Antrąjį šių metų ketvirtį vidutinė senatvės mėnesio pensija Lietuvoje siekė 240 eurų, Latvijoje – 279 eurus, Estijoje – net 350 eurų. Skirtumai reikšmingi. Vidutinės pensijos Latvijoje yra daugiau negu dešimtadaliu didesnės negu Lietuvoje, o Lietuvos pensijos turėtų beveik perpus padidėti, kad pasiektų Estijos lygį. Be to, per metus (palyginti su praėjusių metų balandžio-birželio mėnesiais) Lietuvoje senatvės pensijos padidėjo vidutiniškai 1,0 proc., Latvijoje – 2,9 proc., Estijoje – 5,6 procento. Perkamoji pensijų galia nepadidėjo, nes 2013 m. infliacija Lietuvoje siekė 1,2 proc.

Lietuvoje ne tik pensijos yra apgailėtinai menkos. Bulgarija ir Rumunija yra vienintelės ES šalys, kuriose vidutinis darbo užmokestis po mokesčių (į rankas) yra mažesnis už Lietuvos. Estijoje vidutinis darbo užmokestis yra 778 eurai, Latvijoje – 557 eurai, o Lietuvoje tik 524 eurai. Kaip ir pensijos, vidutinis darbo užmokestis turėtų perpus padidėti, kad pasiektų Estijos lygį. Lietuvos minimali mėnesinė alga (MMA) irgi yra mažiausia Baltijos šalyse.

Estija beveik visose srityse yra pranašesnė už Lietuvą. Jos gyventojai gyvena geriau ir sočiau, jos ūkis našesnis, jos įsiskolinimai mažesni, ji sąžiningai įgyvendina savo įsipareigojimus NATO. Nežinia, ar Lietuva sugebės kažkada pasivyti Estiją. Gal atsiliksime ir nuo Latvijos, nors mūsų visuomenė labiau homogeniška, demografinė padėtis geresnė.

Kęstutis Girnius
LDDP ir socdemams įsitvirtinus valdžioje, senieji kadrai ne tik liko savo postuose, bet ir perdavė savo pasenusią sovietinę galvoseną, darbo įgūdžius ir supratimą jauniems tarnautojams, tuo užtikrindami sąstingį.
Pensijų ir atlyginimų dydžiai nėra smulkmena. Iš vidutiniškos lietuviškos pensijos žmogus negali pragyventi oriai. Daugelis pensininkų stengiasi kuo ilgiau dirbti, nes žino, kad netekę algos jie negalės sudurti galo su galu, turės atsisakyti atostogų, negalės padėti vaikams ir tt. 

Kaip paaiškinti skurdžią pensininkų ir daugelio kitų Lietuvos gyventojų padėtį? Peršasi bent du aiškinimai. Valstybė negali mokėti didesnių pensijų, nes tam neturi lėšų, o lėšų trūksta, nes ūkis nekonkurencingas ir lėtai auga. Kita priežastis – ūkis yra pakankamai našus, bet trūksta lėšų, nes labiau rūpi išlaikyti turtingiesiems itin palankią mokesčių sistemą, negu laiduoti normalesnes pensijas ir atlyginimus. Pirmuoju atveju valstybė yra nepajėgi, antruoju atveju ji yra beširdė, pirmenybę skirdama tolesniam pasiturinčiųjų geram gyvenimui paprastų gyventojų sąskaita. Ir viena, ir kita alternatyva nepuošia Lietuvos ir jos valdžios vyrų.

Lietuvos ūkio atsilikimas veikiausiai sietinas su pertvarkų stoka, kuri, savo ruožu, sietina su Lietuvos komunistų partijos sudėtimi ir Algirdo Brazausko vadovaujamų buvusių komunistų politine sėkme. LDDP ir socdemams įsitvirtinus valdžioje, senieji kadrai ne tik liko savo postuose, bet ir perdavė savo pasenusią sovietinę galvoseną, darbo įgūdžius ir supratimą jauniems tarnautojams, tuo užtikrindami sąstingį. Estijoje rusakalbiai gamyklų direktoriai patys išvyko į Rusiją arba buvo atleisti iš pareigų, jų vieton atėjo veržlūs jaunuoliai, pasiryžę kuo greičiau ir radikaliau vykdyti rinkos reformas ir pertvarkyti valstybės valdymą. Būta suklupimų, tačiau reformos buvo sėkmingos, jų vaisiai – akivaizdūs. Latvijoje irgi buvo greičiau persitvarkoma, nes rūpėjo atsikratyti senų ir nevisiškai patikimų kadrų.

Kęstutis Girnius
Verslo gerovė svarbi, bet nemažiau svarbi ir pensininkų, nors jų skundų nuosekliai nepaisoma. Man sunku užjausti su Rusija prekiaujančių verslininkus, kurių padėtis panaši į žmonių, perkančių didelės rizikos obligacijas.
Lietuvos ūkis nėra toks veiksmingas, koks jis galėtų būti, tačiau negalima nuvertinti vaidmens, kurį suvaidina savanaudiško elito abejingumas socialinei atskirčiai ir socialiniam teisingumui. Kaip minėta, turtingesnieji Lietuvos gyventojai yra minimaliai apmokestinami, iš dalies dėl to nėra lėšų nei pensijoms, nei gyvenimo lygio didinimui, pagaliau net ir deramam pradžios mokyklų finansavimui (laukiama, kad tėvai savo pinigais nupirktų tai, ką mokykla turėtų duoti). 

Kalbos apie pensijų arba MMA didinimą, progresinių ir kitų naujų mokesčių įvedimą tučtuojau vadinamos populizmu ir nesulaukia politikų dėmesio. Kontrastas su verslininkų skundais akivaizdus. Pernai rudenį Rusijai įvedus sustiprintą muitinės kontrolę Lietuvos vežėjų gabenamiems kroviniams, greitai buvo mobilizuotos valdžios institucijos, Rusijos ambasadorius Lietuvoje buvo iškviestas į Užsienio reikalų ministeriją pasiaiškinti. Rusijai paskelbus sankcijas maisto produktams, sukruto visa valstybė, kreipiamasi į ES dėl kompensacijos ir tt. Verslo gerovė svarbi, bet nemažiau svarbi ir pensininkų, nors jų skundų nuosekliai nepaisoma. Man sunku užjausti su Rusija prekiaujančių verslininkus, kurių padėtis panaši į žmonių, perkančių didelės rizikos obligacijas.

Šių obligacijų palūkanos yra kelis kartus didesnės negu valstybės obligacijų, bet perkantysis supranta, kad yra didesnė tikimybė, jog bendrovė bus nemoki ir nebus grąžinama investuota pinigų suma. Jei jam nepasiseka, jis neturi pagrindo skųstis. Tačiau Rusijoje dirbantys verslininkai kraunasi į kišenes didesnį pelną ir laukia, kad valstybė kompensuos nuostolius, kai reikalai pasisuka neigiama linkme. 

Negalime teigti, kad valdžia yra visiškai abejinga pensininkams ir mažiau pasiturintiesiems. Prezidentė Dalia Grybauskaitė pasakė, kad „turime grąžinti sumažintas pensijas Lietuvos senjorams… Taip pat turime rasti galimybių spręsti mažiausias pajamas gaunančių žmonių problemas.“ Ji pabrėžė, kad tai turi būti daroma griežtai laikantis finansinės drausmės. Būtent čia yra pagrindinė bėda. Pensininkų ir mažiau pasiturinčiųjų reikalai nuosekliai patenka į pageidaujamų darbų sąrašo pabaigą. Vis atsiranda labiau degančių reikalų, kas akivaizdu pažiūrėjus į pensijų ir MMA dydį. Lietuvos ūkis auga jau trejus-ketverius metus, o per pastaruosius metus pensijos padidėjo tik minimaliai. Tik dėl Darbo partijos pastangų padaryta daugiau pažangos didinant MMA.

Padėtis nepagerės. Premjeras Algirdas Butkevičius viliasi, jog 2016 m. valstybės biudžetas bus perteklinis. Kadangi bus didinamos gynybos ir kai kurios kitos išlaidos, o dėl numatomo kuklaus ūkio augimo įplaukos į biudžetą smarkiai neaugs ir nebus įvedami nauji mokesčiai, toliau bus taupoma vargingesniųjų sąskaita. Gal valstybė nėra visiškai beširdė, bet sunku suprasti, kaip į regiono lyderį pretenduojanti Lietuva ramių ramiausiai susitaiko su savo piliečių skurdu.