J.Vaiškūnas: Lietuvių kalba – valstybės ar privatus reikalas?

Mat, kaip pranešama, “Valstybinės kalbos įstatymo pataisas rengianti darbo grupė siūlo privačiose įmonėse leisti kalbėti ir nelietuviškai”. Susidaro įspūdis tartum iki šiol privačiose įmonėse privatiems asmenims įstatymiškai buvo draudžiama kalbėti tarpusavyje jiems priimtina kalba… Tuomet – skandalas – juk gyvename Europoje, kaip galime drausti žmonėms kalbėti kur nors vienam su kitu jiems priimtina kalba? Bet pasirodo draudimų nebuvo, tiesiog iki šiol galiojančiame Valstybinės kalbos įstatyme privačių įmonių darbo kalba atskirai nebuvo reglamentuojama. Tad, ko siekia pataisų autoriai?

Štai ką DELFI sakė Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto narė Marija Aušrinė Pavilionienė: „Įmonių viduje, nesvarbu, ar tai būtų užsienio įmonė, ar joje dirbtų imigrantai, gali būti kalbama bet kokia kalba, tačiau valstybei ji turi atsiskaityti valstybine kalba. …Jeigu aš būčiau lenkė, kodėl turėčiau savo kolektyve mitingą vesti lietuviškai?“ - stebėjosi seimūnė. „Kas turi teisę kištis į privačią įmonę? Nebent auditas. Svarbu, kad ta privati įmonė atsiskaitytų valstybei valstybine kalba, o kokia kalba bus tvarkoma vidinė dokumentacija, jų reikalas“- aiškino A.Pavilionienė.

Taigi, atrodo, vis tik ne privatų pasišnekėjimą tarpusavyje siekiama įstatymiškai įteisinti privačiose įmonėse, bet įmonių dokumentacijos ruošimo ir raštvedybos darbą bei oficialių įmonės renginių - susirinkimų, “mitingų” ir kt. organizavimą užsienio kalba.

Tuo būdu privačias įmones netiesiogiai siekiama pastatyti šalia Valstybės, padaryti jas užvalstybiniais dariniais, kuriuose dirbtų ne Lietuvos piliečiai, o valdžios skatinami ignoruoti valstybinę kalbą imigrantai. Nors Seimo narė A.Pavilionienė minėtąjį siūlymą laiko labai “europietišku”, bet jo neigiamu poveikiu lietuvių kalbai neabejoja net kai kurie Lietuvos etninių mažumų atstovai, štai pavyzdžiui, Andrzej’us komentuodamas DELFI informaciją rašo: “Ir be pataisų žmones įmonėse tarpusavy kalba taip, kaip jiems patogiau ir šito niekas nesukontroliuos ir neuždraus - tai natūralus dalykas. Siūloma pataisa, tai valstybinės kalbos svarbos pažeminimas. Būčiau lietuviu, tai būčiau prieš. Sutartys ir kiti teisiniai, formalūs dalykai turi būti pildomi valstybine kalba, kitaip bus betvarkė”.

Pirmiausia įmonėms leisime viešus užrašus skelbti nevalstybine kalba, po to suteiksime įstatyminę teisę organizuoti darbo veiklą nevalstybine kalba... kas toliau? Valstybinė kalba liks tik valstybinėms institucijoms, o valstybinių institucijų skaičius bus mažinamas privačiųjų naudai…

Lietuvos Respublikos Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas toliau nagrinėja “Valstybinės kalbos įstatymo pakeitimo įstatymo projektą”. Šio pernai metų Seimo rudens sesijai pateikto, bet nebaigto svarstyti projekto nagrinėjimas bus tęsiamas ir 2007-04-20 d. įvyksiančiame komiteto posėdyje. Naujos redakcijos Valstybinės kalbos įstatymu siekiama, atsižvelgiant į naujas politines, ekonomines ir socialines aplinkybes, atnaujinti ir papildyti 1995 m. priimtą Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymą. Jau pernai į šio įstatymo projekto aptarimą aktyviai įsitraukė lietuvių kalbos specialistai ir visuomenės atstovai – Seime buvo surengti naujos įstatymo redakcijos viešieji svarstymai, o Lietuvos kultūros kongresas (LKK) ir Lietuvių tautinės kultūros forumas (LTKF) surengė šiam klausimui specialiai skirtą visuomeninę konferenciją – diskusiją, po kurios suformulavo ir pateikė savo pasiūlymus šiam įstatymui.

Konferencijos dalyviai be kita ko atkreipė dėmesį ir į tai, kad būtina įstatymiškai įtvirtinti reikalavimą, jog užsieniečių vardai ir pavardės visuose Lietuvos Respublikos išduodamuose dokumentuose bei viešuose lietuviškuose tekstuose, nepriklausomai nuo asmens tautybės ir pilietybės, būtų rašomi lietuviškai, o asmenvardžių užrašai kitomis kalbomis galėtų būti pateikti tik kaip papildoma informacija. Valstybinės lietuvių kalbos komisijos siūlymai dėl lietuvių kalbos rašybos ir skyrybos supaprastinimo visuomenės atstovų buvo įvertinti kaip noras pertvarkyti lietuvių kalbos rašybą ir skyrybą “pagal masinio neraštingumo standartus”. Pasak LTKF pirmininko G.Songailos “tauta turi nuolat mokytis savo kalbos, ir valstybės institucijos privalo jai padėti, o ne pataikauti, kartu nyrant į neraštingumą”.

Įstatymiškai įteisinus Valstybinės kalbos neprivalomumą privačiose įmonėse būtų radikaliai susiaurinta valstybinės kalbos vartojimo sfera ir juridiškai įteisintas lietuvių kalbos nykimo procesas. Atsidurtume paradoksalioj situacijoje, kuomet privačių įmonių gausėjimas, kuriose yra neprivalomas valstybinės kalbos naudojimas, keltų potencialų pavojų valstybinei kalbai. Dar daugiau - lietuvių kalba ir privatus sektorius taptų užprogramuotais priešininkais. Plečiantis privačiam sektoriui ir augant imigracijai – tolydžio didėtų grėsmės lietuvių kalbai. Turime atmesti spekuliacijas viešai deklaruojančias būtinybę leisti tai, kas ir taip nedraudžiama, o iš tikrųjų siekiančias apriboti tai, kas Lietuvos piliečiams privaloma. Jei privati įmonė yra Valstybėje, tai jai turi būti privaloma ir valstybinė kalba. Valstybės kalba negali būti nustumta tik į privačių iniciatyvų ir asmeninių problemų sritį.

Į atmintį ilgam įstrigo pasakojimas apie senyvą išeivių porą, grįžusią į prieš daugelį metų prarastą gimtąją Lietuvos žemę… Sunku įsivaizduoti ir įsijausti į jų jausmus, užtvindžiusius sielą aitria praradimo gėla ir saldžiu sugrįžimo džiaugsmu. Po šitiek metų atskirties, drebančia širdim - vėl savo vaikystės ir protėvių žemėje! Eina abu link taksi. Vyras, galantiškai prilaikydamas už parankės žmoną, padeda atsisėsti ant galinės automobilio sėdynės ir kreipiasi į taksistą… “Po litovski neponimaju (t.y. - lietuviškai nesuprantu)” – išrėžia taksistas. Dar bando susikalbėti, bet veltui. Vyras suglumintas, moteris apsiašarojusi… laisvoje gimtinėje, nesuprasti, eina ieškoti lietuviškai kalbančiųjų… Mums tai kasdienybė - jiems pirma pažintis su prarasta Tėvyne ir jau ilgokai laisva Lietuvos valstybe.

Tiek teritorija, tiek ir žmonių skaičiumi esame nedidelė šalis, alinančios ilgalaikės kovos su pavergėjais dėka iki šių dienų išlaikiusi Pasauliui vieną seniausių indoeuropiečių kalbų, be kurios negali išsiversti nė vienas šios kalbų grupės tyrėjas, be kurios neįmanoma deramai pažinti daugumos Europos tautų kalbų istorinio tapsmo. Mūsų pačių ir žmonijos labui lietuvių kalba tegali būti išsaugota tik čia - Lietuvoje. Ar yra dar kokia nors kita teritorija Planetoje kur tai būtų įmanoma? Būtent čia, būtent mes ir būtent dabar turime dėti visas pastangas, kad lietuvių kalba išsiplėtotų, tuomet kai laisvės, demokratijos ir taikos turime daugiausiai.