aA
Nežinia, kaip baigsis Ukrainos krizė. Ar pasiseks Ukrainai susigražinti separatistų valdomas sritis, koks bus šių sričių statusas, ar rytų Ukraina taps kitu užšaldytu konfliktu kaip Padnestrė.
K. Girnius. Kaip elgiamasi su Lietuvos rusais?
© RIA/Scanpix

Bet du dalykai yra visiškai aiškūs. Lietuvos rusai toliau gyvens Lietuvoje, ir Rusija liks Lietuvos kaimynė. Toks yra Lietuvos likimas – negali nei rinktis savo kaimynų, nei lemti savo šalies gyventojų etninės kilmės ir tautiškumo. Bet savo veiksmais bent iš dalies galima nustatyti, kokie santykiai bus su kaimynais ir su bendrapiliečiais. 

Lietuva viena nelems savo santykių su Rusija. Kolektyviniai Europos Sąjungos (ES) ir NATO veiksmai bei Rusijos reakcija į juos nustatys bendrus tarpusavio santykių parametrus. Tai nereiškia, jog Lietuva pasmerkta būti pasyvi stebėtoja, negalinti paveikti santykių raidos. Kadangi Rusija yra tiesioginė Lietuvos kaimynė, Vakarų santykiai su Rusija jai svarbesni, negu kokiai Ispanijai, Portugalijai, ar Kiprui, ir smarkiai įtempti santykiai turi didesnį poveikį šalies gyvenimui, ūkiui, gyventojų nuotaikoms. 

Geri santykiai su visais kaimynais visada buvo prioritetinis Lietuvos užsienio politikos siekis, kurio ir dabar nereikia atsisakyti. Nors Rusijai tenka pagrindinė atsakomybė už santykių blogėjimą, o jų sunormalėjimas sunkiai įsivaizduojamas be kai kurių pokyčių Rusijos nuostatose, nematyti jokių ženklų, kad Lietuvos valdžia net galvoja, kas darytina, siekiant santykius pasukti labiau teigiama linkme kada nors ateityje.

Lietuva nei diskriminavo, nei stengėsi asimiliuoti savo mažumas. Bet ji ir nemėgino jų integruoti, įtraukti į politinį gyvenimą, įtikinti jas, kad jos yra sudėtinė visuomenės dalis. Jos buvo ignoruojamos, paliktos likimo valiai.
Kęstutis Girnius

Lietuvos valdžios santykiai su vietos rusais nėra optimalūs, nors galia juos paveikti yra gerokai didesnė. Ir čia matyti nemažai aplaidumo – ne tik šiomis dienomis, bet ir nuo pat nepriklausomybės atkūrimo. 

Apskritai šalys gali siekti savo mažumas asimiliuoti, integruoti, nepaisyti, ar diskriminuoti. Lietuva nei diskriminavo, nei stengėsi asimiliuoti savo mažumas. Bet ji ir nemėgino jų integruoti, įtraukti į politinį gyvenimą, įtikinti jas, kad jos yra sudėtinė visuomenės dalis. Jos buvo ignoruojamos, paliktos likimo valiai. 

Kad rusų integravimas stringa rodo ir tai, kad šiuo metu viešajame gyvenime nėra tokių žmonių, kaip Nikalojus Medvedevas ir Vladimir Jarmolenko, kurie pirmaisiais nepriklausomybės metais turėjo svarų vaidmenį Lietuvos politikoje. Po 20 nepriklausomybės metų tokių politikų turėtų būti gerokai daugiau, bet taip nėra.

Lietuvos nuostatos tautinių mažumų atveju nesiskiria nuo daugelio kitų Vidurio ir Rytų Europos (VRE) šalių, kurių požiūris į tautines mažumas gerokai skiriasi nuo Vakarų Europos valstybių. Filosofas Willas Kymlicka ne kartą yra pastebėjęs, jog Vakaruose seniai suprasta, kad tautinės mažumos neišmirs, ir kad jos atkakliai reikalaus daugiau teisių, o VRE dar viliamasi, kad jos kažkaip išnyks arba bent nebus politiškai aktyvios, nekels didesnių reikalavimų. Atseit, Lietuvos lenkai supras, kad jie iš tiesų lietuviai, tad ir grįš į tautos kamieną. To nebus. Rusų procentas Lietuvoje veikiausiai šiek tiek sumažės, nes mišrių lietuvių-rusų vedybų vaikai dažniau save laikys lietuviais. Bet rusų mažuma liks reikšminga.

Būtų tragiška klaida, jei leistume šitokių putinistų nuostatoms lemti informacijos ir tautybių politiką, užmirštant, kad daug jaunesnių rusų kitaip galvoja, kitaip žiūri į Lietuvą bei pasaulį, kad jie puikiai kalba lietuviškai ir savo noru integruojasi į šalies pilietinę visuomenę.
Kęstutis Girnius

Vakaruose pasitikima tautinėmis mažumomis, nemanoma, kad jos sudaro potencialią penktąją koloną, pasiryžusią bendradarbiauti su užsienio priešais, jiems talkinti. VRE, taip pat ir Lietuvoje, tokie nuogąstavimai tebeegzistuoja. Šitoks etninių santykių saugumizavimas VRE kursto nepasitikėjimą, sunkina pastangas sukurti šiltesnius tarpetninius santykius. 

Nenoriu tvirtinti, kad visi tautinių mažumų atstovai elgiasi nepriekaištingai. Tokiems veikėjams, kaip Valdemaras Tomaševskis, etninė įtampa yra politiškai naudinga. Bet valstybė turi daugiau svertų veikti bendras nuotaikas, gali imtis įvairiausių priemonių nesutarimams užkirsti kelią. Nors valdžiai turėtų rūpėti rusakalbių integravimas, pastarieji jos veiksmai, ko gero, sukelia atvirkštinę reakciją.

Nuolatinėmis kalbomis apie informacijos karo keliamus pavojus, nutarimais riboti Rusijos televizijos laidų retransliavimą akivaizdžiai rodoma, kad nepasitikima Lietuvos rusais, kad manoma, jog jie lengvai paveikiami Rusijos propagandos, negeba deramai atsispirti karo ir neapykantos kurstymui. Nors aiškinama, kad Maskvos propaganda veikia vyresnio amžiaus, mažiau išsilavinusius lietuvius, vadinamuosius runkelius, akivaizdu, kad kontrpriemonės, ypač Rusijos laidų retransliavimo draudimas, labiausiai taikomos rusakalbiams.

Neturime daug duomenų apie Rusijos propagandos poveikį. Tik sausio pradžioje buvo paskelbti naujų „Vilmorus“ tyrimų rezultatai. Nurodoma, kad nelietuviai dažniausiai naudojasi rusakalbe žiniasklaida. Rusijos televizijos kanalais bent kartą per dieną naudojasi 61 proc. respondentų, o lietuviška televizija yra žiūrima maždaug du kartus rečiau: Lietuviai naujienas dažniausiai seka per lietuvišką televiziją, ir tik 13 proc. per rusiškus televizijos kanalus.

Tokiems veikėjams, kaip Valdemaras Tomaševskis, etninė įtampa yra politiškai naudinga. Bet valstybė turi daugiau svertų veikti bendras nuotaikas, gali imtis įvairiausių priemonių nesutarimams užkirsti kelią.
Kęstutis Girnius

Informacijos šaltiniai paveikia Ukrainos įvykių vertinimą. 55 proc. lietuvių nurodė, kad dėl konflikto Ukrainoje yra kalta Rusija, ir tik 16 proc. nelietuvių. Ukrainos kaltę nurodė 10 proc. lietuvių ir 26 proc. nelietuvių. JAV ir Europos Sąjungos kaltę – tik 7 proc. lietuvių ir žymiai daugiau nelietuvių – 23 proc.

Nereikėtų sureikšminti šių rezultatų. Jie vienkartiniai, tad reiktų sulaukti kitų, nuodugnesnių apklausų išvadų, prieš darant platesnius apibendrinimus. Svarbu prisiminti, kad Lietuvos žiniasklaida neapsieina be nemažos propagandos dozės, tad jos vienšališkumas prisideda prie to, kad lietuvių ir rusų televizijų žiūrovai skirtingai vertina Ukrainos įvykius. Neturėtų stebinti, kad Lietuvos rusai turi polinkį atlaidžiau vertinti Maskvos veiksmus. Vargu, ar gali būti kitaip. Sentimentai savo tautai nesvetimi ir lietuviams. 

Nėra abejonės, kad Lietuvoje yra užkietėjusių putinistų bei žmonių, manančių, kad Lietuva turėtų būti Rusijos dalis. Esama ir tų dažnai minimų rusų kilmės kirpėjų bei darbininkų, kurie kartoja Maskvos propagandos klišes. Manau, kad nemažą dalį jų sudaro vyresnio amžiaus žmones, kurie niekada nesusitaikė su SSSR iširumu, ilgesingai prisimena tarybinius laikus. Jų nuostatų paveikti beveik neįmanoma. Bet būtų tragiška klaida, jei leistume šitokių putinistų nuostatoms lemti informacijos ir tautybių politiką, užmirštant, kad daug jaunesnių rusų kitaip galvoja, kitaip žiūri į Lietuvą bei pasaulį, kad jie puikiai kalba lietuviškai ir savo noru integruojasi į šalies pilietinę visuomenę. 

Yra rimtas pavojus, kad drausdami rusų kanalus, pamokų metu vykdydami kratas rusų gimnazijoje, reikšdami nepasitikėjimą Lietuvos rusais apskritai, galime sukelti atvirkštinę reakciją, pastumti patriotiškai nusiteikusiuosius į skeptikų ir oponentų gretas. Tai būtų itin apmaudu, nes rusų laidų cenzūra nebus veiksminga, ją bus lengva apeiti, pasikliaujant internetu ir palydoviniais televizijos kanalais.

Informacijos karo šaukliai turi labai rimtai pagalvoti, su kuo jie kovoja, ir kokios bus jų antpuolio pasekmės. Lengva save tikinti, kad priešinamasi dezinformacijai, melui, ir neapykantai, ir kad visa tai darome kilniausiais sumetimais. Bet nemažiau svarbu nustatyti, kaip šį informacijos karą supranta jo taikiniai, tų laidų žiūrovai. Jei jie įsitikinę, kad šios priemonės yra nukreiptos prieš juos, kad valdžia juos laiko lengvai manipuliuojamais, abejotino lojalumo mase, tai tikrai nedidės jų prisirišimas prie Lietuvos. O valdžia dar kartą šaus sau ir Lietuvai į koją.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Įvertino dviprasmišką Trumpo poelgį ir Bideno kalbą: tai pasako labai daug apie tai, kas mūsų laukia (56)

Trečdiadienį Joe Bidenas buvo prisaikdintas kaip 46-asis JAV prezidentas . Pasak Rytų Europos...

Praėjusios paros duomenys: užfiksuoti 1274 nauji užsikrėtimai, 32 asmenys mirė pasveikusiųjų - 2581 (334)

Praėjusią parą Lietuvoje nustatyti 1274 nauji koronaviruso atvejai. Nuo šios ligos mirė 32...

STT: yra rizika, kad gali formuotis vakcinos nuo COVID-19 juodoji rinka (1)

Specialiųjų tyrimų tarnyba ( STT ) teigia sulaukianti vis daugiau duomenų, kad yra rizika, jog...

Guogos pasitraukimas iš Seimo stringa: neatmetama apkaltos galimybė VRK nepanaikino Seimo nario mandato (104)

Seimo Etikos ir procedūrų komisija ketina aiškintis dėl parlamentaro Antano Guogos grįžimo...

Kaune ant ledo užvažiavęs automobilis įlūžo ir nuskendo – liko 12 metrų gylyje (49)

Kaune nuotykių ištroškęs jaunuolis sukėlė pavojų ne tik sau, bet ir specialiosioms tarnyboms....

Šiemet paviešins policijos, notarų, Ignalinos AE, aukštųjų mokyklų auditus (5)

Valstybės kontrolėje sudaryta nuolatinė su Covid-19 susijusius Vyriausybės sprendimus vertinanti...

Transliacija / Delfi tema. Daržininkai pradeda sezoną: kada ir ką sėti, kaip prižiūrėti daigus

Vilija Juškevičienė šiemet planuoja sodinti 200 pomidorų rūšių ir jau pradėjo daiginti...

Naujos karantino priemonės vėl suduos smūgį ekonomikai – kokių pasekmių tikėtis?

Turtingosios šalys išmoko švelninti karantino ekonomines pasekmes. Tačiau kaip sekasi ne tokioms...

„Delfi“ – ketvirtas tarp žiūrimiausių Lietuvoje „Youtube“ kanalų (8)

Skaitomiausio naujienų portalo „Delfi“ paskyra socialiniame tinkle „Youtube“ 2020 m. buvo...