– Jei čia pasirodytų Kedys ar praneštumėt policijai? – paklausiau.
– Ne, jokiu būdu, jūs ką, aš irgi turiu vaikų! – nedvejodamas išpyškino tepaluotas vyrukas.
Akivaizdu, Lietuvai vėl reikia Tado Blindos. Nors nusikaltimo aplinkybės tokios, kad net geriausias Holivudo scenaristas nesugalvotų. Ir dar gali išaiškėti įvairių netikėtumų, bet tai nesvarbu, Lietuvai reikia Tado Blindos, ir tai akivaizdu.
Žudynių dieną rodyta LTV diskusijų laida Temidės tarnų ir Seimo narių lūpomis ieškojo atsakymo į klausimą: „Ar dvi Kaune įvykusios žmogžudystės – kerštas Lietuvos teisėsaugai?“.
O kitą dieną – per visas žiniasklaidos priemones – kvapą gniaužiantys žodžiai: „Vilniaus apygardos teismas iš dalies patenkino Drąsiaus Kedžio skundą ir panaikino ankstesnius sprendimus – nepateikti įtarimų buvusiai jo gyvenimo draugei Laimai Stankūnaitei.“
Ar kada buvo kitaip? Mitai sako – taip. Tada, kai Temidė buvo akla. Tuomet ji sprendimus priimdavo ir teisingumą vykdydavo ne žiūrėdama į besikreipiantįjį ir į tuos, kurie stovi už jo, o klausydama iš savo širdies ataidinčio, dieviško teisingumo balso. Bet vieną dieną pasaulio galingieji subruzdo – kodėl Temidei užrištos akys? Ar ji gali teisingai pasverti, teisingai nuspęsti, kai nemato mūsų? Kai nurišo akiraiščius – Temidė pamatė galingus naujalietuvius, įtakingų institucijų ir organizacijų narius, prezidentus, ekscelencijas, daktarus ir kitokius veikėjus, artimus Imperatoriui bei Liucipieriui... Ir ėmė Temidė blaškytis, o jos svarstyklių lėkštės svyruoti kur pūsteli vėjas... Ir užmiršo Temidė širdį.
Kazimieras Motieka minėtoje LTV diskusijų laidoje, sakė, kad nereikia sureikšminti to, kad nusikaltimo auka tapo teisėjas, nes nusikaltimo motyvai greičiausiai nesusiję su profesine teisėjo veikla... Bet baisiausia kaip tik tai, kad vis dažniau patiems teisėtvarkininkams vengiama pritaikyti teisingumą už jų padarytus prasižengimus ar klaidas, kol ateina diena, kai tenka narplioti, o į ką gi šauta – į teisėją ar į nusikaltėlį?
Prieš porą metų apžvalgininkas Ignas Brazauskas priminė vadinamąjį domino dėsnį, kurio esmė yra ta, kad ir labai mažas postūmis gali sukelti didelę „grandininę reakciją“. Tartum sugriautum vieną šalia kitos išrikiuotus šimtus domino kaladėlių, stumtelėdamas tik vieną iš jų.
Pavyzdžiui, kai Niujorke „nustota toleruoti menkus viešosios erdvės pažeidimus – netvarkingą būstą, šiukšles ar nemokėjimą už viešąjį transportą, netikėtai sumažėjo kriminalinių nusikaltimų ir Niujorkas iš vieno pavojingiausių Amerikos miestų tapo vienu saugiausių.“
I.Brazauskas rašė: „Tiek nusikalstamumo, tiek vairavimo saugumo, tiek korupcijos atvejais grandininę reakciją iš dalies sukeldavo psichologinis efektas, kuomet šiek tiek saugiau pasijutusi visuomenė „įsidrąsindavo“ ir pradėdavo pranešinėti policijai apie tvarkos pažeidėjus, ir matydama, kaip tie tvarkos pažeidėjai yra sutramdomi, dar labiau padrąsėjusi visuomenė imdavo vis labiau mažinti savo tolerancijos lygį, sukurdama „pozityvų uždarą ratą“. Lygiai taip pat jauni pažeidėjai, nustojus toleruoti jų smulkų chuliganizmą, augdami neįgaudavo drąsos pereiti prie rimtesnių nusikaltimų.“
Kodėl žmonės nepuola padėti teisėtvarkai? Todėl, kad teisėtvarka daugeliu atveju abejingai žiūri net ir į smulkius ir „lengvus“ nusikaltimus, į „savų“ padarytas klaidas ir prasižengimus, o paskui jau nesugeba stabdyti vis augančio sunkaus nusikalstamumo.
Ir pačiam yrą tekę kreiptis į policiją su akivaizdžiais parodymais, kas, kada ir ką apiplėšė. Byla buvo net nepradėta, paaiškėjus, kad plėšikai – moksleiviai iš Panevėžio, o vieno iš jų tėvai dirba ar turi ryšių policijoje... Taigi lietuviškas čikagas kuriant ir ugdant prisideda ir policija.
Tragedija Kaune, tarsi ūžiantis viesulas prikausčiusi visų dėmesį, verčia atsakyti į klausimą: o ar yra girdinčių slopstančius pagalbos šauksmus ir tylius beldimus į teisingumo instancijų duris tų, kurie ne tokie drastiški, kaip Drąsius Kedys?