aA
Niekšas neturi tautybės. Juolab jos neturi patentuotas niekšas-žydšaudys, pavertęs mirtį pelningu, nebaudžiamu ir sadistinius polinkius tenkinančiu amatu. Iš pirmo žvilgsnio toks abejonių nekeliantis teiginys vis dėlto yra gynybinė tautiečio pozicija – patogi pusiau tiesa, taigi pusiau melas.
Rūta Vanagaitė
Rūta Vanagaitė
© DELFI / Mindaugas Ažušilis

Be to, nuosekliai laikantis tokios pozicijos, mums paprasta ir patogu atsižegnoti nuo žydus naikinusių išsigimėlių. Atseit, jie yra žmogiškų aistrų kloakos unikumai, neturintys teisės teršti Lietuvos vardo.

Tai leidžia mums ignoruoti tautos atsakomybę ir viską nurašyti tiems, kurie nusikaltimus žmoniškumui darė apimti patriotinio sadistinio entuziazmo. Mes ginčijamės su gudais ar lenkais, kokiai tautai priklauso iškilios asmenybės bei didvyriai, tačiau žydų genocidu susitepusius kolaborantus vengiame laikyti tautos dalimi. Tai reiškia, kad užuot garbingai prisiėmę kolektyvinę kaltę už žydšaudžių siautėjimą, mes faktiškai atsiribojame nuo jų ir nusiplauname rankas.

Tačiau jeigu nuspręstume, jog būtina prisiimti kolektyvinę tautos kaltę dėl holokausto, tai mušantis į krūtinę ir atgailaujant nederėtų prarasti saiko. Antraip mes turėtume įvykdyti masinę sterilizaciją, kad vieną kartą ir visiems laikams išlaisvintume žemę nuo tokių monstrų, kokie yra lietuviai. Kita vertus, nepadoriai gausiai apdovanodami patys save atstumiančiomis dvasinėmis savybėmis, mes laikytume kitus šventesniais ir geresniais už save. Be jokio tam pagrindo, kaip rodo įdėmesnis žvilgsnis į artimiausius kaimynus.

Mes ginčijamės su gudais ar lenkais, kokiai tautai priklauso iškilios asmenybės bei didvyriai, tačiau žydų genocidu susitepusius kolaborantus vengiame laikyti tautos dalimi. Tai reiškia, kad užuot garbingai prisiėmę kolektyvinę kaltę už žydšaudžių siautėjimą, mes faktiškai atsiribojame nuo jų ir nusiplauname rankas.
Karolis Jovaišas

Kodėl naikindami žydus okupuotose teritorijose, tarp jų ir Lietuvoje, naciai turėjo daugybę talkininkų? Apimtas niūriai filosofiškos nuotaikos, protingas sakys: dėl to kalta žmogaus prigimtis – pirmapradės nuodėmės šaltinis, bet kvailys, mėgaudamasis savo neprilygstamu kretinizmu, jam guviai atšaus – ne, ne žmogaus, o lietuvio. Deja, knygos „Mūsiškiai“ autorė – „pagerinta lietuvė“ Rūta Vanagaitė nesilaiko protingo žmogaus pozicijos. Tiesa, ji netvirtina, kad šiurpūs holokausto nusikaltimai – tai išimtinai lietuvių monopolis.

Priešingai, ji pripažįsta, kad fašistai, siekdami galutinai išspręsti žydų klausimą, sukūrė mirties fabrikų sistemą, kurią Rytų Europoje iš dalies aptarnaudavo vietos gyventojai. Kartu Lietuvoje ir tose šalyse, kuriose nacių karinė administracija vykdė totalinę okupuotos valstybės kontrolę, žydų naikinimo mašina dirbo itin efektyviai. Šia prasme „nuogi“, tačiau nuo realaus istorinio konteksto atitraukti faktai apie lietuvių vykdytą žydų genocidą sukuria optinę apgaulę apie išskirtinį tautiečių žiaurumą ir sadizmą.

Holokaustas – praeities pūlinys tautos kūne. Kaip jį išgydyti – pripažinti kolektyvinę tautos kaltę, atgailauti dėl jos ir išmušti iš rankų kitiems kritikos ginklą arba, atvirkščiai, laikyti, kad tokį siūlymą pateikęs žmogus yra Lietuvos priešas? Nors R. Vanagaitė teisingai konstatuoja, jog mums reikia prisiimti atsakomybę dėl holokausto, tačiau lietuvius ji laiko bene nuožmiausiais žydšaudžiais. Savo ruožtu tai sudaro įspūdį, jog autorei pavyko nustatyti absoliutaus blogio šaltinį. O juo yra būtent etninis lietuvis.

Nors R. Vanagaitė teisingai konstatuoja, jog mums reikia prisiimti atsakomybę dėl holokausto, tačiau lietuvius ji laiko bene nuožmiausiais žydšaudžiais. Savo ruožtu tai sudaro įspūdį, jog autorei pavyko nustatyti absoliutaus blogio šaltinį. O juo yra būtent etninis lietuvis.
Karolis Jovaišas

Ar tai patvirtina kiti, objektyvūs ir nešališki liudijimai? Suteiksiu svarų žodį pragaro metraštininkui, koks buvo žydų gete žuvęs Grigorijus Šuras, kurio kruopščiai užfiksuoti ir stebuklu išlikę liudijimai yra išleisti knygoje „Užrašai. Vilniaus geto kronika. 1941-1944“ (toliau – VGK). Atrodytų kas jau kas, o auka nejaučia savo budeliams jokių sentimentų ir neieško, kokiais socialiniais sukrėtimais galima pateisinti jų polinkį į sadizmą, narcisizmą, godumą ir valdžios troškimą.

Nepaisant to, G. Šuras pažymi, kokius baisius ir negyjančius randus Lietuvos gyventojų psichikoje paliko sovietinės okupacijos žiaurumai, valymai ir barbariškas nekaltų žmonių trėmimas gyvuliniuose vagonuose. Tai suformavo neapykantos ir keršto atmosferą, kuriai tvyrant naciai lengvai rado talkininkų, uoliai vykdančių baudžiamąsias akcijas, nukreiptas prieš bolševikus ir tariamus jų parankinius – žydus.

Totalinis nužmogėjimas, kaip su karčia ironija konstatuoja G. Šuras, paveikė ne tik budelius – vokiečių bei lietuvių kareivius, bet ir jų aukas. Kartu Vilniaus getas tebuvo tik nedidelis milžiniško pragaro filialas, kurio palydovas – šiurpi išgyvenimo filosofija. Valgau, vadinasi gyvenu. Siunčiu į mirtį kitus, vadinasi išlieku pats. Vadovaudamiesi tokiais žiauriais ir primityviais principais, stengėsi išlikti patys blogiausieji žmonijos atstovai, kurių yra kiekvienoje tautoje, neišskiriant ir žydų.

Susitelkimas veikiau yra ne tautinė žydų savybė, o jų išlikimo sąlyga. Ji netenka prasmės, kai vieno žydo išlikimo sąlyga yra kito žydo sunaikinimas. Būtent išlikimo siekis ir buvo žydų policijos veiklos motyvacija Vilniaus gete. Ši policija turėjo veikti netgi efektyviau ir uoliau negu lietuvių policija. Ne todėl, kad žydai policininkai virto kanibalais, naikinantys savo gentainius, o todėl, kad siekdami išvengti jų lemties, jie turėjo įrodyti naciams išskirtinį lojalumą ir atsidavimą.

Turėtume pripažinti skausmingą tiesą dėl savo tautiečių nusikaltimų žmoniškumui ir garbingai prisiimti kolektyvinę atsakomybę. Tai nereiškia, kad mes turime susitapatinti su šiais išsigimėliais, laikyti apnuodytais net motinos įsčiose esančius lietuviškus embrionus ir teatrališkai rėkti „aš esu mūsiškis“.
Karolis Jovaišas

Toks pragmatizmas iki pelenų išdegindavo savo slogias pareigas stropiai ir žiauriai vykdžiusių baudėjų sielas. G. Šuras su neslepiamu kartėliu aprašo, kaip žudikams talkinantys „žydų policininkai įsijautė į vaidmenį, tapo įžūlūs, akiplėšiški, šiurkštūs, žiaurūs ir įsivaizdavo esą tikri kitų savo nelaimės brolių gyvenimo ir mirties viešpačiai. Jie pasijuto esą gestapo vokiečiai ir manė niekšybėmis bei paklusnumu laimėsią sau gyvenimą“ (VGK, p. 86).

Šios viltys buvo tuščios – budeliai, atlikę savo juodą darbą, patys buvo be skrupulų sunaikinti. Tačiau nenuspėjamas rytojus netrikdė žydų policininkų; žiauriai plėšdami iš bado mirštančius savo gentainius, jie rengė puotas maro metu. Ištaigingas puotas, „pavyzdžiui, balius, ištaisytas Genso, Frido ir Deslerio (žydų policijos šulų – K.J.) garbei, pakeitus geto valdymo formą, atsiėjo 10 tūkstančių rublių – ant stalo buvo žąsų, žuvų, brangių vynų, degtinės, tortų“ (VGK, p. 72).

Tai nereiškia, kad kiti žydai buvo be nuodėmės. Priešingai, jeigu už geto taisyklių pažeidimą jie galėjo kokiu nors būdu išvengti sankcijų, tai entuziastingai aukodavo savo likimo brolius. G. Šuras aprašo atvejį, kai už draudžiamą maisto produktų įvežimą į getą, gestapas ketino sušaudyti 100 žmonių. Tačiau šį reikalą apsukriems derybininkams pavyko sutvarkyti – bausmė buvo sušvelninta ir bemat surastos 10 vienišų, su tuo niekaip nesusijusių moterų, kurioms ir buvo įvykdyta egzekucija.

Ši žinia, pažymi geto metraštininkas, „buvo sutikta džiaugsmingai“ (VGK, p. 89). G. Šuras aprašo ir kitus sukrečiančius atvejus, pavyzdžiui, kai ankštose slėptuvėse surikdavo ar pravirkdavo kūdikis, tai besislapstantys tėvai, „drebėdami dėl savo gyvybės, pasmaugdavo vaiką, o motina gailiomis ašaromis aplaistydavo negyvą kūdikį“ (VGK, p. 45). G. Šuras to neteisina, tačiau ir nesmerkia, springdamas iš švento pasipiktinimo, ne, jis paprasčiausiai konstatuoja „tokia jau žmogaus prigimtis“.

Tačiau šis protingas žmogus nesakė ir teisingai nesakė, kad tokia jau žydo prigimtis. Užtat suteikite žodį patentuotam kvailiui ir vertindamas tautiečių juodus darbus, jis pradės rėkti kaip skerdžiamas – tokia jau lietuvio prigimtis. Sakoma, kad blogis ir gėris skiria ne žmones, o eina per mūsų širdis. Ko gero, teisingas posakis. Tačiau tiesa visada konkreti, o tuomet, kai kalbame apie nusikaltimus žmoniškumui, ši posakį padėkime į lentyną ir drauskime bet kokias spekuliacijas juo.

Antraip mes ištrinsime takoskyrą tarp gėrio ir blogio, o kiekvienam išsigimėliui duosime į rankas ginklą. Grįžtant prie lietuvių baudėjų problemos, turėtume pripažinti skausmingą tiesą dėl savo tautiečių nusikaltimų žmoniškumui ir garbingai prisiimti kolektyvinę atsakomybę. Tai nereiškia, kad mes turime susitapatinti su šiais išsigimėliais, laikyti apnuodytais net motinos įsčiose esančius lietuviškus embrionus ir teatrališkai rėkti „aš esu mūsiškis“.

Pakanka, kad tą iš esmės daro Rūta Vanagaitė. „Mūsiškiai“ – tai žydų genocido kronika (tiesa, ne visada patikima) ir jeigu ji būtų pateikta būtent kaip tokia kronika, nekorektiška būtų daryti autorei priekaištų. Bent jau rimtesnių ir esminių. Bet žmones, ko gero, erzina tai, kad knygos autorė linkusi pretenzingai prisiimti tautos moralinio autoriteto vaidmenį, o lietuviams suteikia tokią atgrasią žydšaudžių aureolę, jog jie skeptiškai vertina idėją dėl kolektyvinės tautos atsakomybės.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
|Populiariausi straipsniai ir video
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Verslininkų kovoje dėl milijonų – areštuoti prabangūs butai ir namas Vilniuje (6)

Praeityje sėkmingo verslininko Vidmanto Kučinsko sūnus Justas , sutuoktinės Rimgailė ir...

Darius Kuolys: ar verta buvo tapti šunsnukių valstybės lyderiu? (7)

„Pažvelkime į intelektualinę prezidento komandą. Kaip būtų puiku, jei joje būtų skirtingai...

Didžiausias pasaulyje karantinas 12 mln. žmonių įstūmė į visišką skurdą (2)

Abdulas Kareemas buvo priverstas palikti mokyklą ir užsiimti atsitiktiniais darbais, pvz., taisyti...

Kathleen J. McInnis

Vakarų strategai pamiršo pasakojimų galią

Menai – nepakeičiami pagalbininkai nuolat kintančiai ateičiai pasiruošti turintiems nacionalinio...

Garsioji Agatha Christie ne tik rašė romanus: jos pačios dar vieno slapto pseudonimo detektyvą pavyko išnarplioti tik po 20 metų

Kas gi pirmiausia šauna į galvą, vos pagalvojus apie Agathą Christie? Fantastiška išmonė?...

Vilniuje – slapta policijos operacija: rastas įspūdingas įkalčių kiekis šokiravo net visko mačiusius pareigūnus (184)

Lietuvos kriminalinės policijos biuro Sunkaus ir organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos...

Tragedija Italijoje: sudužus ultralengvajam lėktuvui žuvo du plaukikai, vienas jų – buvęs Rapšio varžovas (22)

Italijos plaukimo federacija patvirtino, kad sekmadienį, nukritus ultralengvajam orlaiviui, žuvo du...

Jei alkoholio vartojate mažai ir retai, nemanykite, kad negresia pasekmės: kaip suprasti, kad riba peržengta? (143)

Psichikos sveikatos specialistai siunčia įspėjimą visam pasauliui: koronaviruso krizė gali...

Kalendorinės vasaros pradžia neįspūdinga: šalta nebus, tačiau lietaus išvengti nepavyks (10)

Pirmadienio dieną šalies orus lems aukštesnio slėgio laukas. Rytas išauš giedras, vėliau daug...

|Maža didelių žinių kaina