Niekšas neturi tautybės. Juolab jos neturi patentuotas niekšas-žydšaudys, pavertęs mirtį pelningu, nebaudžiamu ir sadistinius polinkius tenkinančiu amatu. Iš pirmo žvilgsnio toks abejonių nekeliantis teiginys vis dėlto yra gynybinė tautiečio pozicija – patogi pusiau tiesa, taigi pusiau melas.
Rūta Vanagaitė
© DELFI / Mindaugas Ažušilis

Be to, nuosekliai laikantis tokios pozicijos, mums paprasta ir patogu atsižegnoti nuo žydus naikinusių išsigimėlių. Atseit, jie yra žmogiškų aistrų kloakos unikumai, neturintys teisės teršti Lietuvos vardo.

Tai leidžia mums ignoruoti tautos atsakomybę ir viską nurašyti tiems, kurie nusikaltimus žmoniškumui darė apimti patriotinio sadistinio entuziazmo. Mes ginčijamės su gudais ar lenkais, kokiai tautai priklauso iškilios asmenybės bei didvyriai, tačiau žydų genocidu susitepusius kolaborantus vengiame laikyti tautos dalimi. Tai reiškia, kad užuot garbingai prisiėmę kolektyvinę kaltę už žydšaudžių siautėjimą, mes faktiškai atsiribojame nuo jų ir nusiplauname rankas.

Tačiau jeigu nuspręstume, jog būtina prisiimti kolektyvinę tautos kaltę dėl holokausto, tai mušantis į krūtinę ir atgailaujant nederėtų prarasti saiko. Antraip mes turėtume įvykdyti masinę sterilizaciją, kad vieną kartą ir visiems laikams išlaisvintume žemę nuo tokių monstrų, kokie yra lietuviai. Kita vertus, nepadoriai gausiai apdovanodami patys save atstumiančiomis dvasinėmis savybėmis, mes laikytume kitus šventesniais ir geresniais už save. Be jokio tam pagrindo, kaip rodo įdėmesnis žvilgsnis į artimiausius kaimynus.

Mes ginčijamės su gudais ar lenkais, kokiai tautai priklauso iškilios asmenybės bei didvyriai, tačiau žydų genocidu susitepusius kolaborantus vengiame laikyti tautos dalimi. Tai reiškia, kad užuot garbingai prisiėmę kolektyvinę kaltę už žydšaudžių siautėjimą, mes faktiškai atsiribojame nuo jų ir nusiplauname rankas.
Karolis Jovaišas

Kodėl naikindami žydus okupuotose teritorijose, tarp jų ir Lietuvoje, naciai turėjo daugybę talkininkų? Apimtas niūriai filosofiškos nuotaikos, protingas sakys: dėl to kalta žmogaus prigimtis – pirmapradės nuodėmės šaltinis, bet kvailys, mėgaudamasis savo neprilygstamu kretinizmu, jam guviai atšaus – ne, ne žmogaus, o lietuvio. Deja, knygos „Mūsiškiai“ autorė – „pagerinta lietuvė“ Rūta Vanagaitė nesilaiko protingo žmogaus pozicijos. Tiesa, ji netvirtina, kad šiurpūs holokausto nusikaltimai – tai išimtinai lietuvių monopolis.

Priešingai, ji pripažįsta, kad fašistai, siekdami galutinai išspręsti žydų klausimą, sukūrė mirties fabrikų sistemą, kurią Rytų Europoje iš dalies aptarnaudavo vietos gyventojai. Kartu Lietuvoje ir tose šalyse, kuriose nacių karinė administracija vykdė totalinę okupuotos valstybės kontrolę, žydų naikinimo mašina dirbo itin efektyviai. Šia prasme „nuogi“, tačiau nuo realaus istorinio konteksto atitraukti faktai apie lietuvių vykdytą žydų genocidą sukuria optinę apgaulę apie išskirtinį tautiečių žiaurumą ir sadizmą.

Holokaustas – praeities pūlinys tautos kūne. Kaip jį išgydyti – pripažinti kolektyvinę tautos kaltę, atgailauti dėl jos ir išmušti iš rankų kitiems kritikos ginklą arba, atvirkščiai, laikyti, kad tokį siūlymą pateikęs žmogus yra Lietuvos priešas? Nors R. Vanagaitė teisingai konstatuoja, jog mums reikia prisiimti atsakomybę dėl holokausto, tačiau lietuvius ji laiko bene nuožmiausiais žydšaudžiais. Savo ruožtu tai sudaro įspūdį, jog autorei pavyko nustatyti absoliutaus blogio šaltinį. O juo yra būtent etninis lietuvis.

Nors R. Vanagaitė teisingai konstatuoja, jog mums reikia prisiimti atsakomybę dėl holokausto, tačiau lietuvius ji laiko bene nuožmiausiais žydšaudžiais. Savo ruožtu tai sudaro įspūdį, jog autorei pavyko nustatyti absoliutaus blogio šaltinį. O juo yra būtent etninis lietuvis.
Karolis Jovaišas

Ar tai patvirtina kiti, objektyvūs ir nešališki liudijimai? Suteiksiu svarų žodį pragaro metraštininkui, koks buvo žydų gete žuvęs Grigorijus Šuras, kurio kruopščiai užfiksuoti ir stebuklu išlikę liudijimai yra išleisti knygoje „Užrašai. Vilniaus geto kronika. 1941-1944“ (toliau – VGK). Atrodytų kas jau kas, o auka nejaučia savo budeliams jokių sentimentų ir neieško, kokiais socialiniais sukrėtimais galima pateisinti jų polinkį į sadizmą, narcisizmą, godumą ir valdžios troškimą.

Nepaisant to, G. Šuras pažymi, kokius baisius ir negyjančius randus Lietuvos gyventojų psichikoje paliko sovietinės okupacijos žiaurumai, valymai ir barbariškas nekaltų žmonių trėmimas gyvuliniuose vagonuose. Tai suformavo neapykantos ir keršto atmosferą, kuriai tvyrant naciai lengvai rado talkininkų, uoliai vykdančių baudžiamąsias akcijas, nukreiptas prieš bolševikus ir tariamus jų parankinius – žydus.

Totalinis nužmogėjimas, kaip su karčia ironija konstatuoja G. Šuras, paveikė ne tik budelius – vokiečių bei lietuvių kareivius, bet ir jų aukas. Kartu Vilniaus getas tebuvo tik nedidelis milžiniško pragaro filialas, kurio palydovas – šiurpi išgyvenimo filosofija. Valgau, vadinasi gyvenu. Siunčiu į mirtį kitus, vadinasi išlieku pats. Vadovaudamiesi tokiais žiauriais ir primityviais principais, stengėsi išlikti patys blogiausieji žmonijos atstovai, kurių yra kiekvienoje tautoje, neišskiriant ir žydų.

Susitelkimas veikiau yra ne tautinė žydų savybė, o jų išlikimo sąlyga. Ji netenka prasmės, kai vieno žydo išlikimo sąlyga yra kito žydo sunaikinimas. Būtent išlikimo siekis ir buvo žydų policijos veiklos motyvacija Vilniaus gete. Ši policija turėjo veikti netgi efektyviau ir uoliau negu lietuvių policija. Ne todėl, kad žydai policininkai virto kanibalais, naikinantys savo gentainius, o todėl, kad siekdami išvengti jų lemties, jie turėjo įrodyti naciams išskirtinį lojalumą ir atsidavimą.

Turėtume pripažinti skausmingą tiesą dėl savo tautiečių nusikaltimų žmoniškumui ir garbingai prisiimti kolektyvinę atsakomybę. Tai nereiškia, kad mes turime susitapatinti su šiais išsigimėliais, laikyti apnuodytais net motinos įsčiose esančius lietuviškus embrionus ir teatrališkai rėkti „aš esu mūsiškis“.
Karolis Jovaišas

Toks pragmatizmas iki pelenų išdegindavo savo slogias pareigas stropiai ir žiauriai vykdžiusių baudėjų sielas. G. Šuras su neslepiamu kartėliu aprašo, kaip žudikams talkinantys „žydų policininkai įsijautė į vaidmenį, tapo įžūlūs, akiplėšiški, šiurkštūs, žiaurūs ir įsivaizdavo esą tikri kitų savo nelaimės brolių gyvenimo ir mirties viešpačiai. Jie pasijuto esą gestapo vokiečiai ir manė niekšybėmis bei paklusnumu laimėsią sau gyvenimą“ (VGK, p. 86).

Šios viltys buvo tuščios – budeliai, atlikę savo juodą darbą, patys buvo be skrupulų sunaikinti. Tačiau nenuspėjamas rytojus netrikdė žydų policininkų; žiauriai plėšdami iš bado mirštančius savo gentainius, jie rengė puotas maro metu. Ištaigingas puotas, „pavyzdžiui, balius, ištaisytas Genso, Frido ir Deslerio (žydų policijos šulų – K.J.) garbei, pakeitus geto valdymo formą, atsiėjo 10 tūkstančių rublių – ant stalo buvo žąsų, žuvų, brangių vynų, degtinės, tortų“ (VGK, p. 72).

Tai nereiškia, kad kiti žydai buvo be nuodėmės. Priešingai, jeigu už geto taisyklių pažeidimą jie galėjo kokiu nors būdu išvengti sankcijų, tai entuziastingai aukodavo savo likimo brolius. G. Šuras aprašo atvejį, kai už draudžiamą maisto produktų įvežimą į getą, gestapas ketino sušaudyti 100 žmonių. Tačiau šį reikalą apsukriems derybininkams pavyko sutvarkyti – bausmė buvo sušvelninta ir bemat surastos 10 vienišų, su tuo niekaip nesusijusių moterų, kurioms ir buvo įvykdyta egzekucija.

Ši žinia, pažymi geto metraštininkas, „buvo sutikta džiaugsmingai“ (VGK, p. 89). G. Šuras aprašo ir kitus sukrečiančius atvejus, pavyzdžiui, kai ankštose slėptuvėse surikdavo ar pravirkdavo kūdikis, tai besislapstantys tėvai, „drebėdami dėl savo gyvybės, pasmaugdavo vaiką, o motina gailiomis ašaromis aplaistydavo negyvą kūdikį“ (VGK, p. 45). G. Šuras to neteisina, tačiau ir nesmerkia, springdamas iš švento pasipiktinimo, ne, jis paprasčiausiai konstatuoja „tokia jau žmogaus prigimtis“.

Tačiau šis protingas žmogus nesakė ir teisingai nesakė, kad tokia jau žydo prigimtis. Užtat suteikite žodį patentuotam kvailiui ir vertindamas tautiečių juodus darbus, jis pradės rėkti kaip skerdžiamas – tokia jau lietuvio prigimtis. Sakoma, kad blogis ir gėris skiria ne žmones, o eina per mūsų širdis. Ko gero, teisingas posakis. Tačiau tiesa visada konkreti, o tuomet, kai kalbame apie nusikaltimus žmoniškumui, ši posakį padėkime į lentyną ir drauskime bet kokias spekuliacijas juo.

Antraip mes ištrinsime takoskyrą tarp gėrio ir blogio, o kiekvienam išsigimėliui duosime į rankas ginklą. Grįžtant prie lietuvių baudėjų problemos, turėtume pripažinti skausmingą tiesą dėl savo tautiečių nusikaltimų žmoniškumui ir garbingai prisiimti kolektyvinę atsakomybę. Tai nereiškia, kad mes turime susitapatinti su šiais išsigimėliais, laikyti apnuodytais net motinos įsčiose esančius lietuviškus embrionus ir teatrališkai rėkti „aš esu mūsiškis“.

Pakanka, kad tą iš esmės daro Rūta Vanagaitė. „Mūsiškiai“ – tai žydų genocido kronika (tiesa, ne visada patikima) ir jeigu ji būtų pateikta būtent kaip tokia kronika, nekorektiška būtų daryti autorei priekaištų. Bent jau rimtesnių ir esminių. Bet žmones, ko gero, erzina tai, kad knygos autorė linkusi pretenzingai prisiimti tautos moralinio autoriteto vaidmenį, o lietuviams suteikia tokią atgrasią žydšaudžių aureolę, jog jie skeptiškai vertina idėją dėl kolektyvinės tautos atsakomybės.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Kai kurie prastesnės kokybės produktai Lietuvoje dar ir brangesni (68)

Dalis Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos tirtų maisto produktų Lietuvoje yra ne tik...

Tarp universitetų – kovos be taisyklių: pradėtas tyrimas prieš KTU rektorių (46)

Metai iš metų besitęsianti nerašyta kova tarp didžiųjų Kauno universitetų pasiekė piką...

Juodoji augančių algų pusė (21)

Pastaruoju metu ekonomistai stebi kylančių kainų ir didėjančio darbo užmokesčio tendencijas....

Pirmą kartą nustatoma amžiaus riba, iki kurios vaiko negalima palikti vieno papildyta (172)

Seime į priekį pajudėjo vaiko teisių apsaugos sistemos reforma, kartu pirmą kartą nustatoma...

Pasirodo, galima ir taip: savo reikmėms užsitvėrė visą gatvę (94)

Vilniuje esančių sodų gyventojai susidūrė su neįveikiama kliūtimi: gatvės pradžioje lyg...

Laimėjo bylą prieš policiją – radarų detektoriai Lietuvoje nedraudžiami (153)

Radarų detektoriai, vairuotojus informuojantys apie keliuose esančius greičio matuoklius,...

Tragedija Rusijoje: motina paliko kūdikį mirti, kol pati linksminosi su draugais (24)

Rusijoje jaunai moteriai, kuri paliko kūdikį mirti, o pati savaitę šėlo su draugais, gresia 10...

Dėl naujų draudimų bitkoinai nuvertėjo 40 proc. (1)

Vasarą rekordiškai brangusi virtuali valiuta – bitkoinai, rugsėjį nuvertėjo 40 procentų. Pasak...

Migruojantys paukščiai: Europos čempionai iš Šiaurės Amerikos ir Afrikos dėl vieno žaidėjo braukė įstatymus (10)

Kas sieja Jugoslaviją, Graikiją, Ispaniją ir Lietuvą? Skaičiuojant nuo 1990-ųjų, kai Sovietų...

„Zapad 2017“ pratybų metu sraigtasparnis apšaudė žiūrovus Rusija vadina provokacija (388)

Žiniasklaida skelbia, kad per karinius mokymus „ Zapad 2017 “ sraigtasparnis Ka-52 netyčia...