Panašiai kalbėjo prezidentė Dalia Grybauskaitė, teigdama, kad Varšuvoje bus priimami reikšmingiausi sprendimai Šaltajam karui pasibaigus. Daugelis kitų politikų ir stebėtojų reiškė analogiškas mintis.

Varšuvoje priimtų sprendimų svarba neginčytina, bet anksčiau būta itin reikšmingų, gal net svarbesnių nutarimų ir susitikimų. 1997 m. Madride buvo nutarta į NATO pakviesti Čekiją, Lenkiją ir Vengriją, buvusias Varšuvos pakto nares. Tai buvo NATO plėtros pradžia, karių dislokavimas yra tik proceso tęsinys. Madrido susitikimas vyko liepos 8-9 d.

Nemanau, kad atsitiktinumas, kad po 19 metų tomis pačiomis dienos NATO vadovai susirinko Varšuvoje.

Ne mažiau svarbus buvo NATO sprendimas įsikišti į Bosnijos konfliktą, bombarduojant serbų dalinius. Tai buvo pirmieji NATO kariniai veiksmai už savo ribų (out of area), ir rodė kintantį NATO vaidmens ir gynybos poreikių supratimą. Bosnijos konfliktas nesukėlė grėsmės NATO šalių kariniam saugumui.
Varšuvoje priimtų sprendimų svarba neginčytina, bet anksčiau būta itin reikšmingų, gal net svarbesnių nutarimų ir susitikimų.
K. Girnius

Neginčytinai svarbus nutarimas Baltijos šalyse ir Lenkijoje dislokuoti NATO batalioną. Batalionas nesustabdytų rimto Rusijos puolimo, jo nesustabdytų ir brigada. Bet bataliono kariai nuo pat pradžių dalyvautų karinėse operacijose, o tai priverstų jų šalių vadovybes imtis tinkamų veiksmų jiems apginti, kas savo ruožtu didina jau ir taip didelę NATO atgrasomąją galią.

Nutarimai turi jau pastebimą emocinę ir simbolinę reikšmę. Susitikimo išvakarėse Grybauskaitė pareiškė, kad „seniai išaugome iš to laiko, kai turėjome krūpčioti nuo to, kaip Rusija reaguos. Mūsų tikslas ir sutarimas yra pirmą kartą po Šaltojo karo investuoti į Aljanso šalių gynybą. O krūpčioti ir reaguoti – tai ne mūsų darbas.“ Prieš metus nebūta tokio santūrumo.

Yra vienas dalykas priimti nutarimą, o kitas – jį nuosekliai įgyvendinti. Tikrąją Varšuvos susitarimo reikšmę galėsime įvertinti tik po dešimties, gal net daugiau metų, paaiškėjus, kaip nutarimai paveikė Rusiją, ar jie didino regiono saugumą ir stabilumą. Tai lems atskirų šalių įsipareigojimai ir ištvermė.
Manytina, kad JAV suvaidino pagrindinį vaidmenį, užtikrinant, kad susitikimo pareiškime buvo pabrėžiamos Rusijos keliamos grėsmės, joms suteikiama pirmenybė prieš tarptautinį terorizmą ir Islamo valstybę.

Seniai žinoma, kad ne visos NATO šalys lygiai vertina Rusijos grėsmę. JAV labiau linkusi pabrėžti Rusijos keliamus pavojus, Prancūzija, Italija ir Vokietija mažiau. Prezidentas Barackas Obama, kuris dažnai, bet be pagrindo kaltinamas, kad „vadovauja iš paskos“, ir kuris nuosekliai priešinosi raginimams teikti Ukrainai daugiau ginklų, buvo itin aktyvus procesų dalyvis, o ne pasyvus stebėtojas. Manytina, kad JAV suvaidino pagrindinį vaidmenį, užtikrinant, kad susitikimo pareiškime buvo pabrėžiamos Rusijos keliamos grėsmės, joms suteikiama pirmenybė prieš tarptautinį terorizmą ir Islamo valstybę.

Prieš atvykdamas į Europą, dienraštyje “Financial Times” paskelbtame komentare Obama pasakė, kad Rusijos agresija Ukrainoje sukelia pavojų vizijai Europos, kuri yra vientisa, laisva ir taikinga. Ta pati mintis ir tie patys žodžiai apie vientisą, laisvą ir taikingą Europą buvo pakartoti baigiamajame susitikimo pareiškime. Pavasarį JAV pranešė ketinanti 2017 m. keturgubai padidinti išlaidas Europos gynybai.

Nemažai dėmesio sulaukė prieštaringai vertinami Prancūzijos prezidento Francois Hollande'o ir Vokietijos užsienio reikalų ministro Franko Walterio Steinmeierio pasisakymai. Pasak Hollande’o, “Prancūzijai Rusija nėra nei priešė, nei grėsmė. Rusija yra partnerė, kuri, tiesa, kartais gali, kaip matėme Ukrainoje, panaudoti jėgą, ir tai esame pasmerkę.“ Skeptiškai vertinęs NATO karines pratybas, Steinmeieris teigė, kad “nereikia komplikuoti situacijos ginklų žvanginimu ir kovos šūkiais." Įvairios priežastys skatino abiejų politikų pasisakymus, bet įtariu, kad abu mėgino iš dalies atsiriboti nuo jau suderinto NATO pareiškimo, kuris buvo kovingesnis negu jie būtų pageidavę.
Šiek tiek ironiška, kad sutarta laikytis tvirtai tuo metu, kai kai kurios šalys pradeda abejoti, ar to tvirtumo reikia, kai klausia ar nereikia kitokių santykių su Rusija.

Kitais metais Vokietijoje vyksta parlamento rinkimai, socialdemokratai stengiasi pabrėžti, kuo jie skiriasi nuo kanclerės Angelos Merkel vadovaujamų krikdemų. Naujausios apklausos rodo, kad nors beveik pusė vokiečių neatmeta tikimybės, kad Rusija gali įsiveržti į Baltijos šalis, tik 9 proc. apklaustųjų pritaria Vokietijos vyriausybės planams nusiųsti į Baltijos šalis šimtus kariškių.

Prancūzija niekada nebuvo entuziastinga sankcijų prieš Rusiją rėmėja. Prisiminkime, kiek ilgai truko, iki kol Paryžius galutinai nutarė Rusijai neperduoti karinių laivų “Mistral”. Balandį žemieji Prancūzijos Parlamento rūmai 55 balsais prieš 44 palaikė rezoliuciją, raginančią panaikinti sankcijas Maskvai.

Šiuo atžvilgiu Hollandas ir Steinemeieris išreiškia savo rinkėjų nuostatas.

Daugelis svarbiausių Varšuvos susitikimų vadovai traukiasi į politinį šešėlį. Obamos kadencija baigiasi, kitais metais sausį valdžią perims kitas politikas, veikiausiai Hillary Clinton. Ji yra kovingesnė negu Obama, palaikė Irako invaziją, pritarė intervencijai Libijoje, siūlė imtis griežtesnių veiksmų prieš Sirijos valdžią. Ji bus labiau linkusi griežtinti, o ne švelninti JAV politiką Rusijos atžvilgiu. Iš didžiosios politikos pasitrauks Hollandas, nepopuliariausias Prancūzijos prezidentas istorijoje, kuris kitais metais tikrai nebus perrinktas prezidentu. Nežinia, kas jį pakeis, bet terorizmas, o ne Putinas, kelia didžiausią grėsmę Prancūzijai, jos dėmesys nebus nukreiptas į rytus. Merkel ir krikdemai veikiausiai laimės Vokietijos rinkimus, bet jie gali jausti spaudimą koreguoti savo politiką Rusijos atžvilgiu.
Varšuvos susitarimai saisto valstybes, ne politikus. Jie nebus atšaukiami, kai kuriems politikams pralaimėjus rinkimus. Bet nutarimus galima įgyvendinti nuosekliai arba pro forma ir paviršutiniškai.

Varšuvos susitarimai saisto valstybes, ne politikus. Jie nebus atšaukiami, kai kuriems politikams pralaimėjus rinkimus. Bet nutarimus galima įgyvendinti nuosekliai arba pro forma ir paviršutiniškai.

Šiek tiek ironiška, kad sutarta laikytis tvirtai tuo metu, kai kai kurios šalys pradeda abejoti, ar to tvirtumo reikia, kai klausia ar nereikia kitokių santykių su Rusija. Lietuva netars lemiamo žodžio NATO, bet gali prisidėti, palaikant susitarimus, primenant ir įrodant jų svarbą. Gerokai sunkiau žinoti, kaip tai daryti, nustatyti, kokia turėtų būti viešoji ir tylioji Lietuvos diplomatija. Visus nuolat mokyti yra kontraproduktyvu.

Nemanau, kad protinga stumti Gruzijos narystę, kaip daro Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius. Ne tik dėl to, kad tai beviltiškas siekis, kuriam Prancūzija ir Vokietija niekada nepritars, bet ir dėl to, kad sukuriamas įvaizdis, jog Lietuvos niekada negalima patenkinti, kad Lietuva yra vieno klausimo šalis. Labiau pritarčiau prezidentės nuostatai, kad nebe tas laikas, kai turime krūpčioti nuo to, kaip Rusija reaguos, kad tikime, jog Varšuvos nutarimai yra svarbūs, nes tikrai pakeitė padėtį.