J.Vaiškūnas. In Memoriam Sąjūdžio Dainiui Justinui Marcinkevičiui

Mus gimusius ir augusius pavergtoje sovietinėje Lietuvoje Justino Marcinkevičiaus žodis lydėjo nuo mokyklos suolo iki žilo plauko. Mes visada žinojome, kad greta svetimųjų trypiamos Lietuvos, suvaržytos mūsų gimtosios kalbos ir dvasios, šalia mūsų visų nuoskaudos, skausmo ir liūdesio yra Žmogus, kurio žodis mūsų sielas gali pakelti iš sukaustytų kūnų į laisvosios dvasios aukštumas. Tai buvo mūsų Poetas Justinas Marcinkevičius.

1954 m. baigęs Vilniaus Universiteto istorijos ir filologijos fakultetą J.Marcinkevičius į Lietuvos poetinę erdvę pasibeldė eilėraščių rinkiniu „Prašau žodžio“ (1955). Ir žodis poetui buvo suteiktas. Nuo to laiko Jo Žodis skambėjo vis garsiau ir įtaigiau.

1988 m. birželio 3 d. nerimstančio, anuomet neformalais vadinto, paminklosauginių ir gamtosauginių klubų jaunimo sukviesti žmonės, ištroškę permainų, sugužėjo į Lietuvos Mokslų Akademijos salę – oficialiai – su akademiniais mokslininkais ekonomistais aptarti ekonominio persitvarkymo planų; neoficialiai – slapčia trokšdami įkurti Lietuvos liaudies frontą.

Kai įkaitintoje jausmų ir kalbų Mokslų akademijos salėje vis garsiau ėmė aidėti oficialių renginio vedėjų raginimai visiems skirstytis namo, nes tai, kas vyksta, nebetelpa į jokius akademinės diskusijos rėmus – į tribūną išėjo „Žemynos“ klubo atstovas Zigmas Vaišvila, ir pakvietė kurti Liaudies frontą, čia pat siūlant atstovus į būsimo judėjimo iniciatyvinę grupę. Vienas pirmųjų buvo pasiūlytas ir garsusis poetas Justinas Marcinkevičius.

Sudarius nemažą sąrašą, jis buvo dar kartą perskaitytas, prašant pasiūlytus asmenis pasisakyti, sutinka jie ar ne būti kuriamo Liaudies fronto iniciatyvinės grupės nariais. Ir vienas pirmųjų į šį klausimą turėjo atsakyti – Justinas Marcinkevičius.

Atrodė, kad sausakimšoje MA salėje laikas sustojo. Visi nuščiuvę laukė poeto žodžio. Tačiau tai truko tik akimirką. Po aiškaus, ryžtingo, nedvejojančio Poeto – Taip, sutinku! – man ir manau daugeliui tapo aišku – Liaudies frontas bus. Justinas Marcinkevičius sutiko, kas gi gali nesutikti dabar...

Kartais pagalvoju – kas būtų buvę, jei poetas tuomet būtų numojęs ranka į karštakošiškus neformalaus jaunimo svaičiojimus, ir kaip rimtas akademinis veikėjas būtų pakvietęs nekvailioti ir eiti namo...

Ar tuomet, sausakimšoje, giliai užspaustų, tačiau permainų troškulio aistra alsuojančių širdžių, salėje Poetas galėjo svajoti, kad po jo žodžių „Taip, sutinku!” į Lietuvos laisvės žygį pakils visa lietuvių tauta, kad nuo jo lūpų atsiskyrę dvasios ugnies įkvėpti poetiniai žodžiai tą pačią akimirką bus pagauti tūkstančių Lietuvos laisvės ištroškusių žmonių.

Jis išmokė mus visus atsitiesti ir garsiai be baimės ištarti savo mylimos, tačiau pavergtos Tėvynės vardą: L i e t u v a ! 

Lietuvos laisvės dvasios Jis neleido mums pamiršti ir gūdžios Sovietinės okupacijos metais. Tuomet Jis buvo lietuviškos poezijos Basanavičius. Jo poetinis žodis budino mūsų tautinę savigarbą. Užtenka vien peržvelgti Jo sovietinių laikų leidinių pavadinimus, kad atgautum Laisvos Lietuvos ilgesį: „Kraujas ir pelenai“ (1960), „Duoną raikančios rankos“ (1963), „Donelaitis“ (1964), „Liepsnojantis krūmas“ (1968), „Mindaugas“ (1968), „Katedra“ (1971), „Mažvydas“ (1977), „Pažinimo medis“ (1978), „Būk ir palaimink“(1980), „Vienintelė žemė“ (1984), „Už gyvus ir mirusius“ (1988)...

Kai Lietuva atgavo prarastą laisvę, Poetas nuo politinės veiklos atsitraukė ir atsidėjo kūrybiniam darbui. Jo nematėme Seimo tribūnuose ir audringose politinių partijų batalijose. Tačiau politikoje Jis veikė ir kartais labiau negu kuris kitas. Visais Lietuvai opiais ir skaudžiais klausimais, kai tik reikėdavo žmonių, visuomenės, tautos balso, pirmiausia palaikymo ir pritarimo kreipdavomės į Poetą Justina Marcinkevičių. Jo žodis, jo parašas reiškė – mums pavyks, mes teisingame kelyje.
1930 m. kovo 10 d. nedideliame Prienų valsčiaus Važatkiemio kaimelyje gimusio Didžiojo Tautos Dainiaus Justino Marcinkevičiaus Vėlė į protėvių Dausas iškeliavo 2011 vasario 16 d., tą pačią Laisvės dieną, kaip ir prieš 84 metus mirusio mūsų didžiojo Tautos patriarcho Jono Basanavičiaus.

Abiejų vėlės išėjo į Protėvių dausas, palikdamos mums gyvas žmogiškos dvasios įkvėptas mintis, išreikštas ugningais ir įtaigiais žodžiais, bet svarbiausia, dovanodamos tikrų gyvenimų pavyzdžius.

Savo gyvenimu, kūryba ir net mirtimi Justinas Marcinkevičius mums įrodė, kad žmogaus sielos šviesos pagimdytas Žodis tikrai tampa Kūnu. Tiktai reikia labai mylėti savo Žemę, savo Tėvynę, savo Kalbą ir savo Tautą.