K. Girnius. Nenoras žvelgti tikrovei į akis

„Brexit“, Donaldo Trumpo pergalė, Italijos referendumo nesėkmė, Austrijos prezidento rinkimai (radikalios Austrijos laisvės partijos kandidatas surinko 46 proc. balsų) akivaizdžiai rodo, kad vis daugiau Vakarų gyventojų nusigręžia nuo tradicinių politinių partijų ir šalies elito nuostatų, ryžtasi patikėti savo likimą politiniams autsaideriams.

Gal šįmet vyksiančiuose Prancūzijos prezidento, Nyderlandų ir Vokietijos parlamentų rinkimuose radikalios dešinės partijos nepasieks pergalės, bet jos sulauks daugiau palaikymo, negu būtų buvę galima įsivaizduoti prieš penkerius metus. Netradicinių partijų skaičius ir įtaka smarkiai auga. Į jų gretas galime įtraukti Italijos „Penkių žvaigždučių“ judėjimą, Ispanijos „Podemos“, Graikijos „Syriza“, Lenkijos, Slovakijos ir Vengrijos valdančiąsias partijas, ko gero, ir Lietuvos valstiečių ir žaliųjų partiją. Traukiasi liberalios, kairės, net centristinės partijos visoje Europoje, jų mandatus perima autsaideriai. Vakarai nėra pergyvenę tokio masto politinių partijų persigrupavimo bent 30 metų, jei ne nuo Antrojo Pasaulinio karo pabaigos.

Daug veiksnių prisideda prie politinio peizažo kaitos: ilgalaikis ūkio ir gyvenimo lygio sąstingis, socialinės nelygybės augimas, imigracija ir su ja susieti gyvenamosios aplinkos pokyčiai, ES demokratinis deficitas, kompetentingų politinių vadovų stoka. Visame žemyne auga nusivylimas ir nepasitenkinimas politiniais procesais, net stabilumu pasižymėjusiose šalyse, kaip Danija, Olandija, Vokietija.

Šių didžiųjų išbandymų metu prie valstybių vairo stovi ne iškilūs vadovai, gebantys įkvėpti ir drąsinti savo šalies piliečius, bet vidutiniokai, nemokantys nei kovoti su dienos iššūkiais, nei laimėti gyventojų pasitikėjimo. Susidaro įspūdis, kad politiniai ir kiti elitai nenori ar negeba atviromis akimis vertinti pokyčių, piliečių persiorientavimo. Užuot pripažinę, kad piliečiai reiškia savo norus ir kad šie norai turi pagrindo, jie linkę manyti, kad piliečiai yra pasimetę, netenka savo dorovinio kompaso, pasiduoda neapykantai ir išankstinėms nuostatoms arba, kad juos paveikia ir apgauna piktai nusiteikusios išorės jėgos – labiausiai Rusija, kuri nori sugriauti Europos vienybę ir pakirsti pasitikėjimą demokratija. Rinkėjai esą dezorientuoti, bet po kiek laiko supras, kad jų maištas buvo nesusipratimas. Tradiciniam elitui sunkiai į galvą telpa mintis, kad daugelis piliečių mano, kad dabartinė tvarka yra kenksminga jų interesams ir gyvenimo būdui, tad ieško alternatyvių jėgų, kurios veiksmingiau gintų jų gerovę.

Prisiminkime, kaip buvo reaguota į „Brexit“ ir Trumpo pergalę. Po referendumo buvo aiškinama, kad „Brexit“ rėmėjai melavo, iškreipė tiesą, apgaudinėjo rinkėjus. Jie buvo kaltinami rasizmu, ksenofobija, nacionalizmu, buvo skubama įrodinėti, kad jie mažiau išsilavinę, mažiau uždirba, labiau nukentėjo nuo globalizacijos sukeltų pasekmių. Atseit, referendumą nulėmė apkartinti ir pikti rinkėjai, kurių mąstyseną ir veiksmus iškreipia fobijos ir tolerancijos stoka.

Negalime neigti, kad nemažai tokio profilio žmonių balsavo už „Brexit“, bet ne tik tokie „tamsuoliai“ manė, kad reikia palikti Europą. Beje, tokie tamsuoliai turi pagrindo būti nepatenkinti, jei jų ir jų vaikų gyvenimo lygis smunka, jei jų miestai apleisti, jei jie nebegali susišnekėti su savo kaimynais. Globalizacija ir imigracija yra neišvengiama, net Trumpas jų nesustabdys, bet globalizacijos našta ir privalumai nėra lygiai padalyti. Turtuolių vaikai nelanko prastų valstybinių mokyklų, kur pusė mokinių vos kalba pagrindine šalies kalba.

JAV prezidento rinkimai ne daug kuo skyrėsi. Hillary Clinton pasakė, kad pusė Trumpo rėmėjų yra „rasistai, seksistai, homofobai, ksenofobai, Islamofobai“, nors kilus pasipiktinimui – ji atsiprašė. Nemažai bien pensant Clinton remėjų aiškino, kad daugelis Trumpo šalininkų yra baltaodžiai vyrai, kurie ilgesingai prisimena laikus, kai jie esą buvo vietos viešpačiai. Taigi, tas pats scenarijus. Žmonės balsavo ne taip, kaip reikėjo, bet už Trumpą, nes jie tamsūs ir doroviškai atsilikę. Tik nenoromis pripažinta, kad gal būta kitų motyvų ir paskatų.

Yra kitas plačiai paplitęs naratyvas, esą Rusijos specialiosios tarnybos, troliai, žiniasklaidos organizacijos siekė paveikti „Brexit“ referendumo rezultatus, tad ir silpninti ES vienybę. JAV buvo itin daug rašoma apie Rusijos vaidmenį, JAV žvalgybos organizacijoms priėjus išvadą, kad Kremlius siekė kenkti Clinton ir palaikyti Trumpą. Siekti tai siekė, bet šios pastangos negalėjo turėti rimtesnio poveikio. Jei Rusijos troliai ir slaptosios tarnybos negali reikšmingai paveikti Lietuvos gyventojų nuostatų, kodėl manyti, kad jie turi įtakos šalyje, kur tūkstančiai informacijos šaltinių varžosi vienas su kitu dėl žmonių dėmesio, o pagrindinės politinės partijos išleidžia milijardus savo kandidatams paremti. Rusijos troliai ir dezinformacijai skirtos lėšos yra tik lašas jūroje.

Daug rašyta apie galimą netikrų žinių poveikį, bet kol kas nėra įrodymų, kad rusų tarnybos parengė bent vieną iš labiausiai dėmesio sulaukusių žinučių, nors žinomi jaunuoliai, kurie sukurpė tokias žinutes ne politiniais motyvais, bet siekdami užsidirbti pinigo. Sklinda pasakos apie didelę televizijos stoties „Russia Today“ įtaką. Bet 2015 m. vykdytas JAV tyrimas rodė, kad stotis net nepateko į didžiausių 94 kabelinių televizijos kanalų sąrašą. Praeitą mėnesį D. Britanijoje jos programas žiūrėjo tik 0,04 proc. televizijos žiūrovų. Be to, Kremlius pernai dešimtadaliu pamažino stoties biudžetą. Vis dėlto jau kalbama apie galimą Rusijos spectarnybų poveikį Prancūzijos ir Vokietijos rinkimams, nors jis veikiausiai bus minimalus.

Lengva būti demokratu, kai tavo pusė laimi, sunkiau kai pralaimi. Po referendumo vieni „Brexit“ priešininkai siūlė rengti antrą referendumą su griežtesnėmis išstojimo sąlygomis, kiti ragino Škotijos parlamentą vetuoti Britanijos parlamento sprendimą. Kai kurie Clinton šalininkai stengėsi įtikinti rinkikus nepaisyti savo įsipareigojimų ir nebalsuoti už Trumpą, kiti svarstė kaip užkirsti kelią Trumpo prisaikdinimui. Iš anksto buvo galima numatyti, kad visi šitokie bandymai bus bergždi, bet nepasitenkinimas rinkėjų „klaidingais“ sprendimais nebuvo slepiamas.

„Brexit“ kenks Britanijai, Trumpo išrinkimas gali turėti katastrofiškų pasekmių. Bet jie atspindėjo rinkėjų arba bent reikšmingos jų dalies valią. Vakarų politinė klasė nenori to pripažinti, stengiasi save įtikinti, kad tai nebūdingi, vienkartiniai įvykiai, kuriuos nulėmė išorės jėgos ir apgailėtinas piliečių tamsumas. Kol tradiciniai politikai nepajėgs suprasti, kad tikrovė yra gerokai sudėtingesnė, tol jie negebės atkovoti piliečių palaikymo ir sustabdyti jų radikalėjimo, tuo prisidedami, nors ir nesąmoningai, prie didėjančios krizės.