J.Vaiškūnas. Vėlinės – mirusiųjų ir gyvųjų akistata

Iš antkapių į mus žvelgianti mirtis – puikus vaistas nuo abejingumo, tingulio ir nuobodulio. Mūsų rodomi pagarbos ženklai išėjusiems, tai tik vaizdinės priemonės mums patiems suprantamai ir apčiuopiamai primenančios mūsų pačių likimą. Vėlinės šaukia į pasimatymą su savo pačių mirtimi tam, kad kiekvienas savęs tyliai paklaustumėme – kokia mūsų trumpalaikės būties čia prasmė?

Jei kas dar ir įkvepia ir laiko mus šiame pasaulyje, tai būtent prasmės, prasmingumo jausmas. Kai jos nėra – niekas nedžiugina ir niekas nelaiko šiame pasaulyje – nei dvasiniai pasiekimai, nei pinigai, nei šlovė. Būtent prasmės nebuvimas ir gausina savo noru gyvenimą apleidžiančių statistiką, nors ir grindžiamą konkrečiais atvejais ir paaiškinimais: paliko mylimoji, netekau darbo, sužlugo verslas, visi mane išdavė, aš niekam nereikalingas... Tačiau visų jų bendras vardiklis yra aštrus kaip stropiai išgaląstas peilis žeidžiantis žodžių derinys – nebuvo prasmės. 

Kiekvienas žmogus, kiekviena karta, kiekviena epocha kelia prasmės klausimą iš naujo ir pateikia savo atsakymus įprasminančius mūsų nelengvą žmogišką būtį. Ar galime šiandien pasiūlyti atsakymą į būties prasmės klausimą išvengdami prieštaravimo tarp pasaulio religijų išminties pasiekimų bei šiuolaikinio racionalaus mokslo duomenų? Ar esame pajėgūs suderinti buvimo šiame pasaulyje, šioje Visatoje religines ir mokslines prasmes?

Tegalime tik spėlioti kas, kam ir kodėl mus patalpino šioje planetoje ir kokią mums iškėlė užduoti, – ką turime nuveikti ir kam bei kaip galiausiai teks atsiskaityti?

Naudodamiesi religine terminija, mus sukūrusią ir patalpinusią į šią laiko ir erdvės atkarpą Galią vadindami Dievu, galime save įvardinti Dievo kūriniais, savotiškais įrankiais su įgalintomis valios ir kūrybiško proto funkcijomis, skirtomis vykdyti Jo sumanymus. Bet būdami Dievo kūriniais negalime melsti žemiškų vaisių – sveikatos, duonos kasdienės, gėrybių. Kas būtų, jei mūsų pačių sukurti įrankiai, užuot talkinę mūsų sumanymų vykdymui, imtų mūsų prašyti vaisių, kuriuos patys turėtų padėti mums auginti? 

Tad šiuolaikiniam žmogui tinkamas mokslinį ir religinę patirtis derinantis maldos algoritmas būtų: „Dieve padariau viską ką galėjau, bet mano galios išseko, tad suteik man papildomų galių, kad galėčiau nugalėti šią ligą, įveikti šią nesėkmę, pelnyti duoną kasdienę... “

Užuot prašę vaisių iš Dausų sodo – melskime papildomų Galių. Taip jausime savo būties prasmės suvokimą ir priimdami skirtą likimą būsime pasiruošę aktyviai veikti, esant reikalui, „iš aukščiau“ prašydami tik vienos vienintelės malonės – mūsų išsekusių galių papildymo. Visata sklidina galių, jų apstu aplink mus, tik kažkodėl jų dažnai stokojame savo viduje. Bet tik suvokę, kad antrojo kvėpavimo galima tikėtis tik tuomet kai išnaudojame pirmąjį, įgyjame galimybę sąmoningai atverti kelią jų įtekmei.

Vėlų Vėlinių vakarą plaikstantis vėjyje žvakučių vėliavėlėms, ir žvelgiant mirčiai į akis, melskimės: „Dieve, įgalink mus šiandien vėl pelnytis kasdienės mūsų duonos, suteik galių ištaisyti mums mūsų klaidas ir atsispirti pagundoms, kad vėl išgelbėtumėm pasaulį nuo pikto“.

Ar gali būti didesnis įkvėpimas veikti už suvokimą, kad užgimęs šioje laiko ir erdvės atkarpoje tebesi kūrinys Dievo rankose. Kad Jis įgalino tave tvirtai stovėti čia kur esi atsiųstas, kad ir atiduotum visas jėgas šiai Tėvynei ir šiai skaudžiai užgrūdintai istorijos kryžkelėse Tautai, kad tavo dėka ši nederlinga dykra virstų nuostabiausiu Dangaus sodu.

Vėlinės – Visų šventė – mirusiųjų ir gyvųjų akistata, kad neužmirštumėme ką mes čia veikiame, dėl ko plušame ir kam viso šito reikia.

Švęskime Vėlines.