aA
Mums reikia didesnių algų, didesnių pensijų, didesnių pašalpų, mums reikia didesnio dėmesio sveikatos apsaugai, švietimui, šeimai, ypač reikia daugiau dėmesio vaikams, nes jie yra mūsų šalies ateitis. Viso to reikia ir visa tai jau numatyta kitų metų šalies biudžete.
Jurgis Jurgelis. Mums reikia šnipų
© DELFI / Kiril Čachovskij

Bet mums reikia ir kai ko gerokai daugiau. Mums reikia šnipų.

Šnipai nuskaidrina mūsų gyvenimą. Jie skatina mus būti budrius, neužmigti ant sunkiai iškovotos nepriklausomybės laurų. Šnipai suteikia mums daugiau pasididžiavimo savimi, savo valstybe. Reiškia, mes kažko verti, reiškia, mumyse esama kažko ypatingo, kas labai domina priešą. Mes nesame tuščia vieta žemėlapyje.

Pagaliau, šnipai įprasmina mūsų specialiųjų tarnybų egzistenciją. Būtent šnipų dėka mes suprantame, kad biudžeto pinigai, skiriami specialiosioms tarnyboms, neišmetami į balą, neiššvaistomi vėjais. Jie skiriami šnipams gaudyti. Šnipo pagavimas yra įvykis. O labai pavojingo šnipo – neeilinis įvykis. Jis byloja apie mūsų sumanumą, ryžtą bei drąsą duoti nedraugų užmačioms tinkamą atkirtį. Būtent tokio įvykio paminėjimui ir skiriamas šis tekstas.

Beje, šio teksto galėjo ir nebūti arba jo galėjo dar nebūti. Čia minimo šnipo pagavimas buvo didelė paslaptis. Tokio šnipo Lietuva nebuvo pagavusi nei šiais laikais, nei prie Smetonos.

Mūsų šnipas – šio teksto antiherojus – buvo pagautas prieš gerus metus, tai yra 2018 m. spalio kažkurią dieną (tiksli diena kol kas neskelbiama, kad nebūtų nepakenkta ikiteisminiam tyrimui).

Pagautasis paslapčia, greičiausiai nakčia, buvo atvežtas į Lukiškių kalėjimą (tuo metu Lukiškių kalėjimas dar veikė) ir uždarytas į vienutę.

Šnipui nebuvo leista susisiekti su artimaisiais. Jis negalėjo su niekuo pasimatyti, niekam paskambinti, niekam pasiųsti žinutės. Niekas neturėjo žinoti, kur jis dingo. Dingo, ir viskas. Ar mažai žmonių dingsta? Gal buvo baiminamasi, kad jis nepabėgtų ar kad jo nepagrobtų užsienio slaptosios tarnybos.

Vienas Dievas žino, kiek laiko jis būtų taip didžiojoje Lukiškių kalėjimo paslaptyje prasėdėjęs. Žmogaus gyvenimas ne toks jau ilgas, o šnipo tuo labiau.

Teko girdėti (nežinia, ar tai legenda, ar tiesa), kad tą paslaptį pirmieji atkapstė žurnalistai. Jie daug ką atkapsto.

Kažkokiais būdais įveikę aukštą kalėjimo tvorą, spygliuotas vielas, prasibrovę pro elektroninės apsaugos sistemas, pro daugybę spynų ir užraktų, jie pateko ten, kur uždrausta bet kam patekti.

Tai yra į pačią atokiausią kalėjimo kamerą. Ir ką, jūsų manymu, jie ten išvydo? Tiesą sakant, jie nieko neišvydo, tik išgirdo. Iš niūrioje tamsoje skendinčios kameros kampo sklido vos girdima niūniuojamos marselietės melodija („Pirmyn, vergai nužemintieji, išalkusi minia – pirmyn!“).

Kai žurnalistų akys apsiprato su tamsa, tada jie ir išvydo ant lentų gulto rymančią minėtos melodijos atlikėją, sulysusią žmogystę, panašią į Franzo Kafkos apsakymo „Bado meistras“ herojų. Tai buvo garsusis, legendinis rusų šnipas.

Tiesa, tuo momentu jis dar nebuvo nei legenda, nei garsenybė, nes niekas nieko apie jį nežinojo.

Iškart po to žiniasklaidoje pasirodė viena kita keistoka, mįslinga užuomina. Vyriausybę apėmė kažkoks nerimas, nervinis drebulys. Premjeras prabilo ar apie sąmokslą, ar perversmą, ar kažką labai labai negero. Jis išsiuntinėjo visoms specialiosioms tarnyboms užklausimus, prašydamas skubiai painformuoti, kas čia dabar darosi Lietuvoje.

(Vėliau paaiškėjo, kad tie užklausimai buvo tik viešųjų ryšių akcija, nes premjeras, kaip ir visa šalies vadovybė, buvo nuolat informuojama apie šaliai iškilusias grėsmes ir sumanų jų pašalinimą).

Ir tada, matyt, kad būtų išvengta nereikalingų spekuliacijų, prieštaringų publikacijų, neteisingų insinuacijų, klaidingų interpretacijų bei užsienio šalių skleidžiamų dezinformacijų, trijų pagrindinių Lietuvos teisėsaugos institucijų – Generalinės prokuratūros, Valstybės saugumo departamento ir Policijos departamento – vadovai surengė spaudos konferenciją, kurią TV transliavo visai respublikai.

Šie vadovai dalykiškai, bet labai glaustai, kad nepakenktų ikiteisminiam tyrimui, informavo žurnalistus, o kartu ir visą tautą, kas ir kodėl yra uždarytas Lukiškėse.

Jau iš gan santūrių teisėsaugos vadų pasisakymų išryškėjo labai unikalaus itin pavojingo šnipo profilis.

Pirmasis žodį tarė generalinis prokuroras. Jis ir pasakė, kas yra sugautas ir uždarytas Lukiškių vienutėje. Ogi sugautas ir uždarytas yra žinomas Lietuvos visuomenininkas, politinis veikėjas, neparlamentinės partijos vadovas Algirdas Paleckis. Jis yra (ar galimai yra, bet greičiausiai yra) Rusijos šnipas.

Prokuroras pasakė, kad taip pat yra uždaryti ir kai kurie Paleckio bendrai. Jis ir jie, tai yra šnipas Paleckis ir kiti mažiau reikšmingi ar visai mažareikšmiai šnipukai, buvo nusitaikę (ar Rusijos specialiųjų tarnybų nutaikyti) į „pačias jautriausias mūsų visuomenė sferas“. Taip ir pasakė: „į pačias jautriausias...“

Salėje stojo tyla. Visiems knietėjo sužinoti, kurios gi mūsų vietos yra jautriausios, į kurias ir taikosi nedraugiškų šalių šnipai.

Netikėta, bet tos sferos – tai ne mūsų krašto gynyba, ne mūsų laivai, ne lėktuvai, ne tankai ar patrankos. Tai net ne mūsų valstybės saugomi strateginiai objektai (pvz., laivas „Independence“), ne NATO paslaptys ir ne valstybės paslaptys ir apskritai ne paslaptys. Tai kas gi? Ogi viena jautriausių visuomenės sferų, į kurią kėsinasi šnipai, esanti istorinė mūsų atmintis, tai Sausio tryliktosios byla.

Kas dar priklauso toms sferoms, prokuroras, matyt, nenorėdamas pakenkti ikiteisminiam tyrimui, nepasakė. Gal tai Baltijos kelias, o gal Gedimino kalnas, o gal nacionalinis stadionas, o gal intrigose paskendęs Seimas? Ar dar kas nors, kas labai pažeidžiama ar kas nors yrančio, byrančio, griūvančio? Dar prokuroras pasakė, kad už tokias veikas šnipui priklauso nuo trijų iki penkiolikos metų belangės.

Baigdamas prokuroras pasakė, kad visos teisėtvarkos tarnybos dirbo ir tebedirba labai darniai, labai kvalifikuotai, labai konfidencialiai. Todėl „visuomenė gali būti rami“. Šnipai bus gaudomi ir sugauti. Kad tik jų būtų.

Saugumo departamento vadovas pasakė, kad Algirdas Paleckis (gal ir kai kurie jo bendrai) buvo seniai stebimas bei sekamas. Yra pagrindo manyti, kad tai buvo daroma ne mažiau kaip penkeri, o gal ir dešimt metų. Anot direktoriaus, „rinkta medžiaga labai ilgą laiką... atsakingai rinkom ją, labai nuodugniai vertinom, analizavom... ir kai atėjo laikas (suprask, kai medžiagos buvo pririnkta tiek, kiek reikia, – J. J.), ją perdavėm Policijos departamento kriminalinių tyrimų skyriui“.

Policija pradėjusi ikiteisminį tyrimą. Dar direktorius pasakė, kad toks šnipinėjimas, kokį vykdė Paleckis ir jo bendrai, „gali kenkti mūsų valstybės konstitucinei santvarkai“. Šio kenkimo direktorius nepaaiškino. Gal tai ir reiškia perversmą, o gal dar ne.

Policijos departamento vadovas akcentavo tai, kad Paleckis veikė ne vienas, kad buvo sukurtas pavojingas šnipinėjimo tinklas. „Nustatėm visą tinklą asmenų, kurių veika gresia mūsų šalies nacionaliniam saugumui“. Be abejo, toks tinklas būtų pridaręs, ar galėjęs pridaryti, Lietuvai nepataisomos žalos. Tačiau mūsų specialiosios tarnybos veikė ryžtingai. Ačiū Dievui, „spėjome atlikti preventyvinius veiksmus“, – šnipų tinklas buvo sudraskytas, Paleckis uždarytas, pavojai Lietuvai likviduoti.

Žurnalistai paklausė, ar tam tinklui priklausė ir kai kurie Kovo vienuoliktosios akto signatarai.

Kiek anksčiau Saugumo departamentas į nacionalinių grėsmių sąrašą buvo įrašęs ir du signatarus, bet vėliau juos iš ten išbraukė.

Prelegentai, matyt, nenorėdami vėlgi pakenkti ikiteisminiam tyrimui, aiškiai į šį žurnalisto klausimą neatsakė. Generalinis prokuroras tarsi negarsiai pasakė „ne“ . Ir garsiau pridūrė: „tai būtų tik spėliojimas“. Taigi visko dar gali būti.

Žurnalistas paklausė, ar tame tinkle „be Ivanovo ir Paleckiuko buvo ir daugiau žinomų pavardžių“. Prelegentai paprašė būti kantresniems ir palaukti tyrimo pabaigos. Gi Algirdo Paleckio pavadinimas Paleckiuku auditorijoje sukėlė juokelį. Galima buvo pamanyti, kad žurnalistai, skirtingai negu teisėsaugos vadai, nebuvo linkę Paleckio laikyti superšnipu.

Į žurnalisto klausimą, kiek tame tinkle buvo šnipų – keli ar keliolika, ar keliasdešimt, – komisaras atsakė, kad kol kas vyksta ikiteisminis tyrimas. Kai jis bus baigtas, tada ir paaiškės galutinis šnipų skaičius. Viščiukai skaičiuojami rudenį.

Konferencijos pabaigoje vadovai nuoširdžiai padėkojo vienas kitam už tikrai nuoširdų bendradarbiavimą, pasidžiaugė savo tarnybų aukšta kvalifikacija, jų gebėjimu vykdyti sudėtingas šnipų gaudymo operacijas.

Tačiau VSD vadovas įspėjo, kad „nuolatos turime išlikti budrūs“.

Visgi liko ne visai aišku, ką šnipas Paleckis su savo šnipų tinklu darė. Ar jis kėsinosi į jautriausias visuomenės sferas (generalinis prokuroras), ar į konstitucinę šalies santvarką (VSD direktorius), ar į nacionalinį saugumą (policijos generalinis direktorius), ar į viską iš karto.

Bet jei į viską, o greičiausiai taip ir buvo, tai Paleckiukui priklausytų ne iki penkiolikos metų, bet, ko gero, iki gyvos galvos. Mirties bausmė Lietuvoje panaikinta 1998 m. gruodžio mėnesį. (Ši bausmė paskutinį kartą buvo įvykdyta 1995 m. Vilniaus mafijos vadeivai Borisui Dekanidzei).

Liko ne visai aišku, ką šnipas Paleckis su savo šnipų tinklu darė. Ar jis kėsinosi į jautriausias visuomenės sferas (generalinis prokuroras), ar į konstitucinę šalies santvarką (VSD direktorius), ar į nacionalinį saugumą (policijos generalinis direktorius), ar į viską iš karto. Bet jei į viską, o greičiausiai taip ir buvo, tai Paleckiukui priklausytų ne iki penkiolikos metų, bet, ko gero, iki gyvos galvos.
Jurgis Jurgelis


Žymių Lietuvos žmonių pasisakymai Rusijos šnipo sugavimo klausimu

Nepaisant to, kad teisėsaugos vadų spaudos konferencija baigėsi optimistine gaidele, žiniasklaidoje pasigirdo visai kitokio pobūdžio gaidos.

Anot politologo Mariaus Laurinavičiaus, nereikėtų galvoti, kad Paleckio šnipinėjimo tinklas buvo vienui vienas, kad jį likvidavus viskas pagerėjo. Niekas čia nepagerėjo. Tokių tinklų Lietuvoje apstu. „Tie tinklai yra kuriami universitetuose, analitiniuose centruose, verslo bendruomenėse, kriminaliniame pasaulyje. Jie yra visur“. Kur „visur“, politologas nepasakė. Matyt, ten, kur susiburia žmonės, ten ir tinklai. Po tokių politologo žodžių norisi užduoti klausimą prokurorui: „Tai kaip, gerbiamas prokurore, mes galime jaustis ramiai, kai Lietuvoje tokie dalykai dedasi? Kur spjausi, ten šnipų tinklas“.

Tikėtina, esama ir daugybės įvairių paleckiukų, vadovaujančių tiems tinklams. Tinklų be vadovų nebūna. O iš kur tie vadovai, vietiniai ar jau atgabenami iš nedraugiškų šalių? Kodėl, gerbiamas prokurore, jie dar neuždaryti?“

Palikim tuos klausimus apmąstyti prokurorams. O mes pasidomėkime, kuriam galui rusams tiek tinklų. Į šį klausimą atsako buvęs VSD direktorius Mečys Laurinkus.

Ogi todėl, kad Rusija nori apie mus žinoti ir tai, kas mūsuose labai slãpta ir kas neslãpta, ir kas yra vieša, ir kas yra visiškai vieša ir visiems žinoma.

Vieša informacija (kurią, kaip manoma, ir rinkęs Paleckis), patekusi į priešo rankas, gali tapti pavojingu ginklu.

Tuos mūsų nedraugus „viskas domina“, – taip padėtį apibendrino Laurinkus. Taigi juos viskas domina, ir jie visur kuria tinklus.

Čia jau pasakymas „vaizdelis nekoks“ praranda prasmę. Vaizdelis, jei dar ne visai apokaliptinis, tai kaip minimum siurrealistinis.

Deja, kaip visada, taip ir šį kartą (visgi gyvename demokratinėje valstybėje) atsirado ir kitaip galvojančių. Atsirado taip vadinamų skeptikų, kurie pašaipiai atsiliepė apie šnipo gaudytojus, pasišaipė ir iš pagauto šnipo. Jie sakė, kad Paleckio įvardijimas Rusijos šnipu esąs feikas. Bet mes pradėsime ne nuo feiko, o nuo tų, kurie šį šnipą ir jo tinklą vertina itin rimtai, itin atsakingai ir kurie tinklo likvidavimo operacijoje įžvelgia mūsų specialiųjų tarnybų, o kartu ir Lietuvos, pažangą. Pradėsime nuo gerbiamo profesoriaus Vytauto Landsbergio minčių šia tema.

Profesorius žodžiais, Lietuva, sugaudama Paleckiuką ir uždarydama jį į belangę, parodė turinti dantis. „Lietuva nėra visai bedantė ir nesiginanti, leidžianti, kad su ja darytų, ką nori. Turbūt taip nėra. Tai yra jau toks padrąsinantis momentas“. Tie profesoriaus žodžiai – tai ne tik tautos padrąsinimas, bet ir įspėjimas nedraugiškų šalių šnipinėjimo tarnyboms: nekiškit nagų prie mūsų visuomenei jautriausių sferų, mes turime dantis.

„O kaip bus toliau?“ – retoriškai klausia profesorius. Toliau bus viskas gerai. Paleckis bus teisiamas ir nuteistas nuo trijų iki penkiolikos metų (apie tai dar pakalbėsime vėliau).

Profesoriaus nuomone, Paleckį seniai reikėjo pričiupti. Profesorius skaitęs „Lietuvos ryte“ (dabar, rodos, profesorius jo nebeskaito), kad tada, kai kilo garsiosios riaušės prie Seimo, Paleckis raginęs žmones daužyti Seimo langus ir brautis į vidų. Tai jau galima būtų traktuoti kaip perversmo organizavimą.

Riaušininkai kelis Seimo langus išbarbino akmenimis. Bet tolimesnius jų kėslus pažabojo pareigūnai. Jie ėmė šaudyti į riaušininkus guminėmis kulkomis. Kai kam gerai kliuvo. Bet Paleckiui tuokart nepataikė. Ne tik nepataikė, bet ir už tokius veiksmus niekas jo neuždarė. Profesoriaus žodžiais, „teisėsauga absoliučiai ištiesė savo stogą ir nejudino“. Bet dabar jau kas kita. Dabar jau pajudino – Paleckį uždarė. Taigi reikalai taisosi. „Galbūt Valstybės saugumo departamentas šiuo metu atrodo kaip veiksminga institucija“, – pasakė profesorius .

Premjeras, kaip ir gerbiamas profesorius, teigiamai atsiliepė apie šią mūsų specialiųjų tarnybų operaciją. Maža to, jis pasakė, ką reikia daryti, kad kova su nedraugiškų šalių šnipais būtų dar efektyvesnė. Premjero žodžiais, iki šiol mūsų specialiosios tarnybos kentė „finansavimo badą“. Jos „buvo atsilikę nuo tų, kurios dirba prieš mus“. Tai būtų: nuo Rusijos, Baltarusijos, o šiandien jau ir nuo Kinijos finansų, skiriamų šnipinėjimui.

Anksčiau buvę valdžioje socdemai, konservatoriai bei kiti tyčia ar netyčia, bet greičiausiai tyčia, nes tokie dalykai netyčia nedaromi, mūsų specialiąsias tarnybas marino badu. Dėl to šnipai Lietuvoje galėjo jaustis kaip namie. Jų gaudymo rodikliai buvo nepakankamai aukšti.

Anksčiau buvę valdžioje socdemai, konservatoriai bei kiti tyčia ar netyčia, bet greičiausiai tyčia, nes tokie dalykai netyčia nedaromi, mūsų specialiąsias tarnybas marino badu. Dėl to šnipai Lietuvoje galėjo jaustis kaip namie.
Jurgis Jurgelis


Profesionalų vyriausybė, valstiečių bei socdarbiečių Seimas specialiųjų tarnybų, o pirmučiausia VSD, bado dietą pakeis sotesne ir reikalai pasitaisys.

Dar premjeras pasakė, kad Gintautas Paluckas kažkada, gal prieš dešimt metų, yra draugavęs su Paleckiu. Premjero nuomone, tą jų draugystę reikėtų ištirti, ar socdemų vadas (o jeigu vadas, tai ir partija) nėra kaip nors susitepusi. Premjeras netvirtino, kad Paluckas nešvarus, – jis tik sakė, kad jį reikia ištirti, ir tiek.

Beje, tuo pat metu atsitiktinai ar neatsitiktinai žiniasklaidoje pasirodė bent dvi publikacijos ta pačia Palucko ir Paleckio istorinės praeities ir šnipinėjimo dabarties tema. Užteko, kad specialiosios tarnybos ištyrimo tikslais bent kelioms dienoms būtų uždariusios Palucką į cypę, jo reitingai, o kartu ir jo vadovaujamos partijos reitingai, kristų. Visgi šis Palucko ir Paleckio draugystės tyrimas tarnyboms tuokart nepasirodė esąs perspektyvus, ir jos Palucko neuždarė.

Dabar išklausykime, ką šio šnipo ir jo tinklo demaskavimo klausimu kalba skeptikai.

Štai Seimo narys, buvęs europarlamentaras, buvęs ilgametis liberalų sąjūdžio pirmininkas Eugenijus Gentvilas sako netikįs, jog Paleckis buvęs šnipu. Anot jo, Paleckis kažkodėl tik įvardintas šnipu. Ir šis įvardijimas Gentvilą labai nustebinęs. Jis mano, kad Paleckis nesąs Lietuvos patriotas. Jis greičiau antipatriotas. Jis mėgstąs savo antipatriotiniais pasisakymais „padirginti pakirkinti“ Lietuvos žmones, kad ir ta pačia Sausio tryliktosios tema (esą savi šaudė į savus) Be abejo, Kremliui tai patinka. Kremlius pakursto Paleckį, ir šis dar labiau ima dirginti bei kirkinti. Bet jis nesąs šnipas.

Buvęs VSD vadovas Gediminas Grina irgi pašaipiai žiūri į Paleckio šnipinėjimo bylą. Jo nuomone, jei jau Paleckis būtų šnipas, tai būtų „pats juokingiausias“ šnipas.

Panašiai samprotauja ir politologas Kęstutis Girnius: „Paleckis ir jo draugai – absurdiškiausi šnipai, kokius tik galima įsivaizduoti“.

O štai politikos apžvalgininkas Rimvydas Valatka ir įsivaizduoti tokio šnipo negali: „Surado „šnipą“ A. Paleckį ....jo galimybės šnipinėti yra tokios pat, kaip Karbauskio karvės galimybės gerai pasirodyti su pačiūžomis ant Lukiškių aikštės ledo“.

Visos šios Paleckio kaip rusų šnipo charakteristikos iš esmės neprieštarauja ir specialiųjų tarnybų vadų įžvalgoms. Vienoje TV laidoje generalinis komisaras, cituodamas pasakėčių kūrėją Krylovą, Paleckį pavadino kvailiu, tiksliau, nuolankiu kvailiu. VSD vadovas tokiam Paleckio apibūdinimui nepaprieštaravo, tik pasakė, kad jis ne toks jau kvailys. Toks ar kitoks, vis tiek kvailys.

Paskatinti štai tokių autoritetingų žmonių vaizdingų pasisakymų, pabandykime ir mes pasigilinti, kokios gi yra Paleckio kompetencijos šnipinėjimo baruose.

Paleckio šnipinėjimo kompetencijų klausimu

Mums, mėgstantiems skaityti knygas, žiūrėti filmus bei klausytis pasakojimų apie įdomias šnipų istorijas, Paleckis niekaip netelpa į jokius jokio šnipo rėmus. Gyvenime tokių šnipų nebūna, nebent tas gyvenimas gyvenamas Lietuvoje.

Paleckis per daug žinomas visuomenei, jis visur atpažįstamas. Jis viešai, netgi iššaukiančiai demonstruoja savo antipatriotiškas nuostatas. Jis kalba kontraversiškuose antipatriotinio pobūdžio mitinguose. Jis tuose mitinguose vaikšto su tokio pat netinkamo turinio transparantais ir būtinai stengiasi, kad jį nufilmuotų ar nors nufotografuotų žurnalistai ir parodytų TV per vakaro žinias.

Jo švarko atlape dažnai žydi raudonas gvazdikas ar tos pačios spalvos kaspinas ar net Georgijaus juostelė. Jį žino, pažįsta ir specialiosios, ir nespecialiosios tarnybos, ir visos atsakingos žinybos. Jis iki valstybės paslapčių net iš tolo neprileidžiamas. Neatrodo, kad jis tomis paslaptimis ir domėtųsi.

Jeigu viso pasaulio ar galimai viso pasaulio šnipai stengiasi išvengti teisėsaugos institucijų, ypač tokių kaip mūsų VSD, dėmesio, tai Paleckis to dėmesio šaukiasi ir prisišaukia. Jis ir pats tai puikiai supranta.

Nėra jokios abejonės, kad Paleckis yra, dabar jau galime sakyti buvo, Lietuvos specialiųjų tarnybų taikiniu. Sakykim, buvo dažnai slapta pasiklausoma jo telefoninių pokalbių. Sakykim, gana dažnai buvo pakontroliuojamas jo susirašinėjimas internetu. Reikia manyti, kad jį pasekiojo slaptųjų tarnybų sekliai, pasižvalgė, su kuo jis susitikinėja. Jo susitikimai buvo nufotografuojami, slaptai padaromi šių pokalbių įrašai. Nereikėtų nustebti, kad švarko atlape šalia Georgijais juostelės ar kur nors švarko sagoje specialiosios tarnybos specialiai jam įmontavo blakutę, kuri toms tarnybos transliavo visus Paleckio pasišnekėjimus, visus jo judesius.

Galėjo būti ir taip, kad tos tarnybos seniai yra užverbavusios ką nors iš Paleckio bendražygių ir iš to savo agento ne tik žinojo, ką Paleckis daro, bet ir ką galvoja daryti. O gal kartais ir paragino ką nors padaryti. Žinoma, nebūtinai taip viskas buvo, bet kai kas privalėjo būti.

Nėra abejonės, kad ir pats Paleckis suprato esąs tuo taikiniu ir, ko gero, tuo didžiavosi. Juk tikrai ne kiekvienas susilaukia tokios garbingos tarnybos dėmesio.

Visa tai galima suprasti. Sunkiau suprasti tai, kad Paleckis, suprasdamas savo kaip VSD taikinio padėtį, imtųsi šnipinėti. Tačiau, sakykim, Paleckiui „nuvažiavo stogas“, ir jis ėmėsi.

Tada dar sunkiau suprasti tai, kad atsiranda pasaulyje tokia kvaila užsienio specialioji tarnyba, kuri Algirdą Paleckį, nuolatinį Lietuvos specialiųjų tarnybų taikinį, verbuoja, duoda jam užduotis ir už tų užduočių vykdymą dosniai atsilygina pinigais bei kitokiomis malonėmis.

Visiškai visiems, o juo labiau specialiųjų tarnybų pareigūnams, dar nenušokusiems nuo proto, aišku: vos tik Paleckis pradės šnipinėti, vos tik jis užners pirmą šnipų tinklo mazgelį, vos tik jis išties ranką į pirmą atlyginimą, mūsų akylos, nuolat budinčios šalies sargyboje tarnybos iš karto viską pastebės ir Paleckį uždarys į cypę, o blogosios bei kvailosios užsienio tarnybos patirs gėdingą nesėkmę.

Ir ką jūs manote? Pasirodo, atsiranda tokia nušokusi nuo proto užsienio specialioji tarnyba. Tai Rusijos KGB (dabar ta tarnyba vadinasi kitaip. Rusija pervadino savo tarnybas. Bet mes tradiciškai galim vadinti KGB).

Šitoje abra kadabroje yra ir daugiau nesuvokiamų dalykų.

Rusijos šnipinėjimo mokyklos (Rusijoje jos vadinamos žvalgybos mokyklomis) vertinamos kaip vienos geriausių pasaulyje, turinčios gilias tradicijas, patyrusius mokytojus, aprūpintos pažangiausia technika, pinigais ir visa kuo kitu. Atitinkamai vertinami ir rusų žvalgai / šnipai. Ir štai koks nuopuolis, kokia krizė! KGB verbuoja Paleckiuką. Ir tokie dalykai vyksta tada, kai šaliai vadovauja Putinas (kas nežino Putino biografijos, gali paguglinti, ir sužinos). Kodėl taip daro rusai?

Į šį klausimą atsako mūsų VSD direktorius. Jis sako: „Jeigu jie (rusai, – J. J.) randa tik tokius (kaip Paleckiukas, – J. J.), vadinasi, reikia ploti rankomis. Vadinasi, (mūsų, – J. J.) žvalgybos tarnybos ir kitos institucijos dirba savo darbą. Tuo reikia pasidžiaugti“.

Taigi pasidžiaukime visi kartu, kad mūsų visos tarnybos puikiai atlieka savo darbą, kad jos surietė rusus į ožio ragą ir šie, nebeturėdami ko stvertis, nusistvėrė mūsų (deja, mūsų) Paleckiuko. Paplokime joms, mūsų specialiosioms ir nespecialiosioms tarnyboms, katučių. O Rusijos šnipinėjimo tarnyboms pasakykime: gėda pelėda.

Bet taip besidžiaugdami neužmirškime ir kai kurių savo problemėlių. Mus ir vėl išdūrė estai. Šįkart jie išdūrė mus „ant šnipų“.

Sunkiau suprasti tai, kad Paleckis, suprasdamas savo kaip VSD taikinio padėtį, imtųsi šnipinėti. Tačiau, sakykim, Paleckiui „nuvažiavo stogas“, ir jis ėmėsi. Tada dar sunkiau suprasti tai, kad atsiranda pasaulyje tokia kvaila užsienio specialioji tarnyba, kuri Algirdą Paleckį, nuolatinį Lietuvos specialiųjų tarnybų taikinį, verbuoja, duoda jam užduotis ir už tų užduočių vykdymą dosniai atsilygina pinigais bei kitokiomis malonėmis.
Jurgis Jurgelis


Mus ir vėl išdūrė estai

Estai pagavo šnipą, apie tokio pagavimą mes net pasvajoti nedrįstam. Šnipas buvo estas, jis gyveno Estijoje. Bet šnipinėjo ne tik Estijoje, o ir NATO centrinėje būstinėje. Tai aukščiausios prabos šnipas, o jo pasiekti šnipinėjimo rezultatai yra superinio lygio.

Kaip palyginti mūsiškį šnipelį su estiškuoju? Nesinori net lyginti, – jokio lygio, arba tas lygis žemiau plintuso.

Apie tą estų šnipą Hermaną Simmą jau knygos parašytos. Vieną tokią knygą parašė mums pažįstamas anglų žurnalistas Edwardas Lucasas. Knyga vadinasi „Apgaulė. Šnipai, melas ir kaip Rusija mausto Vakarus“. Mūsų šnipelį jau apibūdinome, dabar pažiūrėkime, kaip atrodo tas Simmas.

Jis buvo tikras Estijos patriotas, arba tokiu dėjosi esąs. Bet jo patriotizmu visi šventai tikėjo. Ko gero, tuo bent retkarčiais tikėjo ir pats Simmas.

Jis aktyviai įsijungė į Estijos judėjimą už nepriklausomybę. Ją paskelbus tapo vadovybės apsaugos tarnybos viršininku. Jis ir jo žmonės buvo pasirengę ginti vyriausybės būstinę, kai ano amžiaus devyniasdešimtųjų gegužę prokremliški demonstrantai rengėsi išvaikyti vyriausybę ir atstatyti senąją tvarką.

Simmas buvo paruošęs planą, kaip reikėtų išgabenti į Suomiją ministrą pirmininką, jeigu jam iškiltų rimti pavojai.

Simmas sparčiai kopė karjeros laiptais ir netrukus tapo Estijos policijos vadu. Vėliau perėjo į gynybos ministeriją. Čia jis vadovavo analizės skyriui, kuriam priklausė ir paslapčių apsauga.

Gabus, sumanus, kultūringas, darbštus pareigūnas buvo pastebėtas NATO specialistų.

Simmas buvo pasiųstas stažuotis į Britanijos gynybos žvalgybos tarnybos būstinę Čiksandse. Estija įstojo į NATO, o Simmas buvo paskirtas Gynybos ministerijos saugumo departamento vadovu.

Šis postas jam plačiai atvėrė duris į NATO centrinę būstinę.

Jo organizaciniais sugebėjimais, aukšta kvalifikacija bei darbo rezultatais džiaugėsi Estijos gynybos ministras. Simmą gyrė NATO saugumo biuro vadovas.

Tuo pat metu Simmas buvo Rusijos užsienio žvalgybos tarnybos (SVR) šnipas. Šiame fronte jis darbavosi gerokai daugiau kaip dešimt metų, kol įkliuvo.

Tyrimai atskleidė, kad Simmas Rusijai perdavė / pardavė mažiausiai 3294 slaptus dokumentus (386 iš jų – NATO ir ES). Jis perdavė / pardavė rusams NATO slapto susirašinėjimo šifrus. Simmas prisipažino buvęs užverbuotas Rusijos slaptųjų tarnybų, prisipažino gavęs iš tų tarnybų dideles pinigų sumas.

Simmas padarė neįkainojamą žalą ne tik Estijai, bet ir visam NATO blokui. Ir ne tik tuo, kad išdavė Rusijai sunkiai įsivaizduojamą skaičių itin svarbių paslapčių. Jis, kaip rašo Lucasas, sudavė didelį smūgį NATO psichologiniam klimatui.

NATO struktūroje kilo gana daug nepasitikėjimo naujausiomis NATO partnerėmis iš Rytų pusės. Imta galvoti, kad tose šalyse knibždėte knibžda rusų šnipų, tad turėti bendrų reikalų su tomis šalimis yra rizikinga. Simmas nuteistas dvylikai su puse metų laisvės atėmimo.

Štai kokį šnipą pagavo estai. Kaip jie mus išdūrė! O iš tiesų ne estai mus išdūrė, o visus – ir estus, ir visą NATO, ir mus kaip aljanso narę išdūrė rusai. Ir tai ne vienintelis, ne atsitiktinis atvejis.

Italijos policija sučiupo aukštą žvalgybos pareigūną iš Portugalijos Frederico Carvalhão Gilą kartu su Rusijos žvalgybos darbuotoju, su kuriuo jis slapta susitiko Romoje.

Karjeros žvalgybos pareigūnas 57 metų Carvalhão ėjo skyriaus viršininko pareigas Portugalijos Saugumo žvalgybos tarnyboje. Išdavyste įtariamas pareigūnas turi filosofijos magistro laipsnį ir apibūdinamas kaip labai protingas, intelektualus darbuotojas.

Carvalhão dėl savo tarnybinės padėties turėjo priėjimą prie daugybės NATO paslapčių. Jo šnipinėjimo stažas apie dešimt metų.

Šių metų pavasarį pasirodė pranešimai, kad dėl šnipinėjimo Rusijai kaltinamas Belgijos kontržvalgybos viršininkas Klement Vandenborre.

Štai kokiais šnipais, Lucaso žodžiais, Rusija mausto Vakarus. Ir vienas Dievas žino, kiek yra veikiančių tokio lygio šnipų.

Rusams tokie šnipeliai kaip Paleckiukas vargu bau ar reikalingi. Jiems visai gerai buvo, kai Paleckis užsiiminėjo Lietuvos žmonių dirginimu bei kirkinimu. Galima manyti, kad ir dabar jiems gerai, gal net geriau.

Dabar jie gali skelbti pasauliui – „Lietuvoje politiniai kaliniai! Lietuviai mums priekaištauja, kad mes retkarčiais Navalną uždarom į belangę, o jie (atseit, mes) politinį kankinį Paleckiuką laiko be saulės šviesos“.

Rusai dėl Paleckio nesielvartaus ir į jokį mūsų žvalgą, sulaikytą Rusijoje, nemainys. Paleckis jiems nereikalingas ar bent jau nelabai reikalingas. Užtat jis reikalingas mums. Mums reikia šnipo Paleckio.

Kai kurios šnipų gaudymo peripetijos

Šnipų gaudymas yra labai jaudinantis, intriguojantis procesas. Užverda ir gaudomųjų, ir gaudytojų kraujas, smegenys dirba ekstremaliu režimu, nervai įsitempia kaip gitaros stygos. Gaudomieji mėto pėdas, gaudytojai spendžia spąstus. Dažniausiai, bet ne visada, gaudynės baigiasi pagavimu. Jeigu sekliai kartą užlipo šnipui ant uodegos, tai yra pradėjo jį sekti, tai šnipo likimas kaip ir nuspręstas – belangė. Taip žlunga didžiausi šnipinėjimo asai. Ir tai neužtrunka pernelyg ilgai.

Pavyzdžiui, mūsų minėtas rusams šnipinėjęs portugalas 2015 m. rudenį buvo pradėtas sekti, o 2016 pavasarį jau uždarytas. Talentingasis Simmas, galima sakyti, nebuvo net sekamas. Jo neįtarė nei bendradarbiai, nei specialiosios tarnybos.

Bet Simmas padarė vieną vienintelę klaidą, vienas nevykęs epizodas – ir šnipo Simmo nebėra. Yra Simmas kalinys. Dvylika su puse metų belangės. Nuo to momento, kai jis leido sau suklysti (o suklydo jis todėl, kad buvo labai blogas oras ir jis, slėpdamasis nuo to oro, pakliuvo ten, kur neturėjo pakliūti), iki to momento, kai jam uždėjo antrankius, praėjo ne mėnesiai ir netgi ne savaitės, o diena kita.

Ir štai koks paradoksas su diletantu, netgi pačių gaudytojų pavadintu kvailiu Paleckiuku. Sekliai triūsė ne vienerius, o gal penkerius metus, gal dar ilgiau. Sekliai užfiksavo ne vieną, gal dešimtis įtartinų epizodų, visus juos tyrė, kruopščiai analizavo, kol pagaliau praregėjo. O Juozapai šventas, o Matka Boska, taigi pavojingas šnipas, jis dargi ne vienas, o su visu tinklu!

Galima būtų nevykusiai pajuokauti: tai kas čia tiek laiko buvo kvailio vietoje – gaudomasis ar gaudytojai? Bet mes nejuokausim. Šnipinėjimas dalykas rimtas. Ir visgi negalim neiškelti klausimo: kodėl taip ilgai buvo gaudomas Paleckiukas?

Skaitytoją, kuris teisingai įmins šią mįslę, galima būtų apdovanoti redakcijos marškinėliais ar puoduku su šnipo atvaizdu bei autografu.

Mes į puoduką nepretenduojam, nors visai malonu būtų rytą gerti kavą iš tokio trofėjaus.

Pateiksime tik versiją, kuri nebūtinai yra teisinga.

Šia versija grindžiama štai tokia logika. Galima pagauti juodą katę tamsiame kambaryje, jei ta katė ten yra. Tačiau gaudymas susikomplikuoja, kai tamsiame kambaryje gaudoma juoda katė, kurios ten nėra, bet tikimasi, kad ji čia kažkaip atsiras ir bus sučiupta.

Galima pagauti gudriausią šnipą, jei tas šnipas realiai egzistuoja. Gaudymas tampa problemišku, jis užtrunka ilgus metus, kai gaudomas šnipas yra ne šnipas, bet viliamasi, kad jis tokiu gali kada nors tapti.

Štai tokiu atveju seklių užfiksuotas vienas įtartinas epizodas nieko dar nereiškia, o ir du ar penki vargu bau ką pasako. Bet per kelerius metus kantriai dirbant gali kas nors ir išeiti. Nors gali ir neišeiti, bet tikimasi, kad išeis.

Kaip sakė VSD direktorius, Paleckis buvo ilgai stebimas. Stebėjimo metu surinkta medžiaga buvo labai kruopščiai, atsakingai analizuojama. Tai ir buvo ne tik analitinis, bet ir kūrybinis darbas. Ir štai šioje ilgalaikėje medžiagos gabalėlių dėlionėje ėmė ryškėti galimo šnipo profilis. Tačiau iki aiškesnio vaizdo kažko dar trūko.

Atėjo laikas Paleckį užsidaryti ir imtis ne tik analizių, bet ir kitų procesinių veiksmų – kratų, poėmių, akistatų ir pan. Kratų metu pas galimą tinklo narį seną jedinstvininką Ivanovą buvo rastas dujinis pistoletas.

Radinys tyrėjams iškėlė naujus klausimus. Kaip šis ginklas galėjo būti susijęs su šnipinėjimu? Kuo daugiau kratų, tuo daugiau visokių radinių, tuo daugiau reikia laiko tiems radiniams įvertinti.

Procesiniai veiksmai nuolat vyksta. Paleckis sėdi. Sėdi jau daugiau kaip metai. Matyt, kažko dar trūksta, kažko vis nerandama. Jeigu neras – kas tada bus? Kalbama (tomis kalbomis nebūtina tikėti), kad tada Paleckį laikys tol uždarę, kol jam iš tiesų nuvažiuos stogas ir jis ką nors prisipažins. O kai prisipažins, tai tada jį atiduos teismui. Teismas nuteis, ir bus viskas.

Dar vienas tyrimo aspektas

Norėdami geriau suprasti šios šnipinėjimo bylos ypatumus, atkreipsime dėmesį į dar vieną momentą.

Rodos, DELFI televizijos laidoje žurnalisto paklaustas, ar premjeras apie šį šnipų tinklo tyrimą žinojęs, VSD vadas pasakė: „Premjeras ir kiti valstybės vadovai buvo informuojami reguliariai, kai tik buvo tie veiksmai padaryti“. O tai galėtų reikšti, kad Algirdo Paleckio šnipinėjimui ir jo tinklui tirti buvo rodomas išskirtinis dėmesys. Ko gero, per visą kone 30 metų VSD darbo laiką nebuvo (greičiausiai nebuvo) nė vieno tyrimo, apie kurio eigą reguliariai būtų informuojama šalies aukščiausia vadovybė. Beje, to daryti joks įstatymas VSD neįpareigoja.

Rodos, kad nebuvo ir tokios šalies vadovybės, kuri būtų parodžiusi tokį dėmesį tyrimui. Gerbiamas premjeras yra pareiškęs, kad jis nesistengia ar net nenori žinoti to, kas jam nebūtina žinoti. Vadinasi, premjeras šį tyrimą laikė itin svarbiu ir jautė būtinybę žinoti.

Turint galvoje mūsų prezidentės (buvusios prezidentės) rodomą dėmesį teisėsaugai, turint galvoje premjero didelę patirtį, gaudant įvairius pažeidėjus bei nusikaltėlius, nereikėtų abejoti, kad šalies vadovai, išklausydami VSD informacijų, liko tik išklausytojai, kad jie nepasakė savo nuomonės, nepatarė, nepamokė ir pan.

Todėl vargu ar būtų teisinga iš anksto nuopelnus už šaliai iškilusių pavojų likvidavimą priskirti išskirtinai teisėsaugos tarnyboms. Tai gali būti ir platesnių pastangų, platesnio bendradarbiavimo rezultatas

Kitas kampas

Taigi dabar į visą šį gaudymą, pagavimą, į šį tyrimą, į visą šį šnipiados reikalą pažiūrėkime kitu kampu. Ar buvo galima su tais šaliai iškilusiais pavojais ar „pavojais“ kabutėse susitvarkyti paprasčiau. Susitvarkyti be tokių didelių specialiųjų tarnybų darbo, laiko ir finansinių sąnaudų, be tokio kruopštaus analitinio darbo, be politikų vienokio ar kitokio dalyvavimo, be spaudos konferencijų ir, pagaliau, be Paleckiuko uždarymo neribotam laikui.

Tarkime, kai mūsų tarnybų stebimas Paleckis (o jis stebimas buvo nuo seno) prisiartino prie įstatymo nubrėžtos raudonos linijos, kai jis ant tos linijos užmynė ar net viena koja ją peržergė, tos tarnybos galėjo imtis prevencinių priemonių ir neleisti jam žingsniuoti toliau.

Pavyzdžiui, VSD galėjo pasikviesti Paleckį, jam išaiškinti, oficialiai įspėti, kad jis kaip Lietuvos pilietis to ir to nedarytų. Tokią prevencinę priemonę numato ir VSD įstatymas. Bet VSD to nedarė. Kodėl? Gi todėl, kad mums reikalingas šnipas su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis.

O pasekmių išplaukia nemažai ir pačių įvairiausių, kaip antai: pagavus šnipą išauga specialiųjų tarnybų reitingai. Joms skiriamas didesnis biudžetas. Pareigūnai apdovanojami ordinais, vertingomis dovanomis (pvz., vardiniais pistoletais, šveicariškais laikrodžiais). Pareigūnai paaukštinami pareigose, jiems suteikiami aukštesni laipsniai. Kyla šalies savivertė. Mes jau pajėgūs atremti nedraugų kėslus ir t. t.

Leiskime, jei VSD Paleckį būtų įspėjęs, tai niekas apie tai nė nežinotų. Ir tada nieko nebūtų. Nebūtų pasirodymų per TV, nebūtų apdovanojimų, vargu ar kas labai padidintų specialiųjų tarnybų biudžetą, vargu ar kas jas pagirtų, nes nebūtų už ką girti.

Yra ir daugiau ne mažiau svarbių priežasčių, kodėl visgi Paleckį buvo geriau uždaryti, o ne įspėti. Sakykime, įspėtas Paleckis būtų tapęs kiek atsargesnis.

Sakykime, jis neberinktų viešos informacijos, sakykime, jis pasisaugotų kokių nors įtartinų kontaktų, kad ir su rusais. Bet ar jis pakeistų savo antipatriotines nuostatas, savo vertybių skalę? Ar jis atsisakytų įvairiausių neigiamo pobūdžio pasisakymų apie gerbiamus Lietuvos žmones?

Ar jis susilaikytų nuo anksčiau minėto Lietuvos žmonių dirginimo ir t. t. ir pan.? O kas gali garantuoti, kad jis (Paleckis) ir vėl nepasirodys prie Seimo su riaušininkų pulkeliu, ir vėl nepasikėsins į Seimo langus? Nes tas Seimas tikrai jau visus užkniso.

Žinant jo charakterį, o specialiosios tarnybos jį žino, kokio nors esminio persiauklėjimo, persilaužimo vargu ar galima buvo laukti ir sulaukti. Gi sulaukti galima buvo visai ko kito.

Kas galėjo garantuoti, kad jis per kuriuos nors rinkimus nepabandys papulti į Seimą ir nepapuls (kaip matome, ten daug kas papuola). Juk taip vos neatsitiko per, berods, praeitus rinkimus. Jam visai nedaug trūko iki pergalės Naujosios Vilnios apygardoje. O tokia apygarda, kur Paleckis galėtų turėti realius šansus, yra ne viena. Kodėl jam laimės nepabandžius Klaipėdoje ar Šalčininkuose, gal Visagine ar toje pačioje Naujojoje Vilnioje?

O kas gali garantuoti, kad jis (Paleckis) ir vėl nepasirodys prie Seimo su riaušininkų pulkeliu, ir vėl nepasikėsins į Seimo langus? Nes tas Seimas tikrai jau visus užkniso.
Jurgis Jurgelis


Jeigu jis laimėtų, specialiosioms tarnyboms būtų surištos rankos. Paleckį gintų, saugotų parlamentaro imunitetas. Tada jis jau savo prokremlišką retoriką galėtų skelbti ir iš Seimo tribūnos.

Matyt, tarnybos įvertino visus „už“ ir „prieš“. Galimas daiktas, kad jos pasitarė su garbingais labiau patyrusiais politikais. Nors ir be pasitarimo kai kurių politikų nuostata buvo aiški: seniai Paleckį reikėjo prigriebti.

Taigi tegul pasėdi, tegul permąsto savo gyvenimo kelią. O jeigu ir nepermąstys, tai bent ramu bus, kol jis sėdės.

Uždarymui, ypač ilgesniam uždarymui, reikalingas straipsnis. Specialiosios tarnybos tikrai daug padirbėjo ir straipsnį pritaikė, visai neblogą straipsnį – nuo trijų iki penkiolikos. Na, sakykim, jeigu jam duos ne penkiolika, o dešimt (Simmui davė dvylika su puse).Tai irgi neblogai. Tiek laiko jis nieko nedirgins, niekam negadins nervų. Mums, jautresniems vyresnio amžiaus žmonėms, dešimties metų ramybės gali ir užtekti.

Iš viso to, kas pasakyta, Paleckio uždarymą taipogi galima traktuoti kaip veiksmingą prevencinę priemonę, užkertančią kelią visokioms jo veikoms, kurias jis galimai vykdytų, būdamas laisvėje.

Šiuo klausimu yra ir kitaip mąstančių. Gal mąstančių ne tiek daug, bet visgi yra. Pavyzdžiui, Kęstutis Girnius. Jis mano, kad Algirdo Paleckio nereikėtų sodinti. Anot jo, tokio tipo žmogus demokratinėje šalyje turi teisę gyventi laisvėje. Tokius, girdi, reikia toleruoti. Girniaus manymu, brandžioje demokratinėje šalyje, pasižyminčioje aukšta teisingumo kokybe, teisėsaugos institucijos kitaip „elgiasi su parijais, visokiausiais autsaideriais ir odiozinėmis asmenybėmis“. Supraskit, Paleckis yra odiozinė asmenybė ir jo nedera uždaryti. Su juo reikia elgtis kitaip, reikia toleruoti.

Girnius neigiamai vertina labai jau ilgą Paleckio suėmimą be teismo nuosprendžio. Tai esąs grubus žmogaus teisų pažeidimas. Pagal jį, prokurorai be rimtų argumentų nesiliauja prašyti teismo pratęsti tą suėmimo laiką, ir teismas lengva ranka pratęsinėja. Girniui nepatinka mūsuose paplitusi praktika, kai pirma žmogų uždaro, o paskui pradeda rinkti ar papildomai pririnkinėja įrodymus uždarytojo galimai nusikalstami veikai pagrįsti. Girniaus nuomone tik surinkus įrodymus galima žmogų suimti. Ir tai tik su sąlyga, jeigu suėmimas yra tikrai būtinas. Girnius netgi pergyvena dėl Paleckio sveikatos, dėl jo vienutėje nežmoniškai sunkiomis sąlygomis („it narve“) ilgai praleisto laiko.

Girnius sako: „Teisėjas ir prokuroras negali atsukti laiko atgal ar pratęsti žmogaus gyvybę paaiškėjus, kad jie be pagrindo atėmė jo laisvę“. Čia galima Girnių nuraminti: niekas atgal laiko nesukinės, nes Paleckis bus nuteistas arba greičiausiai taip atsitiks, nes kitaip, ko gero, atsitikti jau nebegali.

Bendrai su Girniumi ginčytis neverta. Jis ne iš čia, jis iš Amerikos, iš Harvardo. Todėl jis daug ką mato kitaip – aukštyn kojomis.

Jis visai kitaip nei mes supranta teisingumą. Jam svarbiausia žmogus (tas pats, geras ar blogas, patriotas ar ne patriotas ar net Kremliaus tribūnas), o po to jau teisingumas.

Mums atrodo viskas priešingai. Mums pirmiausia teisingumas. Lietuva teisinė valstybė, netgi labai teisinė. Lietuvoje nuteisiama dvigubai daugiau žmonių, negu jų vidutiniškai nuteisiama Europoje. Lietuvoje dvigubai ilgiau sėdi nuteistieji, negu sėdima Europoje. Siekiant tokių aukštų teisingumo standartų, reikia labai labai daug ikiteisminių tyrimų, nes vis tiek ne visi nuteisiami, nemažai nusibarsto per ikiteisminį tyrimą, kai kuriuos visgi išteisina teismas. Būna, žmogų apipila nuo galvos iki kojų įtarimais, daro su juo visokius procesinius veiksmus. Paskui paleidžia, girdi, nieko nepavyko įrodyti. Pas mus jau tokia tradicija, tokia susiklosčiusi teisinė sąmonė. O sąmonė, kaip žinia, turi didelę inerciją – jos staiga nepakeisi. Gi ir poreikio ar reikalo nėra keisti.

Paleckio atvejis nelabai iškrenta iš bendro mūsų teisingumo konteksto, iš mūsų teisinės sąmonės ribų. Tikriausiai todėl niekas Lietuvoje, net mūsų žmogaus teisų specialistai bei gynėjai, Paleckio variante neįžvelgia nieko nežmoniško, pernelyg neleistino, net žiauraus. Toks teisingumo suvokimas bent iš dalies atsako ir į klausimą, kodėl Paleckio atveju nebuvo imtasi prevencinių priemonių arba jų buvo imtasi nepakankamai. Operatyvinių tarnybų darbo rezultatai skaičiuojami pagal nuteistų asmenų skaičių. Nėra nuteistų – nėra rezultatų Todėl tos tarnybos kartais tiesiog renka medžiagą, kruopščiai analizuoja, laukia, kada sekamasis / įtariamasis padarys kokią nors nusikalstamą veiką. Tada jį sučiups. Čia pasitaiko tikrų kuriozų, kai tos tarnybos įtariamąjį tiesiog pastūmėja nusikalstamos veikos link.

Formaliai žiūrint, Paleckis dar ne šnipas ir jo tinklas dar ne tinklas. Kol kas viskas „galimai“ – Paleckis galimai šnipas, galimai jo šnipų tinklas. Tik teismas gali pasakyti, kad Paleckis yra šnipas, ir paskirti jam bausmę. Greičiausiai, taip ir padarys, nes kitaip padaryti, ko gero, jis jau nebelabai gali.

Kodėl teismas turėtų nuteisti Paleckį

O ar gali teismas imti ir paleisti Paleckį į laisvę? Matyt, ne. Toks paleidimas vėlgi galėtų sukelti per daug įvairių neigiamų pasekmių.

Paleckio išteisinimas suduotų didelį smūgį specialiųjų tarnybų autoritetui. Reikštų, kad jos ilgus metus ne šnipą, o vėjus gaudė, biudžeto pinigus švaistė. Tada iškiltų klausimas, ar reikia joms biudžetą didinti. Jeigu padidinsim biudžetą, tai jos supras, kad ir toliau pinigus gali švaistyti, o jei sumažinsim, bus dar blogiau – gaudytojai bus visai demotyvuoti. Tai kas tada plos katučių? Ogi KGB.

Paleckio išlaisvinimu būtų parodyta nepagarba Profesoriui. Tai reikštų, kad taip Lietuvai dantukai ir neišdygo arba išdygo labai silpnučiai ir ji (Lietuva) negali net Paleckiuko tais dantukais sugriebti.

Kaip sakė VSD vadovas, apie čia aptariamą tyrimą reguliariai buvo informuojama šalies vadovybė. Peršasi mintis, kad tyrimas buvo vadovybės aprobuotas. Šios aplinkybės teismas irgi turėtų paisyti.

Paleckio išteisinimas reikštų, kad ilgą laiką belangėje, dargi vienutėje, sėdėjo nekaltas asmuo. Tai Strasbūras tikrai išaiškintų kaip itin grubų žmogaus teisų pažeidimą. Tai nieko gero nepridėtų prie gero Lietuvos įvaizdžio Europoje. Bet ir tai dar ne viskas. Strasbūras priteistų iš Lietuvos Paleckio naudai nemenką sumą pinigų Tai jau būtų tikra gyvenimo ironija. Kada mums taip reikia pinigų gerovės valstybei kurti, socialinei atskirčiai mažinti, skurdui likviduoti ir kitiems svarbiems projektams, pvz., nacionaliniam stadionui statyti. Mes tuos pinigus veltui atiduotume tam, kuris net sėdėdamas karceryje atlape segi nuvytusį raudoną gvazdiką ir sako esąs nekaltas.

Kiekviena jo ten prasėdėta diena gali reikšti mūsų mokesčių mokėtojams pinigus, ir kuo ilgiau jis ten pratūnos, tuo daugiau eurų iškapsės iš mūsų kišenių ir prikapsės į jo kišenes.

Tai reiškia, kuo ilgiau Paleckiukas laikomas už grotų, tuo randasi vis didesnė prievolė teismui pripažinti jį kaltu.

Nėra abejonės (beveik nėra abejonės), kad teismas, įvertinęs viską, kas čia pasakyta, kas dar nepasakyta (visko niekada nepasakysi) ir priims teisingą sprendimą. Kaip sakė prokuroras, „vardan tos“ – nuo trijų iki penkiolikos.

Epilogas

Gerbiamas Rimvydai Valatka, pažvelk iš savo sarkastiškų politologo aukštybių į Lukiškių aikštę. Tavo pranašystė pildosi. Karbauskio karvė čiuožia. Jos uodega plevena vėjuje it pergalės vėliava. Žalmargė įsismagina, pašoka, ir, pakilusi virš istorinės aikštės, virš gausiai susirinkusių sirgalių galvų, apsisuka vieną kartą, antrą kartą, trečią. Vau, tai trigubas tulupas! To Europa dar nematė. Čiuožėja preciziškai nusileidžia ant užpakalinių kojų, o po to ir ant visų keturių. Tada ji sustoja, pasisuka veidu (snukiu) į teismo rūmus (anksčiau čia buvo KGB) ir galingai užbaubia: „mūūūūū“. Paleckiukas nuteistas.

Sirgaliai džiūgauja. Jie ploja katučių, glėbesčiuojasi, bučiuojasi. Kaip ir visi su visais glėbesčiuojasi, bučiuojasi bei ploja katučių ir šiame tekste ne kartą minėto Simmo kolega (iš SVR'o), Rimmas.

Mums labai reikėjo šnipo. Ir mes jį turime.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
|Populiariausi straipsniai ir video
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(70 žmonių įvertino)
4.4429

Top naujienos

Stumbrės žūtimi pasibaigusioje medžioklėje – įspūdingas dalyvių sąrašas: Seimo, „Grigeo“, „Biovelos“ veidai (208)

Teisėsaugos dėmesio sulaukusioje stumbrės žūtimi pasibaigusioje medžioklėje Panevėžio rajone...

Gyvai / Delfi diena. Ar įmanomas iššūkis „išgyvenk be grynųjų ir būk lojalus tik vienam bankui“ vyksta apklausa (7)

Atsinaujinantis SEB bankas pranešė, kad jo klientai visą savaitgalį negalės naudoti jų...

Lauras Bielinis. Politikoje mes ypač mėgstame nekęsti vienas kito

Įtampa, kuri susidarė tarp Prezidentūros ir Vyriausybės išties nėra politiškai sveika. Na,...

Sergančiųjų gripu Lietuvoje daugėja: užfiksuotas dar vienas mirties atvejis (5)

Nacionalinis visuomenės sveikatos centras prie Sveikatos apsaugos ministerijos (NVSC) informuoja,...

Putinas imsis rimtos problemos: liko vos 18 mėnesių (15)

Jei Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas planuoja išsilaikyti valdžioje ir po 2024 m., jis turi...

Stovyklos išvakarėse – pasikeitimai Lietuvos rinktinės sudėtyje (6)

Likus dienai iki Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės stovyklos pradžios, įvyko korekcijos komandos...

Klaipėdoje gyventojai savaitgalį susidūrė su papildomu alkoholio draudimu (75)

Jau ir taip nemažai ribojimų dėl alkoholio prekybos pateikusi valstybė pripratino žmones vakarais...

Meilės diena Ignalinos vicemerui baigėsi policijos areštinėje: traukiasi iš užimamų pareigų (135)

Girtutėlis darbo metu už nuosavo automobilio vairo sulaikytas Ignalinos rajono savivaldybės...

Nustebino policijos elgesys: apie KET pažeidimą pranešęs vyras per plauką negavo baudos pats (186)

Kelių eismo taisykles ( KET ) pažeidžiančio automobilio vairuotoją pastebėjęs vilnietis Lukas...

Graužinienė į dienos šviesą traukia naują „tulpių pašto“ istoriją: gerbiamieji, įrodymai laukia jūsų (362)

Buvusi Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė šventinį vasario 16–osios savaitgalį ne vieną...

|Maža didelių žinių kaina