Markas Zingeris mini vokiečio filosofo Karlo Jasperso įvestą kaltės bei atsakomybės gradaciją ir teigia, kad moralinę atsakomybę už kolektyvo veiksmus turės jausti ir būsimos vokiečių kartos. Čia ne vieta gilintis į K. Jasperso ne visada aiškius teiginius, jo minimą skirtumą tarp moralinės ir metafizinės kaltės (manau, kad M. Zingeris jas maišo). Kartais K. Jaspersas lyg teigia, kad metafiziškai kalti visi vokiečiai, kurie išgyveno antrąjį pasaulinį karą ir nacių valdžią, kartais, kad kalti turėtų jaustis tie, kurie nesipriešino naciams, aktyviai nesistengė stabdyti nusikaltimų. Pats K. Jaspersas pripažįsta, kad jo minimas kaltės jausmas yra sunkiai suprantamas, kad visą tautą kaltinti nusikaltimu yra neracionalu (sinnwidrig).
Ne be pagrindo plačiai manoma, kad kaltė ir atsakomybė yra tik individuali ir sietina tik su konkrečiais kiekvieno asmens veiksmais. Ribotomis aplinkybėmis žmonės gali jausti kolektyvinę atsakomybę, savais laikyti kitų atliktus veiksmus. Tarkime, kad kareivių kuopa sudegina kaimą, nužudo daugumą jo gyventojų. Kuopos nariai, net tie, kurie nežudė kaimiečių, gali sakyti, kad mes, mūsų kuopa, įvykdė karo nusikaltimus, o ne tik kareiviai a, b, c... nusižengė. Kaip tai paaiškinti? Vienas patrauklus siūlymas remiasi prielaida, kad kolektyvai turi bendrus ketinimus (intencijas), veikia kaip vienetas ir kai kurie jos nariai savo veiksmais paverčia ketinimą tikrove. Bet kaip plačiai priskirti arba prisiimti atsakomybę ar kaltę? Ar kaltę turėtų jausti visi kuopos kariai, visas pulkas, tos šalies ginkluotų pajėgų vadovybė. Galime argumentuoti, kad Vermachtas taip dažnai vykdė nusikaltimus prieš civilinius gyventojus, jog tų nusikaltimų negalima laikyti atsitiktiniais, tad generalitetas didele dalimi atsakingas, nes kurstė ar leido išsivystyti žudymų mentalitetui.
Kolektyvinės atsakomybės supratimas tinka kariuomenėms, verslo bendrovėms bei kitoms organizacijoms, turinčioms nutarimų priėmimų procedūras bei taisykles, kurios suteikia vieniems asmenims sprendimo teisę ir įgalina veikti visų vardu. Galima mėginti šį modelį taikyti valstybėms, kurios turi hierarchinę struktūrą, delegavimo procedūras ir smurto vartojimo monopolį. Sunkiau jį pritaikyti bendruomenėms ir tautoms. Su kai kuriomis išlygomis galima teigti, kad vokiečiai perleido valdžią naciams, žinodami arba bent turėdami įtarti, į kokių žmonių rankas jie atiduoda savo likimą. Buvo neįmanoma numatyti Holokausto, bet nereikėjo ypatingo įžvalgumo nujausti, kad komunistams, socialistams bei žydams bus blogai. Pagaliau būtų galima priekaištauti vokiečiams, kad jie sukūrė ir palaikė tą sociumą, tą dirvą, kurioje išdygo nacizmas.
Jei manoma, kad tautinis momentas suvaidino reikšmingesnį vaidmenį žydšaudžių motyvacijoje negu kerštas, noras praturtėti ar įsiteikti naciams, religinis ar kitoks antisemitizmas, aklas paklusnumas ar nuožmumas, patikimesni būtų teiginiai, kad tauta kaip nors kalta už žudikų veiksmus. Būtų lengviau priskirti atsakomybę ir tuo atveju, jei tautinėje kultūroje glūdėtų elementai, neatsitiktinai sudarę prielaidas smurto proveržiui. Bet tų elementų buvimą reikia įrodyti, ne tik konstatuoti.
Yra pagrindo abejoti. Siekdamas išaiškinti nacionalizmo atsiradimą, Ernestas Gellneris labai taikliai pastebėjo, kad jei nacionalizmas būtų kilęs tik vienoje šalyje, tarkime, Prancūzijoje, tai nacionalizmo šaknų reikėtų ieškoti Prancūzijoje. Bet kadangi nacionalizmas suvešėjo daugelyje šalių, jo versmių reikia ieškoti plačiau – tame, kas bendra visoms šioms šalims. Jo nuomone, tai industrializacija. Istorikas Timothy Snyderis pastebėjo, kad naciams puolus SSSR, nuo Baltijos iki Juodosios jūros prasidėjo panašios masinės žydų žudynės, nors vietos gyventojų santykiai su žydais gerokai skyrėsi – vienose šalyse praeityje būta daug kruvinų pogromų, kitur jų beveik nebūta. Tad reikia manyti, jog išorės veiksniai veikiausiai turėjo svarbesnį vaidmenį negu vidaus elementai.
Jaunuolis gali sakyti, kad jis yra atsakingas ar kaltas dėl Holokausto, bet ar jis gali tai manyti, tikėti? Manau, kad ne, jei kaltė ir atsakomybė turi savo įprastą, o ne kokią nors perkeltinę prasmę. Besijaučiantis kaltas turėtų savęs klausti, kokiais savo veiksmais jis prisidėjo, kaip jis galėjo prisidėti prie Holokausto – to, kuris įvyko prieš 70 metų, o ne kokio nors kito, kurio gal sulauksime ateityje. Neįsivaizduoja, kokius veiksmus galėtų nurodyti.
Man skaudu, kad lietuviai žudė žydus ir kad jų nusikaltimo vaisiais pasinaudojo dar kiti lietuviai. Man būtu skaudu, jei paaiškėtų, jog nemažai partizanų žudė žydus, kaip ir man skaudu žinoti, kad jie kartais žudė nekaltus civilius, savo kaimynus. Antra vertus, lietuviai Romas Pileris ir Kazys Naujokaitis buvo atsakingi čekistai, dalyvavę Stalino represijose. Nejaučiu, kad savo nusikaltimais jie teršė lietuvių gerą vardą. Antanas Sniečkus aktyviai dalyvavo, organizuojant masinius trėmimus iš Lietuvos prieš ir po karo, prisidėjo prie tūkstančių nekaltų žmonių žūties. Bet nejaučiu gėdos dėl jo nusikaltimų, lyg jis būtų ateivis iš Marso, ar jo aukos būtų iš nežinomos Afrikos šalies. Bet jei visi žmonės yra lygūs, tautinis budelio ir aukos ryšys turėtų nieko nereikšti. Kodėl šiuo atveju savųjų žudymas lyg mažiau baisus, nors paprastai artimųjų žudymas itin griežtai smerkiamas? Nežinau.
Post Scriptum. Vienas draugas pastebėjo, kad kai mano tautiečiai dalyvavo kitos tautų žmonių žudynėse, mano tauta skriaudė kitą tautą. O jeigu tautiečiai skriaudė kitus savo tautiečius, nejaučiame jokios gėdos prieš jokią kitą tautą – tai tik mūsų vidaus problema. Tai įdomi, mąstymo verta pastaba. Bet ji negalioja partizanų įvykdytiems kitų lietuvių žudymams, kurie sukelia gėdą ir skausmą.