Baltiškos kultūros ir istorijos tyrimo bei populiarinimo sumanymai tebeguldomi jiems laidoti skirtuose stalčiuose. Viename iš jų ilsisi ir lietuviško istorinio filmo kūrimo projektai. Išsireklamavę statysiantys net du istorinius filmus, valdininkai po ilgų peripetijų prisipažino remsiantys iš dalies tik vieną – 600-ojom Žalgirio mūšio metinėms skirtą. Ilgai visus vedžioję už nosies Kultūros ministerijos klerkai filmo kūrėjus galiausiai paliko sėdėti ir laukti prie suskilusios geldos, taip ir nesugebą paaiškinti kiek ir kada žadėtų lėšų filmui bus skirta.
Šios katedros vedėjas doc. dr. Arūnas Vaicekauskas apie baltų kultūros tyrimo perspektyvas Lietuvoje kalba liūdnai: „Mūsų dienų visuomenei, kultūrinio paveldo bei tautinio tapatumo išsaugojimas, stiprėjančios kultūrinės globalizacijos fone yra vienas svarbiausių laikmečio iššūkių. O kalbėti apie tai, nesuvokiant reiškinio ištakų, neįmanoma. Deja, senosios Baltų kultūros tyrėjai nesulaukia tinkamo politikų ar akademinių biurokratų dėmesio. Netgi akademiniame pasaulyje neretas įsitikinęs, kad mūsų protėvių pasaulėžiūra yra niekam nereikalinga atgyvena, kurios tyrimai tik trukdo Lietuvos mokslui sėkmingai įsilieti į vieningą Europos akademikų būrį... Iki šiol nei Lietuvoje, nei užsienyje nėra institucijos tinkamai reprezentuojančios šią tyrimų sritį. Nėra nei atitinkamos valstybinės, nei akademinės politikos. O turėtų būti. Kultūrinės globalizacijos fone Lietuvos Valstybė turėtų būti gyvybiškai suinteresuota visokeriopai skatinti fundamentalius senosios Baltų kultūros tyrimus.“
Neseniai buvo panaikintas vienintelis specializuotas mokslo padalinys, dirbęs Baltų kultūros tyrimų srityje – Baltų kultūros tyrimų skyrius Kultūros filosofijos ir meno institute (KFMI). „Jei instituto administracijos netenkino skyriaus darbo kokybė, tai pirmaeilė instituto vadovybės užduotis buvo sustiprinti skyrių. Senosios baltų kultūros tyrimai nėra ir negali būti per didelė prabanga mūsų akademinei sistemai. Juk kitų specializuotų institucijų dirbančių senosios Baltų kultūros tyrimų bare Lietuvoje paprasčiausiai nėra...“ – sakė A.Vaicekauskas. Dabar jau Damoklo kardas pakibo ir virš paties instituto – kalbama apie unikalaus savo tarpdalykiniais kultūros tyrimais instituto „reformavimą“, o gal būt ir išformavimą.
Aukščiausia Lietuvos valdžia toliau nevykdo savo priimto Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymo nuostatų. Prie LR Seimo įsteigtos valstybinės Etninės kultūros globos tarybos veikla įvairiais būdais paralyžiuojama, o pataruoju metu jau pusę metų ši taryba neveikia visai – vietoje kadenciją baigusiosios, Seimui nesugebant patvirtinti jos naujos sudėties. Tai rodo aukščiausios Lietuvos valdžios požiūrį į etninę kultūrą.
Neseniai praėję Dainų šventės renginiai įrodė, kad žmonėms reikia savų tradicijų, protėvių dainų ir papročių, kad jie tebejaudina, uždega ir sutelkia draugėn susirinkusiuosius, atgaivindami vienybę ir galią jaustą tik Sąjūdžio mitinguose ar Baltijos kelyje... Pasirodo sutartinių garsų ir judesių darna, persmelkdama ir suderindama mūsų sielas, geba pažadinti jose daug didesnės galias už tas kurias gali savyje atverti vienas žmogus.
Toks gyvas jau nebe parodomasis veikimas netrunka susilaukti iš „Brunono pasekėjų“ dainų šventės pasmerkimo už atgaivinamus „pseudopagoniškus elementus“ ir „orgijas“ ar net kaip sovietiniais laikais – už „idealistinį patriotizmą“...
Dabar tik pagiežingais žodžiais, o kadaise ir žiauriais kankinimais, tokie ideologai stūmė mūsų baltiškąją kultūrą nebūtin. Šių pastangų dėka, didžioji mūsų tautos kultūros istorijos dalis paniro kolektyvinės nesąmonybėn gelmėn ir kalba mums, kaip šventą protėvių ąžuolą menantis Vaižganto – Juodžiaus kelmas ar kaip po Katedros pamatais slepiami apardyti lietuviškos religijos aukurai.
Ir vis dėlto, dar yra vilties išsklaidyti brunoniškos paniekos mūsų baltiškai kultūrai miglą. Jei negalime priversti Valstybės vadovų atsigręžti į tautines vertybes, tai lieka amžių išbandyta patirtis – veikti visuomeninėmis pastangomis. Šiuo metu tai sėkmingai daro atskiri visuomeniniai judėjimai, folkloriniai ansambliai, pavieniai mokytojai, kraštotyrininkai, tyrinėtojai... Pribrendo reikalas sutelkus visuomenines jėgas kurti baltų kultūros tyrimo ir puoselėjimo įstaigą – Baltų kultūros ir istorijos institutą. Bet čia jau reikalinga tautiškumo neišsižadėjusių vadybininkų, ekonomistų ir kitų sričių žinovų talka.
Lietuvos vardo paminėjimo jubiliejus tėra pusinis. Bandoma sureikšminti svetimos ideologijos atėjimą, o tuo metu kuo buvome mes, kokia buvo mūsų kultūra, sugebėjusi šimtmečiais konkuruoti ne tik su agresyviu krikščionišku imperializmu, bet ir su ordomis iš rytų – nutylima ir net vengiama tirti. Tyrinėtojų laukia visi Lietuvos piliakalniai ir šventvietės, Lietuvos valstybingumo centrai: Kernavė, Trakai, Vilnius, visa nebūtin stumiama lietuvių ir baltų dvasinė kultūra. Artėjantys Žalgirio mūšio ir 1918-tųjų nepriklausomos Lietuvos atkūrimo jubiliejai – tai priminimas, kad turime veikti norėdami išsaugoti Lietuvą ir savo tautinį stuburą.
Nepaisant visų praradimų dar esame tauta. Šią savastį daugelis vis dar suvokiame kaip vertybę. Vis dar išliekame bendruomene, kuriai būdingas savitas simbolinių kokybių rinkinys. Bet ar dažnai susimąstome kiek yra gausus šiomis vertybėmis mūsų aruodas. Ar mums kada nors teko įvertinti kas iš jų liko, o kas seniai parduota, iškeista ar kaip nors kitaip prarasta? Kas liko iš to kuo skiriamės iš kitų? Mūsų žemės lopinėlis – su savitu gamtiniu ir kultūriniu kraštovaizdžiu, mūsų kalba – su savo skambesiu ir savita pasaulio reiškinių pagava, mūsų istorija – su didybe ir nuopuoliais, mūsų etnokultūrinis gyvenimas – su dideliais nepritekliais ir nerealizuotomis galimybėmis, mūsų savimonė – persunkta nostalgija bei liūdesiu, teigiamų pojūčių ir pasitikėjimo savimi stoka. Nesąmonybės gniaužtuose glūdi: mūsų ištirpusios žemės – su brangiais mums gamtiniais ir kultūriniais kraštovaizdžiais, su nesuskaičiuojamomis mums brangių žmonių kartomis; mūsų baltiška ir lietuviška priešistorė su savo paslaptimis, užmirštais dvasiniais pasiekimais ir žygiais, mūsų pasaulėžiūra – su savo šventenybėmis ir pakantos bei darnos filosofija; mūsų savimonė – su šypsena veide ir taurumu širdy, su aistra gyventi ir nebijojimu numirti, su pasididžiavimu jog esi lietuvis...