Mat nelegalias lenteles su dvikalbiais gatvių pavadinimais agresyviai ginantys aršūs katalikai nesilaiko Kristaus nuostatos „Kas ciesoriaus – ciesoriui, kas Dievo – Dievui“. Pretenduodami būti šventesniais už Romos popiežių, LLRA aktyvistai siekia tik susireikšminti ir pagausinti savo partijos rėmėjų gretas. 

Deja, išskyrus skambias, bet tuščiavidures deklaracijas, minėti aktyvistai negali pagrįsti savo pozicijos racionaliais ir pragmatiškais argumentais. Nelaikydamas tikslinga komentuoti šias deklaracijas, ketinu nepaneigiamais argumentais įrodyti, kad abortai, nors ir blogybė, tačiau vis dėlto mažesnė blogybė nei jų draudimas.

Prievartos aukos prievartaujmos pakartotinai?

Karolis Jovaišas
Pretenduodami būti šventesniais už Romos popiežių, LLRA aktyvistai siekia tik susireikšminti ir pagausinti savo partijos rėmėjų gretas.
Absoliutus ir besąlygiškas abortų draudimas ypač rafinuotai žeistų ir žalotų išžagintą moterį. Reikalas tas, kad draudimas, įpareigojantis išnešioti jos įsčiose bręstantį žagintojo vaisių, tolygus pakartotinam kūno ir sielos išniekinimui. Neatsitiktinai kai kurie lankstesni nėštumo nutraukimo priešininkai būtent dėl tokių ir panašių atvejų siūlo numatyti taisyklės išimtis.

Ar išžagintų moterų interesų paisymas ir kompromisinis – minkštas abortų draudimo variantas, numatantis neišvengiamai būtinas tokio draudimo išimtis, yra šios problemos sprendimo raktas? Jeigu taip, tai kaltu be kaltės būtų pripažįstamas vaisius, kuris gyvybės kaina turėtų atsakyti už savo tėvo įvykdytą prievartos aktą. Taigi, nekaltojo krauju būtų nuplaunama kaltojo kaltė.
Tokios – brangiausios kainos vaiko mokėti nevertė netgi draugas Stalinas, kuris deklaravo, kitas dalykas, kad nesilaikė pagarbos verto principo sūnus neatsako už tėvą. Belieka tik apgailestauti, kad netaisyklinga lietuvių kalba reiškiami primityvūs tomaševskininkų opusai nė iš tolo neprilygsta ištobulintai Stalino erelių demagogijai.

Pasirinkimas iš dvejų blogybių

Kuo yra nusidėjęs tas nekaltas vaisius, kuris dėl gimdymo komplikacijų, realiai gresiančių motinos gyvybei, taip pat yra pasmerktas tapti aborto auka? Kita vertus, jeigu mes ne tik deklaruojame, bet ir garantuojame prigimtinę embriono teisę į gyvybę, tai neišvengiamai pasmerkiame mirčiai gimdyvę. Taigi, vėlgi grįžtame prie to paties – iš dvejų blogybių neišvengiamai esame priversti rinktis mažesnę. 

Karolis Jovaišas
Kadangi blogybė yra tiek abortai, tiek jų draudimas, susidaro uždaras ydingas ratas. Nepriekaištingos išeities iš tokio rato nėra ir iš principo būti negali. Vadinasi, spręsdami abortų problemą, esame priversti rinktis ne didžiausią vertybę, o mažiausią iš įmanomų blogybių.
Nėra kaltas dėl savo fizinių ir/ar psichinių defektų ir apsigimęs vaikas. Ar galima pateisinti, kad dėl šių defektų vaikas turėtų būti pasmerktas? Ach, žinoma, prioritetas vienprasmiškai ir besąlygiškai teikiamas vaisiaus teisei į gyvybę, o apsigimusius kūdikius būtina gydyti ir ugdyti. Tačiau kas gali paneigti, kad psichinė, moralinė ir materialinė žala tokiu atveju neišvengiamai bus perkelta jo tėvams ir kitiems vaikams?

Juokai! Tikriesiems humanistams ir karštai tikintiems LLRA katalikams iš aukštos varpinės nusispjauti į tokius argumentus. Juolab, kad susitaikę su likimu, jie kantriai ir iki galo geria sklidiną kantrybės taurę, kęsdami lietuvių „išsidirbinėjimus“ ir reikalavimus dėl valstybinės kalbos. Žinia, kad tik tokie žmonės turi moralinę teisę mokyti kitus tolerancijos ir artimo meilės. 

Ar yra protinga alternatyva abortams?

Mąstantys žmonės pripažįsta – nėštumo nutraukimas – tai prieštaringa etinė ir socialinė problema. Abortai neišvengiamai daro moralinę ir dvasinę žalą vienai žmonių grupei, o kitai tokią pat žalą daro abortų draudimas. Žmonės, manantys, jog nuo pat pastojimo vaisius yra sielą turinti gyvybė, jaučiasi dvasiškai žalojami veiksmų, kuriuos jie suvokia kaip įteisintą nužudymą.

Karolis Jovaišas
Jeigu Lietuva taptų viena iš nedaugelio ES valstybių, draudžiančių abortus, tai galima neabejoti, kad mūsų moterys būtų pasmerktos kultivuoti abortų turizmą.
Nėra išeitis ir abortų draudimas, pažeidžiantis moters teisę į jos kūno vientisumą, asmenybės autonomiją ir psichinę nepriklausomybę. Kadangi blogybė yra tiek abortai, tiek jų draudimas, susidaro uždaras ydingas ratas. Nepriekaištingos išeities iš tokio rato nėra ir iš principo būti negali. Vadinasi, spręsdami abortų problemą, esame priversti rinktis ne didžiausią vertybę, o mažiausią iš įmanomų blogybių. 

Jeigu Lietuva taptų viena iš nedaugelio ES valstybių, draudžiančių abortus, tai galima neabejoti, kad mūsų moterys būtų pasmerktos kultivuoti abortų turizmą. Nebent tomaševskininkai guodžia save naiviomis iliuzijomis, kad sektinas Lietuvos pavyzdys pasitarnaus kitoms valstybėms įkvėpimo šaltiniu, o nėštumo nutraukimą draudžiančių valstybių arealas neišvengiamai plėsis. 

Priešingai tokioms viltims, ES valstybėse dominuoja abortų legalizavimas, į kurį ir nusitaikė tomaševskininkai. Dėsninga, jog M. A. Pavilonienė, kovodama už moterų apsisprendimo teisę, remiasi Europos Žmogaus teisių teismo [EŽTT] sprendimu, kuriuo konstatuojama, kad embrionui žmogaus teisių įstatymai netaikomi, o teisė į gyvybę suprantama kaip gimusio žmogaus teisė.
Objektyvumo dėlei pažymėtina, kad minėtas EŽTT sprendimas yra kompromisinis, padiktuotas gyvenimo logikos, o ne šventos ir absoliučios vaisiaus teisės į gyvybę. Toks sprendimas iš esmės reiškia viena: abortus įteisinantis įstatymas nėra nei teisingas nei klaidingas, o yra tik galiojantis. Taigi, nors šis įstatymas ir nepretenduoja į teisingumą paskutinėje instancijoje, tačiau protingos alternatyvos jam nėra.