Tačiau grįžimo prie savo ištakų kelias yra sunkus, lydimas skausmo ir nevilties. Nieko nuostabaus, jog įtampos kupina visuomenė yra tarsi užtaisytas ginklas ir reikia labai nedaug, kad ji „iššautų“ karčios neapykantos užnuodytomis salvėmis. Jos gali būti nukreiptos tiek į pačius save, tiek į kitus, kurie tikrai ar tariamai kelia grėsmę pamatinėms tautos vertybėms.
Giminingos sielos
Savo tautos niekinimas ir neapykanta „supuvusių“ Vakarų vertybėms – dvi to paties medalio pusės. Šio medalio vardas – nepilnavertiškumo kompleksas, o jo skirtingos pusės – tai agresija, nukreipta į pačius save ir agresija, nukreipta į kitus. Kadangi agresiją reikia pagrįsti, visada atsiranda netikrų pranašų, kurie nepraleidžia progos tapti nusivylusių žmonių ruporu ir kartu susireikšminti.
Netikri pranašai – tai individai, sufomuluojantys ir išreiškiantys požiūrį žmonių, kurie užkelia ant altoriaus netikras vertybes ir propaguoja zoologinę neapykantą kitiems. „Kiti“– tai įsitikinimų, pažiūrų, seksualinės orientacijos ir kitu pagrindu besiskiriantys žmonės, kurie gali sukelti priešiškus jausmus. Jie lengviau užvaldo mąstymą, nei mąstymas – jausmus. Kitaip tariant, širdis valdo protą, o ne protas – širdį.
Kas įvardijo bendrą priešą ir atpirkimo ožį, tas pretenduoja tapti tautos moraliniu vedliu ir gelbėtoju. Nesvarbu, ar tai būtų, pavyzdžiui, pagiežinga ir pykčio pritvinkusi moteris, neaišku iš kokio dydžio raidės, ar juokdario kaukę užsidėjęs ekszakristijonas, svarbu tai, kad tokia, dvasiškai giminingų veikėjų porelė sugebėtų (o jie tai sugeba!) užgauti daliai visuomenės jautrią stygą,
Padarysiu esminę išlygą: Neringa Venckienė tvirtai sėdi pagiežos ir neapykantos soste, o Petras Gražulis tėra vienas iš daugelio tautos gelbėtojų, žaidžiančių netolerancijos Vakarų vertybėms korta. Skirtinga padėtis lemia ir skirtingą veiksmų strategiją. Jeigu pirmoji gali leisti sau prabangą praktiškai tais pačiais žodžiais lieti įtūžį, tai antrasis jokiu būdu negali užmigti ant laurų.
Kodėl blėsta N. Venckienės žvaigždė?
Iš dalies todėl, kad skaistus jos įvaizdis nėra apsunkintas intelekto naštos. Ko verta vien tai, kad prieš nepilnus metus ji siūlė netaikyti baudžiamosios atsakomybės senaties už mažamečio tvirkinimą, nesusijusį su fiziniu kontaktu, o už nužudymą, netgi sunkinančiomis aplinkybėmis – ne, nesiūlė. Tokie išminties perlai tolygūs siūlymui už erotinio pobūdžio filmukų mažamečiui demonstravimą bausti laisvės atėmimu iki gyvos galvos, o už mažamečio nužudymą, siekiant gauti jo organą – laisvės atėmimu iki penkerių metų.
Kita vertus, proto bokštu nesantis žmogus nėra toks, koks atrodo. Paprastai jis demonstruoja dar menkesnius protinius gebėjimus, kai reikalas neliečia jo ir, atvirkščiai, didesnius, kai reikalas liečia jį patį. Toks dėsningumas suteikia vertingos informacijos apmąstymams. Klausimas ne tas, kad N. Venckienei inkriminuojamos kelios nusikalstamos veikos, o tas, kad už minėtas nesunkias veikas gresianti menka bausmė suteiktų jai kankinės aureolę ir žmonių širdžių princesės titulą.
Tad kodėl Lietuvos princesė Diana paliko Marijos žemę? Negalima atmesti, kad jos apsisprendimą lėmė anaiptol neviliojanti perspektyva tapti Almos Bružaitės apartamentų kaimyne. Kas gali paneigti, kad prokuratūra, vadovaudamasi „kojos tarp durų“ principu, iš pradžių pateikė princesei menkus kaltinimus tam, kad vėliau galėtų inkriminuoti kur kas sunkesnius?
Kaip ten bebūtų, N. Venckienė yra visiškai nuosekli bent jau dėl vieno – absoliutaus valstybės niekinimo. Būdama Lietuvoje, ji teigė, jog „valstybę yra užvaldę išgamos ir iškrypėliai, o teismų sprendimą vykdė šunys“. Laiškuose iš anapus Atlanto ji kartoja savo šventą pasipiktinimą dėl supuvusios Lietuvos valstybės, kurios „valdžia visiškai degradavusi ir absoliučiai praradusi sąžinę“.
Toks negatyvus himnas turi vieną potekstę – nuorodą į šventą ir nesuteptą personą – Garliavos kankinę. Kodėl tuomet nesuteikus tribūnos A. Bružaitei? Ar ji neturėtų pagrindo demaskuoti visas vaiko teisių gynimo tarnybas? Ar nepaaiškėtų tuomet, kad šios tarnybos yra supuvusios, o jose dirba degradavę ir absoliučiai sąžinę praradę išgamos ir iškrypėliai, kurių nuodėmes A. Bružaitė priversta atpirkti iki gyvos galvos?
Tačiau grįšiu prie to, kad N. Venckienę ir P. Gražulį, nors ir saisto nepakantumas ir neapykanta, tačiau šių negatyvių jausmų strėles minėti tautos gelbėtojai yra nukreipę į skirtingus taikinius. Nepaisant to, esu priverstas konstatuoti, kad pirmosios žvaigždė leidžiasi, o antrojo – sušvito, kaip niekad ryškiai. Kodėl? Todėl, kad N. Venckienė bemaž išimtinai propaguoja tik neapykantą, o P. Gražulis dangsto ją pamatinių vertybių vėliava.
Istorija apie tai, kaip niekas tampa viskuo
Prieš porą metų P. Gražulis užsienio diplomatų akivaizdoje rėkte išrėkęs, kad homoseksualai Seimo konferencijų salės nusipelno ne daugiau kaip pedofilai ir nekrofilai, iš anksto užsitikrino tautos atstovo mandatą homofobiškoje vienmandatėje rinkimų apylinkėje. Koks preciziškai tikslus šūvis, be jokių pastangų atnešęs riebų prizą! Štai Jums, gerbiamieji, ir ekszakristijonas, nesvarbu su klouno kauke, ar su tikruoju veidu, kuris tik atrodo kaip kaukė!
Čia peršasi dvi svarbios išvados. Pirma, pusbrolis išsirinko geresnę politinės kovos strategiją nei pusseserė. Išties, kai dvasinis purvas liejasi laisvai, tai žmonės ima ir susimąsto, ar ta aplinkybė, kad Lietuvos valstybė „supuvusi“ nereiškia, kad supuvę ir elementai, sudarantys šią valstybę. Jau vien nuo tokios minties, apsišaukėlė išganytoja, tariamai įkūnijanti Lietuvos garbę ir sąžinę, žiūrėk, palaipsniui ir praranda paramą bei simpatijas žmonių, kurie nenutraukė saitų su sveiku protu.
Antra, pusbrolis ir Co vėlgi neprašauna pro šalį, naudodamiesi tuo, jog dalis žmonių ne tik nesigėdija savo neapykantos netradicinės seksualinės orientacijos žmonėms, bet be krašto ir be galo didžiuojasi šia neapykanta. Taip pat jie didžiuojasi tuo, kad yra tokie, kokie yra – „sveikos imuninės ląstelės“, galinčios išgelbėti mirtinai sergančias nukaršusios Europos tautas. Išties, pasak šv. Augustino, – „Toks yra žmonių aklumas: girtis savo aklumu“.
Kita vertus, neapykanta homoseksualams tėra vienos grandinės grandis. Neapykanta „supuvusių“ Vakarų vertybėms, kaip iškalbingai rodo P. Gražulio pavyzdys, eina koja kojon su nostalgija „sveikiems“ Rytams. Lai sau konservatorių patriarchas gąsdina, kad atsukti nugarą Europai, reiškia veidu pasisukti į Kremliaus kurantus. Kam to baimintis, kai iš Rytų šalelės saulė teka, o Vakaruose ji leidžiasi, tuo simbolizuodama sveikuolių erą ir supuvėlių saulėlydį?
