisčioji Lietuvos ponia. Šis veiksmingas būdas – tai manipuliavimas jautriausia styga – visuomenės užuojauta vaikams. Kadangi artimoje aplinkoje dažniausiai smurtauja girti asmenys, tai sprendimas paprastas – reikia juos išblaivyti. Nesvarbu, kad niekam ir niekada nepavyko to padaryti, svarbu, kad bus užganėdinti už partiją balsavę rinkėjai.
Daugelis apžvalgininkų skeptiškai vertina galimybę įvesti Lietuvoje valstybinį alkoholio monopolį, motyvuodami, jog tai pažeis Konstitucijoje įtvirtintą draudimą monopolizuoti gamybą ir rinką, prieštaraus esminėms Konkurencijos įstatymo nuostatoms ir neatitiks ES teisės. Vertindami R. Karbauskio antialkoholinę kampaniją, šie pesimistai teigia: negali būti taip blogai, kad ją įgyvendintų. Priešingai šiems žmonėms, aš esu optimistas, todėl sakau: gali būti taip blogai ir netgi dar blogiau.
Sakysite, kodėl jis taip turėtų daryti? Pamenate dainorėlį Antaną, kuris per vieną Seimo nario kadenciją sutaupė 200 tūkstančių litų? Sutaupė gyvendamas taip, kad kitas galėtų sprogti iš pavydo. Ar ne to paties nori savo lyderiui už ištrauktą laimingą bilietą, kurio prizas yra Aukso puodas, dėkingas valstiečių ir žaliųjų jaunimėlis? Juolab, kad jis žalias, o ne ryžas.
O kaip dėl Respublikos Prezidentės veto? Užtikrinu Jus, jokių problemų nebus. Reikalas tas, kad Dalia Grybauskaitė į valstybės krepšį dažnai deda ne tą grybą, kuris yra valgomas, o tą, kuris atrodo kaip valgomas. Nors su pastaruoju geriau būtų apskritai nesitepti rankų arba atmesti jį į šoną batu, ant kurio parašyta „veto“. Tačiau prezidentė, galima neabejoti, bus linkusi atsižvelgti į tai, kad tauta linkusi palaikyti antialkoholinę kampaniją.
Kodėl tauta tiki utopinėmis vizijomis? Apie 40 proc. žmonių yra abstinentai arba pusiau abstinentai, todėl jiems nesvarbu, ar alkoholis bus pardavinėjamas už dviejų kvartalų ar Mėnulyje, ir kokį kiekį svaigalų jie galės nusipirkti už savo algą. Kita dalis yra maždaug 40 proc. saikingai geriančių piliečių, kurių didesnė dalis yra pasirengusi susitaikyti su tam tikru psichologiniu diskomfortu. Vardan tautos išblaivinimo, žinoma. Pasak apklausų, maždaug 58 proc. respondentų pritaria akcizų alkoholiui didinimui, apie 70 proc. radikalioms kovos su alkoholizmu priemonėms.
Prieš pateikdamas argumentus, kodėl antialkoholinė kampanija yra neišvengiamai pasmerkta gėdingam krachui, padarysiu vieną esminę pastabą. Apklauskite žmones, ar jie nori grąžinti mirties bausmę už tyčinius nužudymus ir įsitikinsite – absoliuti dauguma jų pasakys „taip“. Klaidingai manydami, kad tai yra panacėja nužudymams. Nieko nuostabaus, kad ignoruodama visas istorijos pamokas ir šlemšdama R. Karbauskio makaronus, tauta gatava užlipti ant to paties antialkoholinės kampanijos grėblio.
Akivaizdu: paklauso gimdo pasiūlą. Vėl atsigaus mafijozų verslas ir prisikels iš numirusių pilstukas kaukolinis, vėl antrą kvėpavimą įgaus samogono varymas ir suklestės alkoholio surogatų rinka. Juolab, kad galimybės svaigintis dabar yra nepalyginti didesnės negu sovietmečiu. Tuomet galiojo baudžiamoji atsakomybė už veltėdžiavimą, o dabar visuomenės sąskaita parazituojantys individai gauna socialines išmokas. Be to, svaiginimasis visokia bjaurastimi darys destruktyvų poveikį jau ir taip ne pačiai stabiliausiai degtinės mylėtojų psichikai.
Vadinasi, kyla realus pavojus, kad antialkoholinė kampanija, užuot sumažinus girtavimo padarinius, įsuks naują atgrasių padarinių spiralę ir smurtą prieš vaikus. Nereikia būti orakulu, kad numatytum, jog ši kampanija duos rezultatą, priešingą lauktajam. Nebent kaip kompensaciją už didelę žalą, visuomenė gaus moralinį pasitenkinimą. Turiu omenyje dainuojamąją poeziją, kai koks degradavęs, bet geresnius laikus matęs tipas, iš visos dūšios užplėš: „Pakelkim pakelkime taurę...kaukolinio!“.