Kaip parodė kelios ateinančios dienos, oras ir toliau nebuvo maloningas, tačiau tai buvo tik menkas nepatogumas, mažiausia blogybė. Viena iš tokių blogybių, kurios šiek tiek erzina, it niežulys sunkiai pasiekiamoje vietoje, bet vis dėl to nepajėgia sugadinti nuotaikos. Gamtos stichijos permainingos, joms neturime valios, o svarbiausia – jos neturi proto. Tas stichijas telieka priimti su stoiška ramybe ir lašu fatalizmo.
Žymiai blogiau už orą buvo reklamos. Socialinės reklamos, reklamos autobusų stotelių stenduose, reklama televizoriuje. Ko verta jau vien ta odiozinė „Tauro alaus“ reklama, kurioje vaizduojamas žydru šaliku pasidabinęs Vilniaus gatve važiuojantis dviratininkas su gėlių puokšte. Verksmingas balsas už kadro: „Šiais laikais, kai kyla tokia grėsmė vyriškumui, kai žmonės vis labiau išduoda savo prigimtį, <...> vyrų alus su dvigubu kiekiu salyklo.“ Nuo „Tauro alaus“ niekaip nenori atsilikti ir „Švyturys“, kuris irgi skelbiasi gaminąs alų patiems tikriausiems vyrams, su pačiu tikriausiu ir dvigubiausiu salyklu. Vyriškiau nebūna. Nesvarbu, kad ta reklama – nepabijokim rupesnio žodžio – yra paprasčiausiai idiotiška. Nereflektuota, nekvestionuota, nedekonstruota ir nefiltruota kvailybė gryniausia savo forma viešojoje erdvėje. Nežinia, kokiu ten vyriškumu dvelkia nuo to dvigubo salyklo, bet pati reklama tikrai dvelkia priplėkusiu XVIII a. mužikų lankomų karčiamų tvaikeliu.
Tai, ką mes prisimename iš tuometinės Prancūzijos vyrų mados: ilgi perukai, pudra, muselės ant veido, ekstravagantiškos plunksnos, antkrūtiniai, polinkis kvėpintis ir t.t., tik rodo, kad preciozės nebuvo kažkoks juokingas mikrokosmas. Bandydamos apversti lyčių hierarchiją, jos davė tą impulsą peržiūrėti lyčių santykį iš esmės. Bet tik gerokai vėliau mes pagaliau sulaukiame tų laikų, kai moterų nebetenkina vien Kinder, Küche, Kirche, kai jos pagaliau pradeda reikalauti aukštojo mokslo, politinio balso, įsisąmoninti, jog ne lytimi nagrinėjamas Plutarchas.
Tos minėtos alaus reklamos tevertintinos kaip reakcionieriškas (ir mizoginiškas) intelektualinių vingių jonų palikuonių pasispardymas, kaip žmonių, kurie įmanydami nusipirktų bilietą į gerus du-tris šimtus metų atgal ar apsigyventų su kikujų ir barujų gentimis, pasižymėjusiomis ypatingai žiauriais įvesdinimo į vyriškumą ritualais, šnekos. Tuomet, kai bus suvokta, jog nei „vyriškumas“, nei „moteriškumas“ nėra duotybė, nėra gimtis, o tik socialinis konstruktas (visi konstruktai pagal apibrėžimą yra dirbtiniai!), tik tuomet, kai bus suprasta, kad būti moterim nėra gėdinga, kad gimimas iš moters niekuo nesutepa, tik tada pradėsim apsivalyti nuo tos keistos ir net kvailokos segregacijos: anava ten – „tikri vyrai“, o štai ten – „netikri vyrai“ (na tie, kurie negeria dvigubo salyklo alaus).
Galime tarti, kad tos ministerijos funkcionieriai net neturi supratimo, kada išvis atsirado civilinė metrikacija Lietuvoje (tai buvo tik 1940 metais!). Tarkime, kad jie nežino, jog iki to laiko bene penkis šimtus metų buvo vadovaujamasi santuokos sudarymo normomis, kurios buvo patvirtintos 1562 m. visuotiniame bažnyčios Tridento susirinkime, ir kad likę begalės dokumentų, jog bent jau XX a. pradžioje daug žmonių gyvendavo kartu susimetę ir vaikų užgyvendavo, ir buvo laikomi susituokę aplinkinių akyse.
Tiems funkcionieriams turbūt į galvą neateina, kad būtent šiais laikais tuokiasi kaip niekada daug žmonių, kurie lygiai taip pat lengvai išsiskiria, taip ir neradę vienas kitame amžinos, neblėstančios, trenkiančios it žaibas meilės; tokios pat, kaip aprašyta „Romeo ir Džiuljetoje“ ar „Tristane ir Izoldoje“. (Tik paklausykite: „Veronoje puikioj, kurią jums rodo <..>“, – įžanga iškart perkelia į autoriui tolimą, egzotišką, romantikos kupiną kraštą, mat kalbama apie meilę, lygiai tokią pat tolimą, lygiai tokią pat egzotišką ir lygiai tokią pat nepasiekiamą, o dabar esą skirtą kiekvienai virėjai; svarbu tik, kad vyras būtų vyriškas ir gertų dvigubo salyklo alų). Trumpai tariant, galima atleisti SADM funkcionieriams už jų siekius apginti santuoką. Siekis gi nėra blogas – tik juokingas. Kaip pastebėjo Teisingumo ministras Remigijus Šimašius, niekas santuokos nepuola, tad ir apginti neturėtų būti sunku.
Patogiai pamiršta, kad Vilniaus gyvybingumas ir slypi tame, kad tai visuomet buvo laisvas miestas, kuriame tilpo ir linksmosios mergelės iš Odminių priemiesčio, ir didikų rūmų spindesys dabartinėje Dominikonų gatvėje, ir iš visų pasaulio pakampių atvykę amatininkai Pilies gatvėje, o ką jau bekalbėti apie vaidmenį, kurį atliko Vilniaus universitetas ir jo įvairiakilmė studentija, kurie daug amžių buvo – o ir tebėra – viena iš politinių miesto gyvenimo ašių.
Kaip sakoma, tegul Dievas apsaugoja nuo gelbėtojų, o jau savimi pasirūpinsime patys. Tuo labiau, kad reikėtų pastebėti, kad niekas ten SADM'e santuokos ir negelbėja, o labiau rūpinasi išgelbėti savo minkštą ir neišraiškingą politinį užpakalį (žinome, kad rinkimai artėja). Tad belieka tautą (užtikrintai) suvienyti dvigubo salyklo alumi ir santuokine lova, o jau tuomet, ką gali žinoti, ten pradėti ir gausiai stipriu alumi palaistyti būsimi rinkėjai nepatogių klausimų nebekels bei visuomet balsuos teisingai. Būtent tada Lietuva bus išsaugota.