aA
Per pirmąjį dabartinio Romos vyskupo popiežiavimo pusmetį pasaulinėje (ir kairiosios pakraipos katalikiškoje) žiniasklaidoje buvo nemažai spekuliuojama apie „naująjį pavasarį“, besikeičiančią Bažnyčios kryptį, planuojamus esminius pokyčius kurijoje bei fundamentalius pakeitimus Magisteriume ir pan., visa tai siejant su popiežiaus Pranciškaus asmeniu.
 Popiežius Pranciškus
Popiežius Pranciškus
© AFP/Scanpix

Nemažai ugnies įpylė ir rugsėjo mėnesį pasirodę du jo interviu – pirmasis jėzuitų Romoje leidžiamame teologiniame žurnale „La Civiltà Cattolica“ (sykiu perspausdinant kituose jėzuitų pasaulyje publikuojamuose leidiniuose, pavyzdžiui, JAV žurnale „America“), o antrasis – vienam iš didžiausių italų dienraščių „La Republica“, konkrečiai šio leidinio įkūrėjui, žinomam italų ateistui Eugenio Scalfaro. Kaip paaiškėjo vėliau, šis interviu iš esmės buvo pastarojo rašytojo asmeninio pokalbio su popiežiumi atpasakojimas, kai kuriuos dalykus praleidžiant, o kai kuriuos parašant ir grynai nuo savęs (Scalfaro tai pats vėliau pripažino). Ypač šiame interviu buvo nemažai abejotinų dalykų, besikertančių su ilgaamže katalikų doktrina.

Nenuostabu, kad abu šie tekstai susilaukė nemažų liaupsių iš pasaulietinės ar net atvirai Bažnyčiai priešiškos žiniasklaidos ir kai kurių visuomenės grupių (pavyzdžiui, Amerikos už abortus pasisakančios lobistų organizacijos NARAL vadovybė po interviu „La Civiltà Cattolica“ išspausdinimo netgi paskelbė viešą padėką popiežiui už neva ten išsakytą švelnesnę poziciją abortų atžvilgiu), o kartu ir pagrįsto susirūpinimo bei rimtos kritikos balsų iš kai kurių katalikų tarpo. Du žinomi italų katalikų autoriai Alessandro Gnocchi ir Mario Palmaro po vieno straipsnio dienraštyje Il Foglio, pavadinto „Šis popiežius mums nepatinka“, buvo net atleisti iš Marijos radijo, kur iki tol dešimt metų be pertrūkio darbavosi. Taigi, temperatūra buvo stipriai įkaitusi.

Popiežius Pranciškus pabrėžia ne tik istorinę Tridento susirinkimo svarbą, bet ir jo dogmatinį aktualumą mūsų dienomis.
Jonas Vilemas

Vis dėlto šiomis savaitėmis pasirodė keletas įdomių pranešimų liudijančių, kad popiežius Pranciškus jau žengė kai kuriuos svarbius žingsnius, aiškiai parodydamas, kad ne viskas yra taip, kaip bando pavaizduoti vadinamieji „progresyvieji“ sluoksniai. Jau lapkričio pradžioje pasirodė pranešimai, kad Pranciškus asmeniškai skambino vienam iš savo kritikų, minėtam Mario Palmaro. Pretekstas skambučiui buvo tas, kad šis publicistas gana sunkiai serga. Tačiau popiežius norėjo ne tik jį paguosti ir sustiprinti, tačiau kartu ir pasikalbėti. Pagrindinė žinia – pontifikas dėkojo už kritiką jo atžvilgiu, pastebėdamas, kad jis puikiai suprato, jog ta kritika iš tiesų buvo geranoriška, o sykiu pabrėždamas, kad jam labai svarbu sulaukti tokių pastabų, kurios ir jam pačiam padeda geriau suvokti jo misiją.

Jonas Vilimas
Jonas Vilimas
© A.Solomino nuotr.

Apie kitą panašią popiežiaus Pranciškaus padėką taip pat buvo pranešta panašiu metu. Tiesa, šį sykį tai buvo ne telefoninis skambutis (nors šią komunikacijos priemonę Pranciškus yra itin pamėgęs), bet oficialus sveikinimas. Jis buvo parašytas dar spalio 7 dieną, tačiau viešoje erdvėje nuskambėjo irgi tik lapkritį. Šį kartą Romos vyskupas kreipėsi su pasveikinimų į arkivyskupą Agostino Marchetto. Šis italų prelatas taip pat yra ir ryškus Bažnyčios istorikas. Bene svarbiausias jo darbas yra keliomis kalbomis išleista knyga Antrasis Vatikano susirinkimas: Jo istorijos kontrapunktas (Il Concilio ecumenico Vaticano II. Contrappunto per la sua storia). Šiame veikale arkivyskupas griežtai kritikuoja vadinamąją Bolonijos mokyklą, kurios pagrindinė idėja yra ta, kad šis Bažnyčios susirinkimas buvo tarsi „Koperniko revoliucija“ Bažnyčioje, pradėjusi naują katalikybės erą.

Reikia pastebėti, kad ši Bolonijos mokyklos koncepcija ilgą laiką buvo vyraujanti. Būtent šią nuostatą popiežius Benediktas XVI savo dar 2005 m. gruodžio 22 d. kalboje įvardino kaip klaidingą „trūkio hermeneutiką“, priešpastatydamas „reformos tęstinume hermeneutiką“, kuri žvelgia į visą Bažnyčios dviejų tūkstantmečių istoriją, kaip nenutrūkstamą raidą, o kartu suteikia vienintelį teisingą raktą, aiškinant II Vatikano susirinkimo nutarimus, žvelgiant į juos ilgaamžės Bažnyčios Tradicijos šviesoje. Tokių pačių nuostatų visuomet laikėsi ir arkiv. Marchetto. Todėl neatsitiktinai popiežius Pranciškus jį pavadino geriausiu II Vatikano susirinkimo interpretatoriumi (ermeneuta), o kartu ir padėkojo jam už tai, kad jis asmeniškai pataisęs Pranciškų. Šis trumpas Romos vyskupo pasveikinimas reikšmingai parodė, kad jis tikrai nepasitraukė nuo pirmtako suformuluotų principų, nors dėl savo bendravimo stiliaus ir kai kurių spontaniškų pasisakymų visaip bandoma kalti pleištą tarp abiejų pontifikų.

Akivaizdu, kad dabartinis Romos vyskupas Pranciškus vis labiau suvokdamas savo kaip šv. Petro įpėdinio misiją ir užduotį, vėl bebandantiems užsiliūliuoti tariamais „pavasariais“ katalikams primena esmines tikėjimo tiesas bei tą paprastą faktą, kad Bažnyčią įkūrė ne II Vatikanas, bet Viešpats Jėzus Kristus.
Jonas Vilemas

Dar tvirtesnis Pranciškaus pareiškimas buvo paskelbtas lapkričio 19 d. Lotyniškai rašytame laiške, Romos vyskupas paskyrė kardinolą Walterį Brandmüllerį būti jo nepaprastuoju pasiuntiniu gruodžio 1 d. Trento mieste vykstančiose iškilmėse, skirtose paminėti vieno svarbiausių Bažnyčios istorijoje, šiame mieste vykusio Tridento susirinkimo 450-ąsias metines. Šiame laiške pontifikas cituoja jau minėtą Benedikto XVI 2005 m. gruodžio 22-osios kalbą Romos kurijai, dar kartą pabrėždamas tęstinumo arba atsinaujinimo hermeneutikos (interpretatio renovationis) reikšmę.

Kas dar svarbiau, popiežius Pranciškus pabrėžia ne tik istorinę Tridento susirinkimo svarbą, bet ir jo dogmatinį aktualumą mūsų dienomis. Kaip jis pastebėjo savo laiške, „ir šių laikų Bažnyčia, klausydama Šventosios Dvasios, vėl iš naujo atkuria ir apmąsto pilnatvės kupiną Tridento [susirinkimo] mokymą“. Kartu jis priminė, kad šį ir II Vatikano susirinkimą sieja ta pati Bažnyčios tradicija. Iš tiesų, kaip pastebėjo popiežius Pranciškus, Benedikto XVI išaiškinimas iškelia dienos švieson vieną svarbią paties Viešpaties Bažnyčiai suteiktą savybę – tai tas pats subjektas, kuris amžiams bėgant auga ir skleidžiasi, ir vis dėlto visuomet lieka tas pats. Tai ta pati keliaujanti Dievo Tauta.

Vargu ar šie keli nedideli pasisakymai yra atsitiktiniai. Lapkričio 18 d. savo nedideliame improvizuotame pamoksle, kurį pontifikas pasakė Šv. Mišiose, kurias jis kasdien aukoja Šv. Mortos rezidencijoje (Casa Santa Marta), kurioje nuo pat išrinkimo gyvena, jis labai aiškiai pasmerkė ypač Vakaruose Bažnyčioje paplitusį progresyvizmą, įvardindamas tai kaip atsimetimą nuo tikėjimo ir svetimavimą. O šv. Cecilijos dieną (lapkričio 22) aukotose Mišiose pasakytame pamoksle jis priminė, kas yra liturgijos centras ir esmė. „Kas gi svarbiausia liturginėse apeigose?“, – klausė Pranciškus. „Giesmės, gražios apeigos, viskas...? Svarbiausia adoracija, garbinimas: susirinkusi visa bendruomenė žiūri į altorių, ant kurio švenčiamas aukojimas, ir adoruoja“. Kaip jis pastebėjo, didelė dalis dabartinių katalikų galbūt yra praradę adoracijos prasmę. „Mes galvojame: einame į šventovę, susiburiame visi kaip broliai, kaip mums gera, kaip gražu!“, – tęsė pontifikas, – „Tačiau visko centras yra ten, kur yra Dievas ir mes adoruojame, garbiname Dievą“. Išties, kaip neprisiminsi, kad tai toji pati žinia, kurią savo gausiuose raštuose, savo pasisakymuose, liturginėje celebracijoje bei savo veikloje nuolat primindavo ir liudijo popiežius Benediktas XVI.

Akivaizdu, kad dabartinis Romos vyskupas Pranciškus vis labiau suvokdamas savo kaip šv. Petro įpėdinio misiją ir užduotį, vėl bebandantiems užsiliūliuoti tariamais „pavasariais“ katalikams primena esmines tikėjimo tiesas bei tą paprastą faktą, kad Bažnyčią įkūrė ne II Vatikanas, bet Viešpats Jėzus Kristus. Ir ji vykdo bei tęsia ne kokiose nors komisijose sukurptas direktyvas, bet Jo patikėtą ir būtent Bažnyčiai skirtą misiją – eiti ir skelbti Gerąją Naujieną bei padaryti jo mokiniais visų tautų žmones, krikštijant juos vardan Tėvo, ir Sūnaus ir Šventosios Dvasios (Mt 28, 19).

Autorius yra muzikologas, Bažnyčios istorikas, bažnytinio gyvenimo aktualijų analitikas, ilgametis LRT muzikos laidų prodiuseris.

Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Mirė profesorius Edvardas Gudavičius (144)

Eidamas 91-uosius metus mirė istorikas, profesorius Edvardas Gudavičius . Apie tai savo feisbuko...

Ligoninėje per klaidą sukeisti dviejų moterų palaikai: su tautiniais drabužiais mamos palaidoti nebepavyks (53)

Gedulas ir sumaištis – ieškant savo artimojo kūno. Tai Raseinių rajone teko išgyventi kelioms...

LRT Tyrimų skyriaus žurnalistas pripažintas pažeidęs Etikos kodeksą (4)

Visuomenės informavimo etikos komisija pripažino, kad LRT Tyrimų skyriaus žurnalistas...

Bryanto žūtis pribloškė ir Lietuvos krepšinio žvaigždes, Šaras ir kiti nenorėjo tuo tikėti (143)

NBA legendos Kobe Bryanto žūtis sukrėtė ir Lietuvos krepšinio bendruomenę, buvę rinktinės...

Aiškėja labiausiai tikėtinas scenarijus, iš kur Kinijoje atsirado mirtinas koronavirusas (104)

Tyrimai rodo, kad naujasis koronavirusas genetiškai panašus į randamą šikšnosparniuose, bet...

Bumblauskas: Gudavičius įvedė Lietuvos istoriją į europinį kontekstą (3)

Velionis istorijos profesorius Edvardas Gudavičius įvedė Lietuvos istoriją į europinį...

VU profesorė – apie koronavirusą: kas dabar yra žinoma ir ką reikėtų įsidėmėti (18)

Nors koronaviruso židinys – Kinijoje, jis jau fiksuotas ir kitose šalyse. Koronavirusas taip pat...

Po vaiko priežiūros atostogų – kova dėl buvusios darbo vietos: darbdavys apsukriai dalijo pažadus (152)

Po vaiko priežiūros atostogų į darbą „Lietuvos pašte“ grįžusi moteris sužinojo, kad...

„Primark“ žengia į du Lenkijos miestus (3)

Greitosios mados tinklas džiaugiasi augančiais pardavimais ir ketina užtvirtinti rezultatus...

Beveik 2 mlrd. eurų klausimas: kaip įtikinti Briuselį, kad mes vis dar vargšai (471)

1,874–1,898 mrld. arba apie 270 mln. eurų per metus mažiau Lietuvai – taip atrodo planuojamas...