J.Vaiškūnas. Dar neapsimestinė mirtis

Pašarvotasis “dirba” kaip religinis simbolis. Jis sujungia trūkinėjančius ryšius tarp gyvųjų, suveda nebebendraujančius gimines į vieną vietą, susodina juos prie bendro šermenų stalo, sustato prie kapo duobės. Tartum nebyliai sakytų - būkite kartu, laikykitės vienas kito, gyvenimas netruks prabėgti. Net artimuosius gali išgirsti išsitariant: “jei ne laidotuvės, tai jau ir nesueitumėm, jei ne mirtis, tai visai užmirštumėm vienas kitą”.

Mirtis - sukrečia, bet - suvienija. Mirtis vis dar veiksminga.

Mirusysis nemeluoja. Jis primena, kad ir mūsų gyvenimo karuselė bus sustabdyta pačiu netikėčiausiu laiku. Mirties akivaizdoje mes kreipiamės į savo tradicijas galinčias padėti perbristi per netekties, praradimo upės sroves. Mirtis nutraukianti kasdienybę sugražina mus prie esmingiausių gyvenimo vertybių, kai jokie dvasiniai simboliai ir ženklai to jau padaryti negali, kai niekas kitas jau negali prasibrauti prie mūsų sielos gelmių.

Nors trumpam nulenkiame galvas ir suklumpame prieš šį tikrąjį simbolį. Mes vėl tampame religingi ir net prietaringi. Mūsų apsimestinis kasdienis racionalumas čia netenka prasmės.

Mirtis moko gyventi. Štai kodėl sunkiausiomis tautai akimirkomis, kai jau negelbėdavo jokios maldos ir priesakai, mūsų didvyriai ir šventieji savanoriškai pasirinkdavo mirtį. Iki šiol ataidi prūsų legendinių brolių Brutenio ir Videvučio, žengiančių į pasiaukojimo laužo liepsnas, priesakai: “Žinok, mano tauta, kad be savo dievų tu nesulauksi nieko gero, nieko džiaugsmingo. Žinok, kad dievai teikia visą gėrį, visą laimę, visą džiaugsmą ir palaimą”.

Iš liepsnų tebesklinda savo tikėjimo neišdavusių Pilėnų balsai, ataidi Romo Kalantos šūksnis: “Laisvę Lietuvai!”.

Šiame įsibėgėjančios modernybės pasaulyje, kuriame, kartais rodos, tuoj nebeliks nieko švento, per stebuklą esame išsaugoję paprotį susirinkti per svarbiausią mirusiųjų šventę - Vėlines. Kasmet kai pasaulį apgaubią tamsa, tarsi nematomai jėgai paveikus - pajudame į savo šventuosius alkus - pas protėvių vėles. Vakaro vėlumoje tūkstančių automobilių šviesų skruzdėlynais pasklindame po Lietuvos kelius, milijonais žvakių liepsnelių apdengiame kapų kalnelius.

Vėlyvas ruduo, kuomet įsiviešpatauja tamsa ir visa gyvoji gamta apmiršta, nuo seno laikomas vėlių viešėjimo žemėje laiku. Tuomet, nuėmus nuo laukų derlių, būdavo atliekamos vėlių pagerbimo apeigos. Dauguma XVI-XVII a. rašytinių šaltinių, tarp įvairių mirusiems skirtų apeigų, išskyrė vaišes, kurios būdavo ruošiamos kapinėse arba namuose.

Pavyzdžiui, A. Gvanjinis XVI a. rašė, kad žmonės savo artimųjų, giminių kapų ėjo lankyti nešini pienu, alumi, midumi. Kapuose keldavo vaišes, šokdavo ratelius, pūsdavo vamzdžius ir mušdavo būgnus...

Senieji vėlių maitinimo papročiai, nors ir sumišę su krikščioniškais gerai išlikę buvo dar ir XIX a. Tuo metu kai kuriose Aukštaitijos ir pietryčių Lietuvos vietose mirusiųjų vėlėms buvo kūrenama pirtis ir ruošiama puota. Vėles pirma kviesdavo nusiprausti, o po to pasivaišinti. Kiekvienai kviečiamai vėlei pastatydavo atskirą kėdę, padėdavo marškinius bei rankšluostį.

Stalą apkrautą valgiais ir gėrimais palikdavo, kad vėlės netrukdomos galėtų vaišintis toliau. Vėliau tas vaišes nunešdavo į kapines. Gėrimus išliedavo ant kapų, o valgius palikdavo.

Taip elgtasi todėl, kad vėlės buvo įsivaizduojamos esančios materialiomis esybėmis. Šiandien vėlė daugeliui - tik gražus mirusiojo prisiminimas, tik gėlas sielos ilgesys. Pakito ir papročiai - valgių nebenešame, laužų nekuriame, pakanka - gėlių ir žvakelių...

Tačiau mūsų lietuviškos mirusiųjų pagerbimo apeigos tebedvelkia paveldėtu iš protėvių šventumu. Vis dar vengiame mirusįjį atiduoti tarnyboms, kurios nuo pradžios iki galo “viską sutvarkytų”. Rengiame šermenis - budime prie pašarvoto mirusiojo keletą dienų ir naktų su maldomis, giesmėmis ir vaišėmis. Pašarvotasis dar prikausto mūsų dėmesį, yra lankomas draugų ir bendražygių.

Velionis primena mus pačius, mūsų gyvenimo laikinumą ir kiekvienos gyvenimo akimirkos svarbą. Mintyse matome save mirusį ir suvokiame, kad nuo šiol privalome branginti kiekvieną gyvenimo akimirką, kiekvieną senkančio laiko minutę. Štai kodėl mūsų protėviai savo mirusiųjų ilgai nelaidodavo, stengdavosi kuo ilgiau išlaikyti jų palaikus.

IX a. keliautojas Vulfstanas rašė: "Aisčiai turi paprotį mirusį žmogų apie mėnesį ar du laikyti nedegintą, apsuptą giminių ir draugų. Karaliai ir kiti kilmingieji laikomi tuo ilgiau, kuo turtingesni, kartais namie jie guli nedeginti pusę metų. Ir visą laiką, kol kūnas yra namie, geriama ir linksminamasi bei žaidžiama. /.../ Tarp aisčių yra gentis, mokanti daryti šaltį, todėl užšaldytas lavonas gali ilgai gulėti ir negesti".

Tradicinėje kultūroje kasdienybės pertrūkius ir gyvenimo gaires kadai nužymėdavo metinės ir šeimos šventės, padėjusios sielą ir kūną brandinti naujam gyvenimo tarpsniui. Atsisakydami svarbiausių savosios kultūros dvasinių gairių, griaudami vingiuotu gyvenimo keliu eiti pirmyn padedančius simbolius, vis dažniau esame priversti akis į akį susidurti su bauginančia mirtimi. Mintis apie mirtį kelia mums šiurpulį, taip tarsi bandydama atsverti dvasinių simbolių skurdą ir mūsų sielas sugražinti į dvasinį kelią.

Slapčia trokštame būti nemirtingi. Vejame lauk mintį apie kiekvieną akimirką į mūsų duris galinčia pasibelsti Giltinę. Kodėl taip bijome šios moters ateisiančios pas mus su pjautuvu arba dalgiu? Gal siaubo filmai įteigė, kad Giltinė ateina perpjauti mums gerklės?

Juk baltai apsirengusi moteris su pjautuvu – tai tik pjovėja einanti pjauti javų, rišti pėdų – nuimti derliaus. Jei gyvensime darnoje - dirbsime, sėsime, išauginsime – sulaukę derliaus nuėmimo akimirkos džiaugsimės, kad atėjo brandos ir derliaus nuėmimo metas, kad pasėliai svyra nuo brandžių mūsų gyvenimo vaisių. Tuomet ir Giltinė pasirodys kaip seniai lauktas pagalbininkas, padėsiantis sutvarkyti gyvenimo derlių.