aA
Visais laikais „integracijos procesų“ skatintojai kėsinosi į pagrindinį mūsų savasties bruožą – kalbą. Carinės ir sovietinės okupacijų laikais stengtasi visaip suvaržyti lietuvišką žodį, skatinta dvikalbystė. Lenkmečiu atvirai drausta kalbėti lietuviškai, tyčiotasi iš lietuvių kalbos kaip neapsišvietusių žmonių ar kaip „katalikybės priešų“ pagonių kalbos – „chamski“ arba „pogański język”.
Jonas Vaiškūnas
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

Tie laikai praėjo, bet... atėjo mūsų pačių nepagarbos savo kalbai laikai. Atsispyrę lenkėjimui ir rusėjimui, ėmėme anglėti ir provincialiai „europėti“. Tartum neturėdami savo kalbos žodžių įmonėms ir prekybos namams prilesiojome kuo įmantresnių svetimvardžių ir svetimženklių. Pridaiginę kaip grybų po lietaus gausybes flaylalų, babilonų, akropolių, eifelių, pizzų, plazų... kylame į mūšį su lietuviškais rašmenimis ir rašyba, panūdę nutraukti nuo lietuviškų raidžių nosines, nubaidyti paukščiukus ir nukelti brūkšniukus...

Apgenėję moterų pavardes, „strateginių partnerių“ patarimu, panūdome valstybinę kalbą savo valstybėje stumtelėti į šalį – lietuviškuose dokumentuose įteisindami nesulietuvintą svetimvardžių rašyseną su įvairiausių tautų diakritiniais ženklais ir skirtingiausiomis šių įrašų tarties painiavomis...

Tartum to dar negana, apsėsti integracinių globalizacinio progreso teorijų, jau patys save įtikinėjame, kad mūsų kalba neva nėra tinkama aukštesnėms, abstrakčioms mokslinėms mintims reikšti. Ir vos tik kur pavartojame savus lietuviškus žodžius ar bandome kurti savus naujadarus, tuojau pasigirsta kaltinimai – lietuviški žodžiai netinkami, nes neatspindi šiuolaikinio pasaulio, jausenos ar gyvensenos ypatybių.

Štai vienas iš paskutinių pavyzdžių – filosofei N.Vasiliauskaitei užkliuvo senas lietuviškas žodis – sunkmetis, kuris vis dažniau tariamas atėjus metui, kuomet paprastiems žmonėms mažinama alga, karpoma vargdienio išmoka, atimamas darbas... Žodį sunkmetis filosofė nedvejodama priskiria „balanos gadynei“. Ne tie laikai – sunkmečių, kaip ir marų, jau būti negali. Moderniaisiais laikais tegali kilti tik krizės.

Čia pasitelkiama ta pati „filosofija“, kuriai jau netinka žodis plojimai – reikalingi aplodismentai, deginimas – keistinas į kremavimą (maloniau kai tepa kremu nei kai degina), plaukų rovimas – į depiliavimą (ne taip skauda), rauginimas – į konservavimą (ne taip rūgštu burnoj), supratimas ir pagarba – į toleranciją, jausmai – į emocijas, sunkumai ir rūpesčiai – į problemas... Vietoj patrauklumo – geriau seksualumas, vietoj švietimo darbuotojų – tebūnie pedagogai, gydytojai tevirsta – į medikus. Tuomet išminčiai – taps filosofais, o melagiai pavirs – demagogais...

Bėda ta, kad „negyvi“ mokslo kalbos žodžiai su mokslo sklaida jau seniai veržiasi į mūsų kasdienę bendrinę kalbą, marindami ją, o kartu ir skurdindami mūsų dvasią.
Jonas Vaiškūnas

Svarstydama, kas galėjo krizę pervardinti į liaudišką „balanos gadynės“ laikų žodį sunkmetis – „kalbos grynintojai“ ar kalbos dėsnių ir psicholingvistikos neišmanantys politikai, manipuliuojantys žmonių sąmone ir bandantys suramdyti krizės įaudrintus jų jausmus, filosofė įtarė politikus. Neva žodis sunkmetis buvo į kalbinę apyvartą mesteltas tyčia ir sąmoningai, siekiant savotiškai pasidrąsinti ir apraminti liaudį, kad dar nėra taip blogai. Bet žmonių sąmonės anesteziologija panūdusi užsiimti valdžia tariamai suklydo, nežinodama, kad būtent krizė, o ne sunkmetis psichologiškai yra mažiau paveikus žodis.

Filosofė „užmiršo“, kad liaudies kalba dar gyva, dar neuždrausta, kad ir be kalbos grynintojų ir tariamų sąmokslininkų pastangų niekad nebuvo užmirštas žodis sunkmetis – laiko tarpas, kai sunku pragyventi, išsilaikyti, išmisti. Gal ir atrodo kai kam, kad kuo daugiau lietuviškų žodžių pasiliks „balanos gadynės“ epochoje ir nesipainios „modernių filosofų“ akiratyje, tuo bus geriau. Tačiau mes net ir pačiais moderniausiais laikais savo gimtąja kalba galime išreikšti viską ką norime ir abstrakčias mintis, ir giliausius jausmus.

Krizė – politekonominis terminas, žmonių sąmonėje besisiejąs su kažkuo laikinu, net ne čia, o kažkur kitur vykstančiu ir net netikru, menamu dalyku („Kokia krizė? Mes nejaučiame jokios krizės.“ „O gyvent sunku?“ „O kam dabar lengva?“), kartais net su juokais (plg. krizė – žmogus, kuris nuolat krizena, juokiasi: Tos mergos krizena krizena kai krizės (Lietuvių kalbos žodynas)).

Krizė – abstraktus tarptautinis mokslo kalbos žodis. O mokslo kalba yra savotiška metakalba – kita kalba, gyvuojanti šalia kasdienės mūsų kalbos. Ji būtina, nes teikia galimybę tyrėjui atitrauktai nuo aptariamo tiriamo reiškinio, bejausmiškiau mąstyti ir kalbėti, neprarandant blaivaus požiūrio į tiriamąją tikrovę. Bėda ta, kad „negyvi“ mokslo kalbos žodžiai su mokslo sklaida jau seniai veržiasi į mūsų kasdienę bendrinę kalbą, marindami ją, o kartu ir skurdindami mūsų dvasią.

Ir jei norima ieškoti sąmokslo teorijų, bandymų žodžiais pasidrąsinti ir pasilengvinti gyvenimą, tai jau greičiau perdėtame žodžio krizė naudojime kur reikia ir kur nereikia. Krizė patogus žodis politikui, nelyg kokiam chirurgui prieš operaciją, įkvepiantis nejautros prieš išmokų mažinimą vaikus auginančioms motinoms... Na o liaudžiai sunkmetį išties tenka išgyventi savo kailiu, atlaikyti, taip sakant, kaip operaciją...

Sunkmetis – savas lietuviškas žodis ir jis sukelia daugiau jausmų bei atjautos ir paliečia labiau. Gimtosios kalbos žodžiai per savo šaknis mūsų sąmonėje ir pasąmonėje siejasi su sau giminingų žodžių visuma. Dėka šių šakninių sąsajų jie aiškina patys save, sukeldami ne tik supratimus, bet ir žadindami jausmus. Tuo tarpu svetimybei, terminui, metažodžiui suvokti ir išjausti reikalingas svetimžodžių žodynas.

Ar tokiais žodžiais bendraudami ir kurdami tarpusavio santykius vieną dieną netapsime metapasaulio metažmonėmis? Juk vienaip pasijuntame, tarkime, kai girdime: „turiu problemų su gyvenamu plotu“ ir visai kitaip, kai išgirstame: „aš neturiu kur gyventi“...

Sunkmetis – tai „politinės ir ekonominės krizės“ atitikmuo kasdienėje žmonių kalboje ir gyvensenoje. Tegul valdžia ir politekonomistai kalba neutraliais, beaistriais beasmeniais, belyčiais arba tiksliau – objektyviais – mokslo metakalbos terminais. Kuo mažiau sąsajų su jausmais, sąžine, atjauta. Gimtoji kalba skirta ne tik abstraktiems supratimams, bet ir žmogaus jausmams perteikti, užuojautai pažadinti bei vilčiai ir gyvenimo džiaugsmui įkvėpti.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Pasienio alkoholio parduotuvės tebegyvuoja: akcizų didinimas – joms tik į naudą (38)

Ketvirtadienį Seimas pritarė Finansų ministerijos siūlymui didinti akcizą etilo, t.y stipriajam,...

Po naujo meniu pristatymo vyno bei maisto žinovė kirto „Stikliams“: nusileiskite ant žemės

Maisto žinovai ir kritikai apniukūsį lapkričio trečiadienį susirinko į šviesų restorano...

Kaip grėsmingas debesis virš Seimo pakibęs biudžetas gali baigtis liūdnai: neatmetamas pats juodžiausias scenarijus (118)

Kitų metų biudžeto projektas Seime kelia kaip niekada dideles aistras. Kuo viskas baigsis, kol kas...

FNTT pareigūnai atsisakė didžiausio Lietuvos istorijoje žinomo kyšio – siūlė pasidalinti milijoną eurų kyšio davėjas uždarytas (134)

Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos ( FNTT ) pareigūnams, tiriantiems šešėlyje veikusių...

Kissingeris piešia labai niūrų scenarijų: rezultatas gali būti net blogesnis nei Europoje

Vienas žymiausių JAV valstybės sekretorių Henry Kissingeris įspėjo, kad tarp Jungtinių...

Krivickas: Kručinskienę nori išmesti iš socialinio būsto gyveno svetimame bute; papildyta savivaldybės komentaru (828)

Kristupas Krivickas feisbuke pranešė, kad jo politine bendražyge tapusią Eglę Kručinskienę...

Eurolyga skyrė didelę baudą „Real“ gydytojui (1)

Eurolyga paskelbė pritaikiusi finansines sankcijas dėl incidentų, Madrido „WiZink Center“...

Vieni smerkia, kitiems – tai vienintelė išeitis: papasakojo, kaip šiandien atrodo darželiai, kur vaikai lieka per naktį (89)

Daugeliui šiandien išgirdus žodžių junginį „savaitinis darželis“, sukyla prisiminimai, kad...

Prestižinis Kauno rajonas, kuris visada „ant bangos“: palygino, kokios butų kainos buvo litais ir kokios eurais (11)

Žaliakalnis – vienas seniausių Kauno rajonų, išsidėstęs ant stačios kalvos tarp Neries ir...