K. Jovaišas. Gėjų revoliucija ir kontrrevoliucija

Estai oficialiai įteisino homoseksualų partnerystę. Tai mažas žingsnis homoseksualams, bet didelis žingsnis Estijai. Ko gero, netgi visoms posovietinės erdvės valstybėms, kurioms Estijos sprendimas yra revoliucinės reikšmės precedentas. Jis reiškia, kad partnerystę reglamentuojantys įstatymai taikomi ne tik vyro ir moters, bet ir tos pačios lyties asmenų faktinei sąjungai.

Estijos žingsnis yra geras pretekstas aptarti, ar Lietuvoje subrendo revoliucinė situacija gėjų partnerystės įteisinimo klausimu. Arba, priešingai, čia viršų ir iniciatyvą aiškiai ima fanatiški Putino ir jo antihomoseksualių įstatymų gerbėjai, apsiskelbę „sveikomis imuninėmis ląstelėmis“, taip pat kiti sveikuoliai, laikantys save nei daug, nei mažai – Lietuvos protu, garbe ir sąžine. 

Požiūrį pakeisti sunkiau nei įstatymą

Homoseksualių santykių dekriminalizavimas reiškia, kad gėjų ir lesbiečių faktinė partnerystė nėra už įstatymo ribų. Ši partnerystė – gėjų revoliucijos pagrindas, bet ne pati revoliucija. Panašiai kaip savo laiku vergijos panaikinimas nepadarė laisvais tų, kurie savo dvasia išliko vergais, taip ir minėtas dekriminalizavimas nepajėgus nutraukti sunkiausių gėjų grandinių – vidinių grandinių.
Išsilaisvinimas iš šių grandinių – sunkus ir sudėtingas procesas. Jis gali būti sėkmingas tuomet, jeigu gėjai sugebės atsitiesti, atgauti žmogiškąjį orumą ir įgyvendinti tai, ką skelbia. Gėjų ideologai klaidingai teigia, esą turi keistis ne gėjai, o Lietuva. Išties keisti savo požiūrį į gėjus turi ne tik visuomenė, keisti požiūrį į save turi ir patys gėjai.

Tai, kad homoseksualūs santykiai nėra persekiojami pagal įstatymą, reiškia, kad panaikintos teisinės, tačiau ne moralinės sankcijos. Pastarosios sankcijos, pasireiškiančios gėjų ir lesbiečių elgesio agresyviu smerkimu, patyčiomis ar jų ignoravimu, gali būti netgi veiksmingesnės už teisines ir paversti žmogaus gyvenimą pragaru žemėje.

Nors daugelis piliečių nuoširdžiai tiki, kad jie pakančiai vertina homoseksualus, vis dėlto iki tikrosios tolerancijos dar ganėtinai toli. Pasak vyraujančio požiūrio, užuot sėdėję ramiai ir neišsišokdami, kaip savo seksualinę orientaciją viešai pripažįstantis Tykusis gėjus, homoseksualai reikalauja išskirtinių teisių, verbuodami į savo gretas jaunąją kartą ir tvirkindami ją.

Tokia pozicija įtaigi tik iš pirmo žvilgsnio, o iš tikrųjų labai pažeidžiama. Žmonėms sunku suvokti paprastą tiesą, kad panaikinus homoseksualų baudžiamąjį persekiojimą, jų faktinė partnerystė jau ne iškrypimas, o gyvenimo norma. Todėl naivu sakyti, kad mes toleruojame tą intymiausią iš intymių žmogaus gyvenimo sričių, į kurią kištis yra ne mūsų reikalas.

Kita vertus, socialinės realijos kalba pačios už save. Kadangi Lietuvoje ignoruojamas gėjų siekis įvilkti į teisinį rūbą jų faktinę partnerystę, tai jie neturi galimybės teisiniais būdais spręsti aktualių turtinių ir neturtinių problemų. Kokia teisių ir laisvių vertė, jeigu nesudarytos reikiamos prielaidos ir sąlygos jas įgyvendinti ir jomis naudotis?

Tariama tolerancija yra trapi. Nenuostabu, kad spalvingi ir skandalingi gėjų paradai erzina netgi tuos, kurie toleruoja neišsišokančius, savo orientacijos viešoje erdvėje nelinkusius demonstruoti ir savo vietą žinančius homoseksualus. Ar toks pasipiktinimas yra pagrįstas, šventas ir teisėtas? Ko gero, absoliuti dauguma Lietuvos žmonių į šį klausimą atsakytų teigiamai.

Tuo tarpu Vakarų civilizacija vadovaujasi protinga idėja, kad reikia pasinaudoti jausmais, užuot švaisčius energiją pastangoms juos sunaikinti. Kitaip tariant, protingiau ne priešintis žmonių polinkiui tarnauti savo aistroms, bet jį panaudoti. Neatsitiktinai Olandijoje ar Izraelyje žmonės linkę atsipalaiduoti ir šėlti kartu su gėjais ir lesbietėmis, o ne giliai atsikrenkštę spjauti jų paradų link.

Tyli, bet diskriminuojanti kontrrevoliucija

Posovietinės visuomenės suvokimo ribas peržengia tai, kad negatyvias emocijas sukelia ne patys savaime gėjai, o mūsų neigiamas požiūris į juos. Nepaisant to, kad homoseksualumo negalima išvaryti nei švęstu vandeniu, nei kriminalinėmis bausmėmis. Genetikų ir psichiatrų tyrimai rodo, kad seksualinę orientaciją, lygiai kaip ir plaukų, akių spalvą ar lytį lemia genai, pasireiškiantys jau nėštumo stadijoje.

Tai reiškia, kad gėjų teises ginti ne mažiau logiška, kaip ir teises kitų asmenų, nesvarbu, ar jie blondinai ar brunetai, mėlynakiai ar rudakiai, vyrai ar moterys. Protingos alternatyvos tam nėra, nors daugelis ir jaučia nostalgiją laikams, kai gėjai tūnojo tyliau nei violetinės orientacijos pelės po Seimo privilegijų šluota ir tradicinėje santuokoje slėpė savo tikrąją prigimtį. 

Mirtina kuklumo liga nesergantys moralistai pretenzingai teigia, neva tik giminės pratęsimas įprasmina lytinius santykius. Nuosekliai laikantis jų logikos, reikėtų pripažinti, kad tik vieną vaiką galintys turėti kinai didesnę savo gyvenimo dalį gašliai ir nenormaliai santykiauja. Tą patį daro ir nevaisingi vyrai bei moterys, žmonės, pagrįstai bijantys sulaukti apsigimusių palikuonių ir pan.
Formaliai mes persekiojame ne gėjus, o tuos, kurie juos diskriminuoja (BK 169 str.). Praktikoje viskas daug sudėtingiau: svarbiausia problema ne ta, kad persekiotojai patys tapo

persekiojamaisiais, o ta, kad reikia realiai užtikrinti deklaruojamas teises. Šia prasme aktualus yra klausimas dėl gėjų ir lesbiečių faktinės sąjungos juridiško įteisinimo. 

Teisinėje visuomenės svarstyta ir aprobuota tokio įteisinimo galimybė yra Partnerystės institutas. Jo esmė – bendras gyvenimas, įregistravus ne santuoką, o partnerystę, kuriai taikomas monogamijos principas, numatytos oficialių partnerių teisės ir pareigos. Kitaip nei sutuoktiniams, partneriams galioja draudimas įsivaikinti, nustatyta paprastesnė nei santuokos, partnerystės nutraukimo tvarka.

Ar konstitucinės nuostatos „Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas“ ir „Santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu“ yra neįveikiama kliūtis įteisinti gėjų partnerystę? Neigti tai būtų lengvabūdiškumo viršūnė. Priešingai, visada atsiras žmonių, kurie tvirtins, kad Partnerystės institutas yra jėzuitiška gudrybė, leidžianti legalizuoti tai, ką Konstitucija draudžia.

Būtent tokia dvasia Konstituciją paprastai interpretuoja moralistai, uzurpavę teisę aiškinti krikščioniškosios moralės esmę. Jie ignoruoja tai, kad Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas ir kad ji turi būti pajėgi fiziškai garantuoti joje skelbiamas žmonių teises, įskaitant homoseksualių žmonių teises. Dėsninga, jog Konstitucinis Teismas išaiškino, kad šeima gali būti sudaroma ne tik santuokos pagrindu. 

Vadinasi, žemesnius nei santuoka bendro šeiminio gyvenimo standartus nustatantis Partnerystės institutas, veikiau atitinka Konstitucijos esmę bei paskirtį nei prieštarauja pažodiniam jos tekstui. Žinoma, didieji moralistai ir visuomenės dorovės sergėtojai selektyviai vertina jų įsitikinimų neatitinkančius išaiškinimus ir su panieka atmeta juos.

Tuo ir pasireiškia tylioji, bet veiksminga kontrrevoliucija, kai agresyviai priešindamiesi gėjų ir lesbiečių partnerystės juridiniam įteisinimui, didieji moralistai išstumia homoseksualus į socialinio gyvenimo užribį. Išvada: tie, kurie deklaruoja aukštą dorovę ir siekia socialinio solidarumo, šiurkščiai atstumia kitos seksualinės orientacijos žmones ir kartu pakerta pačias pakantumo ir santarvės šaknis. 

P.S. Neprotinga būtų giedoti estams iki koktumo saldžius ditirambus, esą kokie jie šaunuoliai, vikruoliai ir progresyvūs regiono lyderiai. Juolab, kad estai homoseksualų partnerystę įteisino per rietenas ir drabstymąsi purvais – visai kaip lietuviai. Bet įteisino. Tai reiškia, kad ledai pralaužti ir, pasak neužmirštamojo Michailo Gorbačiovo, procesas pajudėjo.