K. Grinevičiūtė. Fizinių bausmių uždraudimas: tūkstančiai tėvų taps nusikaltėliais?

Fizinių bausmių draudimo klausimas Lietuvoje aktyviai keliamas jau gerą dvidešimtmetį. Jungtinių Tautų vaiko teisių komitetas ne kartą ragino valstybę įtvirtinti fizinių bausmių draudimą. Visuomenės skatinamas, Seimas priėmė taip lauktas Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pataisas (toliau – Įstatymas), kuriomis sustiprino vaiko apsaugą nuo smurto. Šio įstatymo pataisomis Seimas išsakė aiškią žinią tėvams ir kitiems vaiko atstovams, kad vaikas negali būti auklėjamas smurtu. Nėra abejonės, kad įstatyminis draudimas vaikams taikyti fizines bausmes buvo ir yra neišvengiama būtinybė, formuosianti naują visuomenės požiūrį.

Tačiau sunerimti verčia fizinės bausmės reglamentavimas fizinio smurto sąvokoje: fizinis smurtas – kito asmens tyčiniai, pavojingi, neteisėti, atliekami prieš vaiką veiksmai, nukreipti į vaiko kūną ir galintys sukelti vaikui skausmą, žalą jo sveikatai, raidai, suvaržyti jo laisvę, sukelti bejėgiškumo būklę ir žeminti jo orumą, taip pat fizinės bausmės.

Fizinis smurtas jau patenka į baudžiamosios teisės jurisdikciją. Baudžiamojo kodekso 140 straipsnis kriminalizuoja vieną iš lengvesnių fizinio smurto padarinių – fizinio skausmo sukėlimą. Nors Įstatymo 56 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad už drausminimą fizinėmis bausmėmis tėvams ir kitiems vaiko atstovams gali būti taikoma civilinė, administracinė ar baudžiamoji atsakomybė, kyla reali grėsmė, kad į baudžiamosios teisės sritį gali būti įtraukta daug tėvų, atsitiktinai panaudojusių fizines bausmes.

Minėtų Įstatymo nuostatų taikymas ir interpretavimas priklausys išimtinai nuo tų asmenų, kurie taikys įstatymą. Labai svarbu, kad šios Įstatymo normos netaptų piktnaudžiavimo ir susidorojimo įrankiu, pvz., santuokos nutraukimo ar kitokio konflikto, agresyvaus ar neteisėto vaiko elgesio suvaldymo ir kt. atveju (pvz., baudžiamosios bylos Nr. 1S-2084-317/2012, Nr. 1A-295-350/2012 ir t. t.).

Visame pasaulyje teisės mokslininkai atkreipia dėmesį į tai, kad nuostatos, draudžiančios fizines bausmes, turi daugiau auklėjamąjį (švietėjišką), o ne baudžiamąjį poveikį, ir kad tokio pobūdžio reformos turėtų ne padidinti, o sumažinti tėvų, persekiojamų už smurtą prieš vaikus, skaičių, būtent dėl pasikeitusio požiūrio. Svarbu suprasti, kad smurtas prieš vaikus negali ir neturi automatiškai vesti prie „tėvų nuteisimo“. Autorė nededa daug vilčių į kriminalines bausmes. Akivaizdu, kad nubausti kriminaline bausme bent jau didesnę dalį tėvų yra neįmanoma: tai neekonomiška, neracionalu ir neturi jokios prasmės. Daug svarbiau vystyti pagalbos šeimoms sistemą, teikti pagalbos paslaugas tėvams, kurių tėvystės įgūdžiai yra prasti arba nepakankami.

Būtina suvokti, kad baudžiamoji teisė nėra vaistas nuo šios socialinės problemos, ir jos taikymas turi būti protingas, proporcingas. Svarbiausia rasti proporcingumą, tą aiškią ribą, kaip reaguoti į tėvų netinkamą elgesį. Bylos, keliamos dėl smulkių incidentų, neturėtų pakliūti į baudžiamosios teisės reguliavimo ribas. Yra kitos poveikio priemonės – civilinės, administracinės, drausminės – į kurias pirmiausia reikia žiūrėti sprendžiant problemą. Už taip vadinamų „lengvų“ ir „nežalingų“ fizinių bausmių panaudojimą gali būti taikoma administracinė atsakomybė (administraciniai nusižengimai, susiję su vaiko teisių pažeidimais (Administracinių nusižengimų kodekso 72–74 straipsniai).

Administracinis procesas taip pat gali būti efektyvus, gali priversti pažeidėjus apgalvoti veiksmus, ir tuo pačiu turi mažesnį žalingą poveikį šeimai, sukelia mažiau streso tiek pažeidėjui, tiek nukentėjusiajam. Be to, tėvams, globėjams (rūpintojams) gali būti taikoma administracinio poveikio priemonė – įpareigojimas dalyvauti atitinkamose alkoholizmo ir narkomanijos prevencijos, ankstyvosios intervencijos, sveikatos priežiūros, resocializacijos, bendravimo su vaikais tobulinimo, smurtinio elgesio keitimo ar kitose programose (kursuose).

Nors fizinės bausmės nerekomenduojamos ir žalingos, tačiau daugelio tėvų pavertimas potencialiais nusikaltėliais yra problemiškas. Tai gali sugriauti šeimą ir iš baudžiamosios (areštas, laisvės atėmimas ir pan.), ir iš civilinės (galimybė pareikšti ieškinį tėvams dėl žalos atlyginimo už fizinės bausmės taikymą) teisės pozicijų. Baudžiamoji atsakomybė turi būti taikoma tik už kraštutines fizinių bausmių formas (sistemingos, intensyvios fizinės bausmės, kai sutrikdoma sveikata ir pan.).

Autorė 2016 m. rugsėjį apsigynė disertaciją tema „Tėvų ar kitų vaiko atstovų baudžiamoji atsakomybė už žiaurų elgesį su vaiku“. Viena iš nagrinėjamų problemų buvo fizinių bausmių vertinimas.