aA
Kolegos Sinicos atsakymas sukėlė dvejopus jausmus. Iš vienos pusės jis pasirodė gana dalykiškas.
© DELFI / Mindaugas Ažušilis

Iš kitos – jame vėl buvo kupina Sinicos poleminio metodo, kurį pavadinčiau skaitymu tarp, už ir be eilučių.

Savo pirmajame tekste jį nurodo ir pats oponentas, sugebėdamas „tarp eilučių“ (paties autoriaus žodžiai) įžvelgti nuostatas, apie kurias nekalbėjau ir su kuriomis savęs nesieju. Šiuos skaitytojus klaidinančius išvedžiojimus lengvai galėtų paneigti kitų eilučių skaitymas. Tačiau šį iššūkį kolega lengvai įveikia skaitydamas „be eilučių“.

Antrajame tekste jis primygtinai teigia, kad, esą, neduodu pavyzdžiu, tad apsunkindamas skaitytoją dar kartą trumpai pacituosiu ir parašysiu tai, kas jau ne kartą buvo rašyta. Kolega Sinica teigia, kad esą manau, jog „gerai jie [kitataučiai] galėtų jaustis tik nebe nacionalinėje, o oficialiai multikultūrinėje Lietuvoje, kuri nebebūtų lietuvių tautos apsisprendimo vaisius ir jos kultūros bei kalbos pagrįstai dominuojama erdvė“.

Pasikartosiu, kad neturiu abejonės, kad Lietuva, pasicituosiu, „įsteigta lietuvių tautos“, supraskit, „tautos apsisprendimo vaisius“. Kolega Sinica šiame pasakyme neįžvelgia „aktualios politinės prasmės“, bet man tai yra faktas, kuris pagal savo sąžinę ir išgales įpareigoja kurti geresnę lietuvių tautą, valstybę ir kultūrą.

Kaip jau rašiau ir tai, jog kolegos kaltinimai esą vengiu kalbėti apie „nelojalumo ir susvetimėjimo Lietuvos valstybei problemą“ neturi pagrindo. Visi tekstai gimsta kaip noras, jog Lietuvos lenkai būtų Lietuvos valstybės piliečiai ir nesijausti čia svetimi.

Kad ir taip (beveik pasicituosiu) norėčiau, kad lenkų „įsitraukimas į [Lietuvos] ekonomiką, socialinį ir bendruomenių gyvenimą ar politiką būtų kuo sklandesnis“.

Taip pat skirtingai nei teigia kolega Sinica niekur nepalaikau Pietryčių Lietuvos teritorinės autonomijos idėjos, nei reguliariai, nei kartais neraginu įgyvendinti LLRA-KŠS rinkimų programos. Tokių nucitavimų, neteisingų ir tendencingų interpretacijų gausu ir, kas turės akis, perskaitys.

Liūdina, kad tekstuose kolega pasitelkia dar vieną savo mėgstamą polemikos būdą– skaitymas už eilučių. Vietoj to, kad būtų diskutuojama dėl konkretaus objekto (tarkim, įstatymo projekto), dalis teksto tampa asociatyvių palyginimų ir ideologinių klišių apie polemikos partnerį rinkiniu.

Štai ir vėl: kalbėjimas apie asmens teisę išlaikyti savo tautiškumą tuoj pat paverčiamas kaltinimu multikultūralizmu ir „atvira Lietuva“, apie kurią net pagalvojęs niekur nebuvau, susiejamas su leftizmu, kurį, tiesą sakant, vertinu skeptiškai, prie šios minties prikergiami kiti iškreiptai interpretuojami kolegos (aš suprantu, kad niekas kolegos Sinicos informacijos netikrins, bet turi būti šiokia tokia sąžinė pateikiant kitų idėjas) ir visa oponento institucija paverčiama globalaus sąmokslo prieš lietuvių tautą dalimi.

Štai čia yra, esą, tūno tikrieji demonai, tikrosios pragaro baidyklės.

Visgi tekste nudžiugino elementai, kurie, iš vieno pusės, leidžia išvysti sutarimo taškus ir, iš kitos pusės, suprasti, kur šis sutarimas nėra įmanomas dėl iš esmės skirtingų pasaulėžiūrų. Tai matosi iš kelių idėjų, kurios, rodos, rūpi ir kolegai Sinicai.

Pirma, subsidiarumo idėja, kurią kolega Sinica apibrėžia taip: „valstybės institucijos turi atlikti tik tas funkcijas, kurių negali atlikti žemesnės, tai yra vietos lygmens“.

Nežinau, iš kur gautas šis apibrėžimas, bet Katalikų Bažnyčios socialinės doktrinos kompendiume nurodoma, kad šis principas yra tuomet, kai sudėtingesnės, „didesniosios bendruomenės turėtų siekti padėti (subsidium) – paremti, skatinti, plėtoti – mažesniąsias bendruomenes“.

Atsiprašau, vertimas laisvas ir skubotas, tačiau vien iš šio trumpo pasažo matomi keli kolegos Sinicos ignoruojami aspektai:

a) tai jokiu būdu nėra tik teritorinis principas (atvirkščiai, į tai patenka visos „spontaniškos“, natūralios asociacijos – ekonominės, socialinės, kultūrinės, šeiminės, teritorinės, net sporto fanų sambūriai);

b) kalbama ne tik apie valstybės santykį su mažesnėmis bendruomenėmis, bet, pavyzdžiui, šeimos ir asmens ar tautos ir vietos bendruomenės santykį);

c) aukštesni dariniai turėtų ne tik nesikišti ten, kur mažesnės bendruomenės gali susitvarkyti, bet ir prisidėti prie mažesniųjų tikslų realizavimo – jie yra svarbesni ir svarbiausias iš jų – paties asmens tobulėjimas.

Dėl to lenkų bendruomenė Lietuvoje yra subsidiarumo objektas ir valstybės kaip aukštesnio darinio tikslas turėtų būti jai padėti.

Kolega Sinica mėgsta ginti šeimos institutą, tad, kad būtų aiškiau, aš tik priminsiu, kad subsidiarumo principas analogiškai turėtų būti taikomas ir tautinėms bendruomenėms kaip prigimtiniams dariniams.

Antra, kalbant apie bendruomenes kolega Sinica savo tekstais implikuoja, kad „LLRA [lenkų mažuma] manipuliuoja“ ir dėl to ši bendruomenė yra bloga, netikusi, praktiškai neverta, kad su ja būtų elgiamasi kaip su bendruomene – ji nenusipelno būti subsidijuojama. Nors aš kaip kolega Sinica netikiu, kad visi lenkai yra užvaldyti LLRA, yra mažiau laisvi nei tarpukariu metais ar beveik visais atvejais pro-kremliški ir būtinai anti-lietuviški, bet tarkim, kad tai tiesa.

Ar tai atima iš jos teisę vadintis bendruomene? Mano galva, ne. Taip pat kaip savo vaiku nesirūpinantys tėvai vis tiek yra vadintini šeima. Ir kaip aplink pastarąją gyvenančių bendruomenių (vietos, valstybinės, bažnytinės) narių tikslas turėtų būti padėti šiai šeimai, taip valstybės užduotis pasistengti sukurti tokį savo ir tautinės bendrijos santykį, kuri tarnautų tautinei bendruomenei kaip neatskiriamai valstybės daliai.

Analogiškai galima kalbėti apie pačius lietuvius, kurie, rodos, turėtų būti savo valstybės šeimininkai: emigracijos problemos didele dalimi susijusios su tuo, kad asmuo nemato savo kaip asmens augimo galimybių.

Iš paties niekinamo asmens ar pačios blogai besijaučiančios bendruomenės noras įsipareigoti „aukštesniems“ socialiniams dariniams tiesiog nekils. Kolega Sinica tai niekinančia pavadina „lojalumas su sąlygomis“.

Aš tokios formuluotės nesibaidyčiau – tam, kad kažkas būtų mylimas, reikia įdėti pastangų. Iš tiesų, klausimas, kokias pastangas turėtų įdėti Lietuvos visuomene, yra sudėtingas, todėl čia negalima kalbėti apie vieną įstatymą, akcijėlę ar projekčiuką.

Tarkim, aš nemanau, kad dvikalbiai užrašai ar w kažką esmingai pakeistų. Kaip ir nemanau, kad kažką pakeis diskutuojama įstatymo iniciatyva (bet kalbėta apie tai, kad ji, skirtingai nei pirmosios, tikrai nuo valstybės meilės atitolina).

Atvirkščiai, bet kokios paviršutiniškos vienkartinės ir vienašališkai daromos iniciatyvos sprendimą tik atitolina.

Kolega Sinica iš manęs prašo konkretaus recepto ir aiškumo, kaip tai galima padaryti. Prisipažįstu, esu gudrus kritikuoti, kai manau, kad iniciatyvos kvepia aistra, kurioje mažai apmąstymų, o vienintelis mano pasiūlymas yra susijęs su dviem kitomis idėjomis, kurių užsispyrusiai nenori suprasti kolega. Viena iš jų yra sąmoningas vengimas būti autoritarišku. Kaip bandžiau pasakyti, politika tautybių klausimų demokratiška arba ne daro ne tai, ko ja siekiama (formaliai visos valstybės siekia tvarkos ir saugumo, tai reiškia ir geresnės mažumų integracijos), bet tai, kaip to yra pasiekiama.

Sovietus atgrasiais daro tai, kad jie viską darė iš Maskvos nesiskaitydami su priemonėmis.

Minios, net jei ji išdidžiai vadinasi tauta, kuri valstybėje turi 80 proc. daugumą, prievarta man tokia pat atgrasi kaip ir istorijos dėsnius perpratusios partijos asmenų ir tautų prievartavimas. Todėl neturėdamas iliuzijų, kad visos Vakarų valstybės savo politikas mažumų atžvilgiu kūrė nusiteikusios vedamos demokratinių idealų, manau, kad principas įsiklausyti į silpnesnį ir mažesnį, yra teisingas ir diegtinas.

O jo sąlyga kalbant apie tautinių mažumų politiką paprasta: pripažinti bet kurią tautinę bendruomenę kaip vertą pasigėrėjimo ir skatinti jų savarankišką kultūrinę raidą. „Šventas dialogas“ lyg niekinančiai pasako kolega Sinica.

Ne šventas, bet visgi pasikalbėjimas, kuriame vienas kito neniekintume, nebijotume ir pripažintume, būtų gera pradžia.

Antroji idėja yra savarankiškumas, kurį aš vadinu kultūrine autonomija. Gal sąmoningai, gal iš skaitymo tik tarp eilučių kolega Sinica jį ignoruoja. Pirma, iš mano tyrinėjimų susidariau įspūdį, kad savivalda lietuvių kalboje atsirado XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje kaip tiesioginis autonomijos vertinys. Į įžvalgų pastebėjimą, kad tai du skirtingi žodžiai, galiu atsakyti, kad taip jau su sinonimais nutinka. Tad aš čia nieko nebandau „išplauti“.

Nors, reikia pripažinti, XX a. gale autonomijos sąvoka įgavo neigiamas konotacijas ir dėl to, manau, kolegos prasivardžiavimai yra žeidžiantys, kaip ir mano pastabos apie kolegos Sinicos pro-kremliškumą (už kurias atsiprašau). Mieliau matyčiau save kaip pilnutinės demokratijos principų interpretatorių.

Dėl to glumina, kai nenorima suprasti, kad savivalda gali būti ne tik teritorinė, bet ir funkcinė. Tai, beje, implikuoja ir subsidiarumo principas, kuris faktiškai pripažįsta laisvę tam tikrų kompetencijų ribose.

Tarkim, niekas iš išorės universitetui neturėtų sakyti, kaip geriausiai ir kokias reikėtų perduoti žinias – universiteto bendruomenės, kaip ir kiekvieno jos nario, prigimtis yra kaupti, sisteminti, plėtoti ir perduoti žinias ir tai matydamas kaip savo pašaukimą ji siekia padaryti kuo geriau. Valstybės tikslas ne toks, ideologinių grupių, net jei jos sakosi mylinčios tautą, apskritai su šiuo tikslu nesusijusios.

Todėl universitetas jų atžvilgiu yra savivaldus ar, jei norite, autonomiškas. Lygiai taip pat kiekviena tautinė mažuma žino, kas jai, kaip tautinei bendruomenei, gali padėti gyvuoti. Ir šia prasme Lietuvos lenkai jau dabar iš tiesų turi tam tikrą autonomiją.

Bet ji jokiu būdu neturėtų būti matoma kaip „privilegijuojanti“, nes savivalda tik suteikia vienodas teises visiems panašios prigimties dariniams. Taip pat ji jokiu būdu neturėtų būti vertinama kaip teritorinė, o tik kaip funkcinė – Lietuvos lenkų ar rusų kultūros plėtra skatintina ne todėl, kad jie gyvena tam tikrame rajone, o todėl, kad yra lenkai ar rusai.

Todėl skirtingų mažumų bendruomenių organizacijų ir įvairiapusės kultūrinės veiklos kūrimas turėtų būti skatinamas ir palaikomas, o ne niekinimas paviršutiniškai visus susiejant su „tamoševskininkais“.

Kolega Sinica teisingai užčiuopia, kad suomiškas santykio su istoriškai egzistuojančia mažuma variantas man atrodo patrauklus.

Pasikartosiu, kad jis kaip lygintinas pavyzdys, mano galva, yra tinkamesnis nei Norvegijos imigrantų integracijos politika. Į pastarąją vykstama žinant, kad reikės prisitaikyti prie tenykštės tvarkos ir valstybė turi teisė to reikalauti. Lietuvos lenkų situacija yra panašesnė yra Suomijos švedų: jie save laiko „čiabuviais“ ir prisidėjo prie valstybės tokios, kokia ji yra, kūrimo. Ar šis Suomijos švedų variantas tapatus, tobulas ir kažką išspręs galutinai ir visiems laikams? Ne, ne ir dar kartą ne.

Tai rodo ir kartkartėmis kylantys nesutarimai tarp Suomijos ir Švedijos ultra-patriotų. Ar jis geresnis už pastangas sulietuvinti Lietuvos lenkus? Taip. Ir ne todėl, kad jį siūlo LLRA-KŠS (nors dėl to jis netampa blogas, kaip ir krikščioniška šeimos samprata netampa atmestina vien dėl to, kad apie ją lenkų politikai taip pat kalba), o todėl, kad toks sugyvenimo variantas leidžia švedams likti švedais; asmeniui būti pačiu savimi.

Manyčiau tai yra svarbiausia mano argumento ašis: jei giname tautiškumą kaip vertybę, tai kaip vertybę ją turime matyti ne tik savyje, bet ir kitame.

Kolega Sinica teigia, kad šios vertybės skatinimas sukels „dezintegracinį chaosą“. Aš tokių aiškeriagystės dovanų neturiu, bet manau, kad jei to pavyko išvengti devintajame dešimtmetyje, tikrai pavyks iš dabar. Visgi sutinku, kad aklas suomiško modelio perkėlimas nėra panacėja, bet principiniame lygmenyje suomiai man simpatiški.

Galiausiai, manau, kad mums niekad nepavyks susitarti dėl vadinamojo lojalumo. Aš tikiu, kad pats buvimas lietuviu, geras lietuvių kalbos mokėjimas ar net integracija į Lietuvos visuomene, nereiškia lojalumo Lietuvai ir, iš kitos pusės, galima būti lojaliu Lietuvai išliekant lenku ar rusu.

Kolega Sinica savo tekstais implikuoja, kad tikrasis lojalumas „ilguoju laikotarpiu“ atsiras tik sulietuvinus visas mažumas – vienašališkai nusprendus su valstybės pagalba sutautinus asmenis. Nors kolega nelinkęs sutikti, esu tikras, kad totalizmo terminas kalbant apie tokią nuostatą yra nepaprastai vykęs.

Pacituosiu vieną mano gerbiamą filosofą: „Totalistinė valstybė žmogui nepadeda, bet jį paneria į bevardę minią – klasę, tautą, rasę – ligi visiško nuasmeninimo. Užuot tarnavusi, ji pradeda viešpatauti. Ji virsta nebe priemone, bet pačiu žmogiškojo buvimo tikslu. Ji pasiglemžia visus gyvenimo uždavinius ir visas jo sritis.

„Niekas be valstybė, niekas šalia valstybės, viskas valstybėje ir per valstybę““ – štai totalitaristo moto.

Tokią gyvą „šliaužiančio totalitarizmo“ užmačių mastą iliustratyviai parodo Sinicos teksto pabaiga. Pacituosiu: „mintis, kad kas nors kitas, be lietuvių tautos, yra šios valstybės savininkas, yra juo didesnė [už Burokevičiaus?] išdavystė“.

Sprendžiant iš to, kad Lietuvos lenkai niekur nepavadinami lygiaverčiais tautos kūrėjais, sakant „tauta“ greičiausiai (bet norėčiau klysti) kalbama apie lietuvių etninę tautą.

Ir kai paprieštarauji „gal ne taip – gal pilietinė tauta galėtų būti savininkas? gal pilietis lenkas taip pat yra savininkas kaip ir pilietis lietuvis? ar tikrai vienintelis būdas įtvirtinti savo savininkiškumą yra lenkiškumo ištrynimas?“ tampi didesniu išdaviku nei jedinstvininkai ir marionetiniai autonomininkai.

O juk mintis, akivaizdu, kartais nutylima, neišsakoma žodžiais, bet ją paslaugiai tarp eilučių mums perskaito filosofas ir politologas, jam pritaria masės pasekėjų. Tad ką gi, ačiū jo įžvalgumui ir organizacijų iniciatyvumui – einu į vienutę, nusibausiu ir palauksiu, kol tautos valia mirties nuosprendį sugrąžins.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Prie Estijos pakilimo prisidėjęs estas: nustokite pagaliau su mumis lygintis (140)

Svarbiausia ir pagrindinė idėja Lietuvai – pagaliau nustoti lyginti save su estais. Taip teigia...

„Betsafe“-LKL čempionato rungtynės: „Žalgiris“ - „Šiauliai“ (33)

„Betsafe“-LKL čempionato rungtynės: „Žalgiris“ - „Šiauliai“. Tiesiogiai iš Kauno.

Mirusiųjų kūnus ruošiantis tanatopraktikas – apie išnarstytus organus ir paskutinius artimųjų prašymus (38)

„Po trijų mėnesių iškastas ketvirčiuotas kūnas, kurį reikėjo surinkti ir pašarvoti atvirame...

Gyvai / LKL rungtynės: „Neptūnas“ – „Rytas“ tiesioginė vaizdo transliacija (19)

Praėjo vos dvi savaitės nuo Klaipėdos „Neptūno“ triumfo sostinėje ir Vilniaus „Rytas“...

Tapinas apie į Latviją neišskridusią Grybauskaitę: man nesueina galai niekaip (392)

Sekmadienį Lietuvą apskriejo žinia, kad dėl lėktuvo gedimo prezidentė Dalia Grybauskaitė...

Rimvydas Valatka. Sadomazohistinė valstiečių Seimo archeologija (117)

Archeologai sostinės Reformatų skvere atkasė reformatų bažnyčios liekanas. Pavadino ją...

Griuvėsiais pavirtę ištisi miestai Sirijoje: naujos statybos vyks ant žuvusių gyventojų krauju sulaistytos žemės (9)

Dėl karo daugelis Sirijos miestų virto mūšių laukais. Sugriauti statiniai, masiškai išsikėlę...

Ukmergiškius šiurpina viešos linksmybės kiemuose: keiksmai, alkoholis ir grasinimai papjauti (5)

Netvarkingi, girtaujančių šeimininkų gyvenami ir visokio plauko asmenų pamėgti namai – tikra...

Kaip sekasi verslininkams, dėl vaikų persikėlusiems į ekologišką gyvenvietę (80)

Noras sukurti geresnį gyvenimą savo vaikams vilnietę Darija su šeima atvedė į ekologiškos...