Tiesa, jis gerokai atsilieka nuo abiejų politikų, kai klausiama, kuris visuomenės veikėjas geriausiai atstovauja apklausiamojo interesams. Kiekvienu atveju jo reitingai tokie, kokiais didžiuotųsi kiekvienas politikas. Nemažiau svarbu šiais rinkimų metais, kad jis nėra politiškai įsipareigojęs. Nors į Vyriausybę jį delegavo partija „Tvarka ir teisingumas“, jis dirba kaip nepriklausomas politikas, o ne partijos ginklanešys. Tad jis yra didysis pirminio rinkimų kampanijos etapo laimikis. Sustiprės toji partija, kuri įtikins jį stoti į jos gretas ir į jos kandidatų sąrašą.
Liberalų sąjūdis irgi siekia pritraukti S. Skvernelį. Šiai partijai saulė pateka, numatoma, kad per šiuos rinkimus ji padidins deputatų skaičių ir taps stipriausia dešiniųjų partija. Antra vertus, gal šiek tiek skubama liberalus vainikuoti dar nelaimėtais laurais. Partija tvirtai pasirodė Europos parlamento ir savivaldybių rinkimuose, bet sėkmė turėjo savo kainą. Daugelis iškiliausių partijos narių – Petras Auštrevičius, Antanas Guoga, Algis Kašėta, Remigijus Šimašius – dirba savivaldybėse ir Europos parlamente, tad nekandidatuoja.
Nebus lengva juos pakeisti. Pastaruoju metu liberalai šiek tiek pakeitė ideologinį partijos profilį, nesitenkina pritraukti vien pasiturinčiųjų. Tad nėra ideologinių kliūčių S. Skverneliui sieti savo likimo su liberalais, bet nėra ir ypatingų paskatų.
Yra vienas didelis minusas. Socdemai turi savo hierarchiją, savo komandą, nusistovėjusius vidaus ryšius, nors ir vyksta nemažai stumdymosi. S. Skvernelis ateitų kaip autsaideris, ir veikiausiai tokiu liktų. Savo ministeriją galėtų tvarkyti kaip nori, bet vargu, ar jis turėtų reikšmingo vaidmens, priimant kitus svarbius politinius sprendimus. Partijos viršūnės liks jam nepasiekiamos.
Yra reali galimybė, kad tie amžinai nepatenkinti rinkėjai, kurie anksčiau atiduodavo savo balsus naujai įkurtoms partijoms, ar tai būtų Darbo partija, Tautos prisikėlimo partija, ar „Drąsos kelias“, laikys „valstiečius“ valdžia nesusitepusia partija ir juos palaikys. Nors kai kurios „valstiečių“ nuostatos, pvz., priešinimasis žemės pardavimui užsieniečiams, yra nepriimtinos didžiosios partijoms, tie nesutarimai neužkirstų kelio bendradarbiavimui. „Valstiečiai“ pateks į valdančiąją koaliciją, ar jai vadovautų kairieji, ar dešinieji. Ir vieniems, ir kitiems „valstiečių“ balsai bus reikalingi.
„Valstiečių“ palaikymas padidėtų, ypač miestuose, jei S. Skvernelis nutartų su jais kandidatuoti. Laimėtų ir S. Skvernelis. Kaip minėjau, „valstiečiai“ turėtų patekti į valdančiąją koaliciją, tad jis galėtų pretenduoti į ministro postą. Kitaip nei socdemų, iš dalies ir liberalų, Valstiečių sąjungos struktūra dar nėra sukalkėjusi, naujai atėjusiems lengviau integruotis ar perimti atsakingas pareigas. S. Skvernelis įgytų reikšmingą balsą nustatant partijos politikos gaires.
Nežinia, kokios yra S. Skvernelio ambicijos. Gal jis iš esmės yra policininkas, o Vidaus reikalų ministro postas jo siekių viršūnė. Tuo atveju tiktų ir liberalai bei socdemai. Jis galėtų ramiai gyventi Algirdo Butkevičiaus ar Eligijaus Masiulio paunksnėje. Bet jei jis turi didesnių planų, Valstiečių ir žaliųjų sąjunga būtų palankesnis įrankis jiems įgyvendinti, o R. Karbauskis, kuris lyg šiol neturi tokių ambicijų, nebūtų jam nei varžovas, nei kliūtis.