Nejaugi taip garsiai skambėjusi pavojingo Rusijos šnipų tinklo byla atguls amžinam poilsiui į subliuškusių bylų kapinyną? Pamename, kaip prieš trejus metus prokuratūros, VSD ir policijos vadai per specialiai surengtą spaudos konferenciją pranešė tautai, jog tas galimai internacionalinis, galimai ginkluotas šnipų tinklas buvo nusitaikęs smogti į pačias jautriausias mūsų šalies gyvenimo vietas, į šalies konstitucinę sąrangą, gal net į patį šalies suverenitetą.
Bet, kaip pasakė vadai, jų tarnybos tą tinklą laiku demaskavo ir visas grėsmes likvidavo. O to tinko pagrindinį mezgėją Paleckiuką uždarė į Lukiškes. Šalies prezidentė įteikė vadams aukštus valstybinius apdovanojimus.
Prabėgo treji metai. Ir štai už grotų, it atpirkimo ožys, sėda (nors dar galutinai neaišku, ar sėda) vienui vienas Algirdas Paleckis.
Paprastas žmogus klausia (paprastam žmogui niekas negali uždrausti klausti): „O kur dingo tinklas, kur visa Paleckio šutvė? Kodėl ji nesėdi?“.
Atsakymas – tinklas nedingo. Jo nebuvo.
Tas tinklas – tai mūsų tarnybų kūrybos vaisius. Šis vaisius galimai turėjo sukelti Lietuvos žmonių pasididžiavimą mūsų šauniosiomis tarnybomis ir pasipiktinimą atitinkamomis tarnybomis Rusijoje. Šis tinklas galimai turėjo įtikinti Lietuvos žmones, kad Paleckiukas uždarytas į vienutę ir ten be teismo laikomas ne be pagrindo. Neegzistuojantis tinklas, atlikęs savo misiją, išnyko ankstyvojoje ikiteisminio tyrimo stadijoje. Byla atkeliavo į teismą tik su A. Paleckiu. Tiesa, šalia jo teisme dar figūravo vienas figūrantas, bet jis nesėdo. Jis galimai ir neturėjo sėsti. Jis galimai atliko savo vaidmenį ir išnyko – buvo paleistas (apie tai plačiau pakalbėsime vėliau).
Neišnyko tik mūsų rašinio herojus. Jis buvo, yra ir bus. Tik klausimas, neraminantis visuomenę: kur jis bus? Anapus grotų ar šiapus?
Profesorius V. Landsbergis mano (panašiai mano ne jis vienas), kad byloje esama nemažai skylių. Pro kurias, neduok Die, ir gali į laisvę ištrūkti šnipas. Jeigu taip atsitiks, bus negerai. Algirdas Paleckis bus jau nebe tas, kurį prieš trejus metus, uždarę į Lukiškes, plojom katučių. Jis žengs kaip šventasis, Profesoriaus žodžiais, su švytinčia kankinio aureole. Ką tada su juo reiks daryti? Šventąjį į cypę uždaryti? Jis pačiam popiežiui skundą parašys. Betrūksta, kad Vatikanas imtų melstis už šv. Paleckiuką.
Gal iš tiesų ta byla perdėm šviesiais siūlais siūta, gal iš tiesų joje žiojėja nemažai skylių. Arba, pasak advokatų, ten vien skylės. Bet ir tokiu atveju apeliacinis teismas ir apskritai Lietuvos teismai bendromis pastangomis turėtų tempti bylą it kokią, atsiprašant, dvokiančią virvę kiek galima ilgiau. Kol visiems ji pabos, kol ją užklos užmaršties dulkės bei kitos aktualijos, kitos pandemijos, kiti migrantų srautai, kiti riaušininkai, kiti atšylančio globalinio klimato kataklizmai. O tada bus galima tą šnipų bylą peržegnoti ir tyliai, be varpų, be giesmių, be graudulingų kalbų pakišti po velėna. Amen.
Šiais žodžiais apie Apeliacinį teismą ir baigsime. Ir pereisime prie Paleckio bylos esmės.
Nusikaltimas ir bausmė
Kaip konstatavo Šiaulių apygardos teismas, Algirdas Paleckis įvykdė nusikaltimą, numatytą Lietuvos baudžiamojo kodekso 119 straipsnio antroje dalyje. Tai šnipinėjimas. Jis kartu su savo bendru Deimantu Bertausku (kartais pavadinamu Deimančiuku) Rusijos žvalgybos nenustatyto pareigūno pavedimu rinko viešą informaciją apie Sausio 13-osios bylos teisėjus bei prokurorus.
Prokurorė atkreipė teismo dėmesį į Paleckio padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą visuomenei ir į jo pavojingą antivisuomeninio pobūdžio asmenybę.
Prokurorė jokių Paleckio kaltę lengvinančių aplinkybių nerado. O sunkinančių rado. Paleckis proceso metu, matomai, siekdamas išvengti pelnytos bausmės, nuolat kaitaliojo parodymus. Jis neprisipažino vykdęs nusikalstamas veikas. Be to, jis yra teistas („savi šaudė į savus“). Šis teistumas yra išnykęs. Bet tokie dalykai niekur neišnyksta. Prokurorė prašė teismo skirti Algirdui Paleckiui devynerių metų laisvės atėmimo bausmę. Teismas iš esmės sutiko su viskuo, ką sakė prokurorė (lengvinančių bausmę aplinkybių nėra, sunkinančių apsčiai) ir paskyrė Algirdui Paleckiui šešerių metų laisvės atėmimo bausmę.
O kodėl ne devynerių?
Ogi todėl, kaip konstatavo teismas, kad Paleckis šnipinėjo ne slaptą, o viešą informaciją. Bet ir jos nesušnipinėjo, ir rusams nieko neperdavė, niekam nepakenkė – „Federalinės saugumo tarnybos užduotys, remiantis bylos duomenimis, nebuvo iki galo įvykdytos, rinkta Rusijos Federacijos žvalgybą dominanti informacija nebuvo perduota. Tai yra, nesukėlė neigiamų pasekmių“.
Kadangi A. Paleckis jau 528 dienas buvo atsėdėjęs vienutėje, tai atitinkamai terminas sutrumpintas.
Prokurorė pasakė, kad ji su teismo skirta bausme sutinkanti, užteks ir šešių.
Gi Paleckio advokatai su niekuo nesutiko. Jie sakė, kad visa tai, kas čia dedasi, esanti visiška nesąmonė, kad jie per savo ilgametę praktiką dar nieko panašaus nėra matę. Jie sakė, kad byloje nesą jokių įrodymų, jog A. Paleckis būtų šnipinėjęs, jog jis tyrimo eigoje būtų keitęs parodymus. Ir dar pasakė, kad Lietuva su tokiu nuosprendžiu apsijuoks prieš Strasbūro teismą. Jie pasakė, kad šį nesąmoningą nuosprendį jie apskųs Apeliaciniam teismui. Kaip žinia, jie tą ir padarė.
Paprastam žmogui gali būti sunku suprasti. Šnipas nieko nesušnipinėjo, niekam niekuo nepakenkė – ir šešeri metai? Ar ne per daug? Į klausimą atsakysim klausimu. Ar ne per mažai?
Už viso gyvenimo nuopelnus
Koks bebūtų pavojingas A. Paleckio padarytas nusikaltimas, už jį (už tą šnipinėjimą) yra reikšmingai pavojingesnė jo asmenybė.
Jo asmenybė yra tarsi užprogramuota daryti pavojingas veikas. Ir niekas jos nebegali perprogramuoti.
Kaip teigia mokslininkai, asmenybės formavimasis prasideda ankstyvoje vaikystėje. Žinomas prancūzų rašytojas, jis kartu ir karo lakūnas, rašė: „Aš atėjau iš vaikystės, kaip iš šalies“. O iš kokios vaikystės, iš kokios šalies atėjo Algirdas Paleckis? Tyrimui vadovavusi prokurorė ištyrė ir nustatė, kad būtent „Rusijos Federacijoje jis praleido vaikystę“ (Maskvoje gyveno nuo 3 mėnesių amžiaus iki 3 metukų ir vienuolikmetis vienerius metus). Štai iš kur jis atėjo!
Tirdami Paleckio asmenybę, prokurorai bei teisėjai jo pionieriškus metus tarsi prašoka. O jaunystę užkabina. Jie atkreipia dėmesį į platų Paleckio išsilavinimą, kurį jis, be abejo, įgijo jaunystėje. Jaunystės metais jis laiko veltui nešvaistė, mokėsi ir Lietuvoje, ir užsienyje (Paryžiuje). Jis įgijo kelis aukštojo mokslo diplomus. Jis laisvai kalba keturiomis užsienio kalbomis ir dar dviem kalba silpniau.
Paprastam žmogui gali pasirodyti, kad toks išsilavinimas yra gerai. Geras išsilavinimas gerai geram žmogui, o blogam – blogai.
Pareigūnai įsitikinę, kad su tokiu išsilavinimu, su tokiu kalbų mokėjimu, su tokia vaikyste, dar ir su plačias ryšiais Vakaruose Paleckis niekur neprapuls. Jis, vengdamas atsakomybės, gali pabėgti į užsienį, ten puikiai integruotis ir, savaime suprantama, vėl pradės dirbti Rusijai. Taigi, vienintelė išeitis – vienutė Lukiškių kalėjime.
Toliau prokurorai ir teisėjai prieina prie brandesnio A. Paleckio amžiaus tarpsnio ir pastebi, kad jo pavojingos antivisuomeninės nuostatos buvo susiformavusios dar gerokai prieš šnipinėjimą. Kauno teisėjai, pratęsdami A. Paleckiui kardomąją priemonę – vienutę, sako: „Įtariamojo antivisuomeninės nuostatos jau buvo pilnai susiformavusios iki nusikalstamo poelgio, o šiuo metu jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos (šnipinėjimo –J. J.) galimas įvykdymas buvo tik loginis jo gyvenimo būdo ir ankstesnio elgesio padarinys“.
Taigi, Kauno teisėjai į gyvenimą, bent jau į A. Paleckio gyvenimą, žiūri kaip į logiškai vienas paskui kitą einančių įvykių seką, kaip į algoritmą. Būtent ši seka (algoritmas) logiškai ir privedė jį prie šnipinėjimo. Nes, logiškai mąstant, prie nieko kito jo privesti ir nebegalėjo.
Nuosprendyje pažymima, jog būti pavojingu visuomenei yra pastovi, permanentinė Paleckio asmenybės būsena. Tokia ji buvo iki šnipinėjimo, tokia buvo šnipinėjimo metu, tokia, deja, ji išliko ir po to, kai jis buvo sučiuptas, uždarytas, o vėliau paleistas vaikščioti su apykoje.
Kaip žinia, jis su ta apykoje dalyvavo šeimų maršo organizuotame mitinge Vingio parke. Kažkas jį su apykoje matė ir tame riaušėmis pasibaigusiame mitinge prie Seimo. Su apykoje jis baigė rašyti kalėjime pradėtą knygą, išleido ją, išpardavė ir, sako, jau ruošiąs antrą leidimą.
Nuosprendyje sakoma, jog A. Paleckis demonstruoja ne tik nepriimtinas antivisuomenines pažiūras, bet „ir siekį veikti prieš Lietuvos Respubliką“. Tokio charakterio žmonės, kaip Paleckiukas, ko siekia, tą ir pasiekia. Jei nepasiekia, vis tiek siekia.
Taigi, mūsų teisingumas siunčia Paleckiuką už grotų ilgesniam laikui. To reikia idant būtume apsaugoti nuo niekinių šnipų, nuo jų menamų tinklų. Ir dar nežinia nuo ko. Nes tokie mokyti blogiukai visko gali prisigalvoti.
Tie šešeri metai ne tik ir ne tiek už šnipinėjimą be pasekmių, ne tik už tai, ką jis blogo padarė. Bet ir už tai, ką jis blogo daro. Bet labiausiai už tai, ką jis blogo dar gali sumanyti ir padaryti.
Jo nusikaltimas – tai ne atsitiktinis paklydimas sudėtingame gyvenimo kelyje, ne paika klaida. Jo visas gyvenimas yra klaida. Jo nusikaltimas – jo gyvenimo istorija.
Šešeri metai už viso gyvenimo nuopelnus. Ar tai daug?
Tiesioginių įrodymų nėra, bet tai ne bėda
Teismas pripažįsta, kad su tiesioginiais įrodymais šioje byloje striuka. Ko gero, jų nėra. Teismas sako: „Atsižvelgiant į nagrinėjamo nusikaltimo specifiką, gali būti sudėtinga rasti tai patvirtinančių tiesioginių įrodymų, tačiau ne visada nusikaltimo aplinkybes ir veiką padariusio asmens kaltė yra nustatoma tiesioginiais įrodymais“. Kai tiesioginių nėra, tenka versti su netiesioginiais.
Kiek galima spręsti iš proceso eigos, kiek jis buvo viešinamas, teismas iš esmės naudojasi dviem netiesioginių įrodymų šaltiniais. Pirmas – VSD slaptos analitinės pažymos, antras – kaltinamasis Deimantas Bertauskas, proceso metu šalia kaltinamojo statuso įgijęs ir ypatingo liudytojo statusą.
Pirmiausia pakalbėsime apie pirmąjį šaltinį. Teismas „vertina VSD pateiktą pakankamai išsamią analitinę informaciją kaip patikimą ir ja remiasi šioje byloje, spręsdamas D. Bertausko ir A. Paleckio kaltės klausimą“.
Labai gerai, kad teismas gerbia VSD, juo pasitiki. Bet VSD irgi gali klysti. Šių eilučių autoriui teko dirbti toje tarnyboje ir tenka pripažinti, teko padaryti klaidų. Žinoma, dabar VSD yra žymiai profesionalesnis, labiau patyręs. Bet net labai patyrusios pasaulinio lygio žvalgybos tarnybos padaro klaidų, kurias lydi tokio pat lygio nemalonios pasekmės.
Be to, VSD gali turėti ir tam tikrų silpnybių (o kas jų neturi). Pavyzdžiui, gali norėti įsiteikti aukščiausiai politinei valdžiai ir kai kur persistengti, o kai kur prilaikyti arklius. Visaip gali būti. Istorija žino visokių istorijų su slaptomis VSD, STT ir kitų tarnybų pažymomis. Taigi teismas, tikėdamas ir pasitikėdamas Departamentu, turėtų gan kritiškai vertinti pažymas, nes šiam kritiškumui šiuo atveju yra ir daugiau argumentų.
Abejonės dėl teisėsaugos tarnybų, tai pat ir dėl VSD objektyvumo, iškilo pačios pirmosios, garsiausios teisėsaugos vadų spaudos konferencijos metu, kurioje buvo pareikšta, kad jos nustatė ir likvidavo tą nelemtą šnipų tinklą. Toliau sekė precedento neturintys šnipų gaudytojų apdovanojimai. Dar ikiteisminis tyrimas tik prasidėjo, dar visiškai neaišku, ar įtariamieji yra šnipai, ar jų tinklas yra tinklas, ir jau ordinai. Tokie jos ekscelencijos veiksmai negali neuždėti antspaudo tolimesniam tyrimui. Yra pagrindo manyti, kad ir operatyvinio tyrimo metu aukščiausia šalies valdžia domėjosi įvykių eiga, ir kas galėtų paneigti, kad tos eigos nepaveikė. Šnipų gaudymas padvelkė politika.
Visa tai įpareigoja teismą būti ir kritišku tiek VSD, tiek kitų operatyvinių tarnybų pažymų atžvilgiu.
Toliau žvilgtelėsim į kai kuriuos bent iš dalies paviešintus bylos dokumentus. Taigi, 2016 08 11 VSD direktorius D. Jauniškis kreipiasi į Vilniaus apygardos teismą su prašymu leisti A. Paleckio atžvilgiu taikyti slapto operatyvinio sekimo/stebėjimo priemones. Iš kreipimosi teksto nematyti, kad Paleckis būtų padaręs, darąs ar besirengiantis daryti kokį nors nusikaltimą.
Bet matyti kiti reikalai. Kreipimesi sakoma: „Pastebima, kad prorusišką ideologiją propaguojantys asmenys siekia dalyvauti LR politinių sprendimų priėmimo ir jų vykdymo procesuose. A Paleckis kelia savo kandidatūrą 2016 metų rudenį vyksiančiuose Seimo rinkimuose vienmandatėje Naujosios Vilnios apygardoje“. Taigi, Paleckio kaltė ar nuodėmė yra ta, kad jis su savo propaguojama prorusiška ideologija bando papulti į Seimą.
O kur gi čia pavojai? Visų pirma, prorusiška ideologija pati savaime nėra nei gera, nei bloga. Juk A. Navalno ideologija irgi prorusiška, netgi labai. Ir A. Sacharovo, ir A. Solženicino, o kad ir B. Jelcino ideologijos irgi buvo prorusiškos.
Būti ar nebūti žmogui su kokia nors, kad ir bloga, ideologija Seimo nariu sprendžia ne VSD, o rinkėjas. Šiuo atveju VSD galimai peržengia savo kompetencijos ribas ir galimai kėsinasi pažeisti tos nevykusios ideologijos propaguotojo konstitucijos garantuojamą teisę siekti Seimo nario mandato.
Po pusės metų VSD vadovas vėl teisme. Jis vėl prašo leidimo ir toliau sekti Paleckį. Nes, girdi, „A. Paleckis kėlė savo kandidatūrą 2016 metų Seimo rinkimuose ir tik maža persvara pralaimėjo antrame ture. [...] Pakankamai geras A. Paleckio pasirodymas rinkimuose mobilizavo kairiosios minties politikos atstovus, kurie tiek finansiškai, tiek morališkai palaikė ir tebepalaiko šį kandidatą“.
Tie „kairiosios minties politikos atstovai“ ir yra didieji blogiečiai. Jei A. Paleckis ir toliau juos taip sėkmingai mobilizuos, tai po ateinančių Seimo rinkimų Naujoji Vilnia atsidurs jo rankose. Per antrą sekimo periodą niekas nepagerėjo. A. Paleckis ir toliau propaguoja savo ideologiją. VSD teismo prašo leidimo sekti minėtą figūrantą dar ir dar toliau.
Pagaliau, o Matka boska, o Juozapai šventas, koks didelis, koks grėsmingas šnipų tinklas!
Taigi, klausimėlis: kaip čia atsitiko, kad VSD sekė, sekė, stebėjo, stebėjo Paleckiuką ir nepastebėjo, kaip šis tikras šnipinėjimo diletantas, mūsų profesionalių, kompetentingų tarnybų panosėje surezgė tokį super tinklą? Nei verkti, nei juoktis.
Kaip ten bebūtų su tuo it grybu iš po nakties išdygusiu tinklu galim daryti prielaidą, kad VSD, slapta sekdamas ir stebėdamas Paleckį, nebuvo politiškai bešališkas, objektyvus. Ir tos pažymos, parašytos tų stebėjimų, sekimų pagrindu, taip pat galimai nebuvo objektyvios, teisingos. Dėl to galėjo gautis ir toks nuosprendis – šešeri metai belangės.
D. Bertauskas – geras šnipas
Nors D. Bertauskas toli gražu neprilygsta pagrindiniam bylos herojui, bet vis tiek tai labai reikšminga figūra. Be jos, ko gero, ir bylos nebūtų buvę. O jei ji ir būtų atsiradusi, tai būtų subliuškusi.
D. Bertauskas buvo kaltinamas tuo pačiu sunkiu nusikaltimu – šnipinėjimu. Bet prokurorė paprašė teismo atleisti Bertauską nuo atsakomybės, nes jis viską pats prisipažino, pats viską papasakojo. Ir dar, kas labai svarbu, kaip pasakė prokurorė, D. Bertauskas viso proceso metu nekeitė savo parodymų. Prokurorės žodžiais, D. Bertauskas „savo kaltę pripažino viso proceso metu, o jo parodymai buvo nuoseklūs“. Teismas irgi pasakė, kad „Deimanto Bertausko parodymai aiškinant faktines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes yra logiški, nuoseklūs, vienas kitą patvirtinantys ir papildantys.“
Štai šitoje vietoje drįsime suabejoti tiek prokurorės, tiek teismo tik ką pacituotais teiginiais.
Kaip rodo bylos medžiaga, D. Bertausko parodymai nebuvo nei nuoseklūs, nei vienas kitą papildantys. Pačioje pradžioje, vos sulaikytas Bertauskas sakė: „Kaltės nepripažįstu – aš nešnipinėjau. Nebuvau užverbuotas vykdyti jokių Rusijos žvalgybos užduočių“. Po savaitės areštinėje jis jau sakė kitaip: „Pripažįstu padaręs nusikalstamą veiką“. O štai po kiek laiko: „Nebuvau užverbuotas. Jokių užduočių nevykdžiau“. Dar po kurio laiko tvirtina tą patį: „Nebendradarbiavau su Rusijos žvalgybos organizacijomis. Nevykdžiau Rusijos žvalgybos pareigūnų užduočių“. Pagaliau, ilgiau pasėdėjęs Lukiškėse: „Kaltę pripažįstu, gailiuosi“. Taigi, kaip matome, Bertauskas blaškėsi ir tik gerokai pasiblaškęs ir kiek pasėdėjęs prisipažino.
Šis jo prisipažinimas – tai lūžio taškas procese. Nuo šio momento Bertauskas ne tik kaltinamasis, bet ir ypatingas liudytojas, labai svarbus, bene vienintelis liudytojas . Nuo jo paliudijimų priklauso bylos likimas. Taigi klausimas, kiek Bertausko prisipažinimas yra nuoširdus ir kiek jo liudijimai yra patikimi.
Pasirodo, kad D. Bertauskas jau anksčiau buvo pričiuptas. JAV tarnybos jau anksčiau buvo perdavusios Lietuvos teisėsaugos institucijoms informaciją, kad Bertauskas priklauso tinklui asmenų, besidalijančių įstatymo draudžiama pedofilinio turinio medžiaga – nuotraukomis, filmukais. Baudžiamasis kodeksas už tokias veikas numato atsakomybę iki ketverių metų laisvės atėmimo. Taigi, Bertauskas turi silpną vietą. Belieka tyrėjams tinkamai tuo pasinaudoti.
Tikėtina, kad taip ir atsitiko. Arba, gerbiamasis Bertauskai, prisipažink šnipinėjęs, paliudyk, kaip reikia, ir mes tave išsuksim nuo tiurmos, o jei spyriosiesi, tai neišsuksim. Jei ne už šnipinėjimą, tai už pedofilinius filmukus atsidursi už grotų. Už grotų sėsti Bertauskas nenori.
Bet negalima nepastebėti, kad kartu su tuo ypatingu liudytoju procese atsiranda ir ypatingos problemos. Liudytoją reikia išsukti nuo belangės. Priešingu atveju jis gali atsiimti liudijimus. O viską pastatyti vien ant slaptų VSD pažymų neišeina.
Mūsų galva, šitoje vietoje nei prokuratūra, nei teismas nerado optimalaus sprendimo. Labai jau dirbtinai imamos kurti Bertausko padėtį lengvinančios aplinkybės. Girdi, jis, priešingai nei blogasis šnipas Paleckis, esąs geras šnipas, vos ne Lietuvos patriotas. Jis padėjo teisingumo organams atskleisti Rusijos šnipinėjimo tarnybų kėslus. Tardamas paskutinį žodį, jis pasakė labai apgailestaująs dėl savo įvykdytų pavojingų visuomenei veikų. Jis pasižadėjo daugiau taip nedaryti, atsiprašė visų Lietuvos žmonių ir nuoširdžiai patarė jiems (Lietuvos žmonėms) niekada netapti Lietuvai nedraugiškų valstybių šnipais.
Akį rėžia ir kitas momentas. Vienam šnipui prokurorė prašo devynerių metų, o kitam, lygiai taip pat pavojingam, bet prisipažinusiam – visiškai nieko. Vadinasi, žmogus gali padaryti sunkų nusikaltimą (ką nors išprievartauti, apiplėšti, pavogti iš valstybės milijoną), bet sučiuptas atsiprašys, pakiš savo bendrą ir laisvas. Tad kodėl nesurizikavus, nevogus, nepaplėšikavus.
Gi toje su pedofilinias reikalais susijusioje byloje Bertauskui buvo skirta santykinai nedidelė keturių tūkstančių eurų bauda. Palyginimui, už panašų nusikaltimą vienas klaipėdietis susimokėjo apie dvi dešimtis tūkstančių. Taigi, teismas galėjo padaryti Bertauskui net septyniasdešimt penkių procentų nuolaidą.
Dabar iš visko, kas pasakyta, pabandysime padaryti kai kurias išvadas.
Pirma. Teismas neturi tiesioginių įrodymų. Daugiau kaip dvejus metus VSD sekė A. Paleckį. Tarnybos atliko kelias dešimtis kratų „tinklo“ narių namuose. Ir nieko nesusekė, nieko nesurado. Taigi, arba tos tarnybos yra žemo lygio, arba jokie įrodymai neegzistavo ir neegzistuoja.
Antra. VSD šiame procese nebuvo objektyvus. Savo šališkumą VSD užfiksavo ir kreipimuose į teismą dėl leidimų sekti A. Paleckį.
Trečia. D. Bertauskas kaip liudytojas negali nekelti abejonių. Jis buvo akivaizdžiai pažeidžiamas.
Ketvirta. Prokuratūra ir teismas galimai neišvengė tendencingumo vertindami Paleckio asmenybę, o taip pat Bertausko elgesį – kad ir tvirtindami apie jo nuoseklius, neprieštaringus parodymus.
Penkta. Ką reiškia šnipinėjimas, kurio metu jokia, net atvira informacija nesušnipinėjama, niekas niekam neperduodama ir niekam niekuo nepakenkiama. Už tokį šnipinėjimą, ko gero, joks šnipas, bent per paskutinius dešimtmečius, Europoje nebuvo nuteistas. Nebent Azijoje.
Šešta. Nuo pat proceso pradžios buvo akivaizdžiai matomas aukštų politikų politinis požiūris į bylą. Tai, galėjo daryti įtaką visam procesui ir nuosprendžiui.
Patriotinio teisingumo klausimu
Žinomas politikos apžvalgininkas Kęstutis Girnius rašė, jog Paleckio teismas – tai teisingumo išniekinimas. Su visa pagarba ponui Kęstučiui, privalom pareikšti, kad su jo pozicija nesutinkame. Savo poziciją išdėstysime vėliau, o dabar kiek detaliau žvilgtelsim į pono Kęstučio tekstą. Anot Girniaus, demokratinė valstybė turėtų pakęsti, toleruoti ir tokius autsaiderius, kaip A. Paleckis. Anot jo, Paleckis joks nusikaltėlis. Jis tiesiog toks, ir nebus kitoks. Kad jis toks ir nebus kitoks, sako ir visi (ar beveik visi) prokurorai bei teisėjai. Tik prokurorai ir teisėjai dar sako: todėl, kad jis toks, jam ir vieta už grotų. Girnius sako priešingai: Paleckis turi būti laisvas.
Girnius sako, kad, pavyzdžiui, Amerikoje uždarymas žmogaus į vienutę ir dargi ilgam laikui, ir dargi be jokio teismo yra laikomas žiauriu žmogaus kankinimu. Gi mūsų prokurorai ir teisėjai sako, kad Paleckio pūdymas vienutėje yra vienintelė vieta, tinkama ir atitinkanti jo padarytos veikos bei jo asmenybės pavojingumą. Girnių stebina ir tai, kad visuomenė tylėjo, leido Paleckį taip ilgai kankinti. Visos Lietuvos žmogaus teisių gynimo organizacijos bei teisėjų, advokatų bendrijos buvo tarsi vandens į burnas prisisėmusios.
O kodėl ponui Kęstučiui kyla tiek daug klausimų, kai aplinkui niekam nekyla, kai viskas visiems gerai? Ogi todėl, kad ponas Kęstutis yra ne iš čia. Ir nors jis jau trisdešimt metų čia, bet vis tiek jis ne iš čia. Tai sąmonės problema. Žmogus lėktuvu labai greitai atskrenda čia iš Amerikos ar netgi iš Japonijos. Bet žmogaus sąmonė lėktuvais neskraido. Ji perdėm sėsli. Mūsų galva, A. Paleckis nuteistas ne todėl, kad jis esąs odiozinė figūra, autsaideris. Žinoma, mes nesiginčijam, jis toks ar galimai toks. Bet už grotų jis siunčiamas ne dėl to ar ne vien dėl to. Į šį reikalą reikia žvelgti plačiau.
Paleckis yra patriotinio teisingumo auka. Žodis auka čia nelabai tinka. Žmogus gali būti kažkokio gaisro, potvynio, autoįvykio, teroristinio akto auka. Žmogų gali pervažiuoti automobilis, gali nutrenkti žaibas, nušauti ar nudurti koks nors nusikaltėlis. Tačiau nederėtų sakyti: žmogų pervažiavo, nutrenkė, nusmeigė mūsų teisingumas. Tai rėžia ausį.
Dabar, nors bendriausiais bruožais, pabandysime apibrėžti patriotinio teisingumo sąvoką. Patriotinis yra toks teisingumas, kuris kokį nors žmogų teisdamas, nuteisdamas ar išteisindamas vadovaujasi ne tiek įstatymais, kiek patriotiniais motyvais.
Bene pirmą įsimintiną patriotinio teisingumo pamoką teisėsaugos fronto darbuotojams davė Profesorius Landsbergis. Jis ankstyvaisiais nepriklausomybės metais, lankydamasis Generalinėje prokuratūroje, mokė pareigūnus, jog įstatymus privalu taikyti kūrybiškai, selektyviai. Iš viso mokymo konteksto buvo akivaizdu, kad patriotams – tai yra saviems, geriems žmonėms įstatymą reikia taikyti vienaip (humaniškai, empatiškai ir pan.), o ne patriotams – kitaip (griežtai, kietai, be sentimentų).
Sakoma, kad tuomet prokurorai, išklausę tokį pamokymą, neteko amo. Bet, kaip parodė gyvenimas, kai kurie įstatymo sergėtojai amą greitai atgavo, duotą pamoką perkando ir ėmė ją taikyti praktiniame darbe.
Vėliau, o gal daugmaž tuo pačiu metu, mokyti pareigūnus ėmėsi ir kiti daugiau ar mažiau žinomi politikai. Buvo net sakoma, kad politikai vedžioja prokurorus už nosies.
Reikia pažymėti, kad ne visiems įstatymo sergėtojams tas mokslas davėsi lengvai. Kai kuriems nuo jo burnoje darėsi neskanu, skaudėjo galvą, laužė kaulus. Visko buvo. Mokslo šaknys karčios.
Dabar pateiksime keletą pavyzdžių, kaip tie mokymai pasireiškė gyvenime.
Pirmas pavyzdys. 1994 lapkričio mėnesį buvo susprogdintas geležinkelio tiltas per Bražuolės upelį. Tuo metu tiltu turėjo pravažiuoti traukinys Sankt Peterburgas – Kaliningradas ir netrukus po jo ir Klaipėda – Vilnius. Atsitiko taip, kad rusų traukinys prašoko sėkmingai. O lietuviškasis tik per didelį atsitiktinumą nenusirito nuo bėgių.
Specialios tarnybos netruko nustatyti, kas, kaip ir kodėl sprogdino tiltą. Įtariamieji buvo ne profesionalai. Jie nemokėjo nei maskuoti savo pėdsakų, nei laikytis konfidencialumo. Buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, bet byla į teismą nenukeliavo. Kodėl taip atsitiko? Ogi todėl, kad įtariamieji pasirodė esą patriotais. Kėsindamiesi nuversti traukinį, jie vadovavosi patriotiniais motyvais. Jie protestavo prieš Rusijos tranzitinių traukinių eismą per Lietuvą.
Byla nukeliavo į stalčių, į archyvą, o gal ir į sąvartyną.
Antras pavyzdys. Kiek vėliau, tai yra 1997 metais, buvo nužudytas (susprogdintas automobilyje) buvęs savanoris, buvęs KAM antro departamento bendradarbis Juras Abromavičius. Specialiosios tarnybos ir vėl neužtruko nustatyti visus tris įtariamuosius (vienas įtariamasis viską organizavo, kitas pagamino sprogmenį, trečias pakišo sprogmenį po automobiliu). Vienas įtariamasis prisipažino, nušvietė visas nusikaltimo aplinkybes ir pasakė „dabar man pasidarė lengviau“.
Bet ir vėl byla liko prokuratūros stalčiuje. Ir vėl įtariamieji pasirodė esą patriotais, ko gero, dar didesniais už pirmuosius sprogdintojus. Jie Abromavičių nužudė todėl, kad šis tyrė Bražuolės tilto susprogdinimą. Ir vėl byla teismo nepasiekė. Ir niekada nebepasieks – per daug laiko prabėgo.
Trečias, kiek kitoks, pavyzdys. Prie ryškių patriotinio teisingumo apraiškų, mūsų galva, priskirtina ir pirmosios vyriausybės vidaus reikalų ministro byla. Ministras buvo kaltinamas dėl taip vadinamo paskutinio Aukštaitijos partizano žūties (nusižudymo). Šioje byloje patriotinis teisingumas pralaimėjo. Bet kovojo ilgai, ryžtingai. Visas procesas tęsėsi ar ne septyniolika metų. Prokurorai vos ne nuo pat tyrimo pradžios išsiaiškino ir pasakė, kad eksministro veiksmuose nusikaltimo sudėties nėra. Bet, gausaus patriotiškai nusiteikusių politikų būrio spaudžiami, prokurorai tyrimo nenutraukė, beviltiškai tempė. Kol, dar smarkiau spustelėti, nusispjovė į viską, surašė kaltinamąją išvadą ir perdavė bylą teismui.
Visgi visų trijų instancijų teismai vieningai ministrą pripažino nekaltu. Patriotų būrelis pareikalavo teismus išvaikyti. Bet niekas jų neišvaikė.
Visgi su teiginiu, kad patriotinis teisingumas šįkart pralaimėjo, galima sutikti tik iš dalies. Procesas tęsėsi rekordiškai ilgai. Per tą laiką ant kaltinamojo galvos buvo išpilta daug šmeižto, apkalbų. Tai negalėjo nepakenkti žmogaus sveikatai. Žinoma, jei būtų nuteisę ir uždarę ilgesniam laikui, reikia manyti, iš viso žmogų būtų pribaigę, bet nepribaigė. Tada Profesorius atsiduso: užuojauta teisėjams, nežinantiems Lietuvos istorijos.
Ir taip patriotinio teisingumo sampratoje atsirado dar vienas kriterijus, reikšmingesnis už patį įstatymą. Tai istorija, jos žinojimas.
Laikui bėgant politikai ir toliau plėtojo patriotinio teisingumo sąvoką. Vienu tokių patriotinio teisingumo bendraautorių laikytume žinomą istoriką bei politiką A. Anušauską. Kalbėdamas Seime organizuotoje konferencijoje apie pokario pasipriešinimo dalyvių kai kurių veikų teisėtumą jis pareiškė: „Nušovė – reiškia, reikėjo“. Reikėjo kaip nors tvarkytis su kolaborantais, kurių Lietuvoje, kaip teigia pats Anušauskas, palyginus su Latvija, Estija, Vakarų Ukraina, buvo begalė. Besitvarkant viena kita kulka kliuvo ir ne kolaborantams. Karas yra toks reikalas. Taigi, turime dar vieną naują įstatymų taikymo kriterijų – patriotinį reikalą.
Privalu paminėti ir prezidentės Dalios Grybauskaitės indėlį į patriotinio teisingumo minties raidą. Jos ekscelencijos poziciją šiuo klausimu „Žinių radijo“ laidoje yra išdėsčiusi prezidentės vyriausioji patarėja teisės klausimais R. Svetikaitė: „Teisėjas negyvena atskirai, atskiroje visuomenėje, teisėjas gyvena toje pačioje visuomenėje, kaip ir visi žmonės, kur svarbesnis dalykas už įstatymo raidę yra teisingumo jausmo suvokimas (kursyvu-J. J.), kaip žmogus, visuomenė suvokia – tai yra teisinga ar tai yra neteisinga. Teisingumo jausmas yra tai, kas leidžia tą (prezidentės – J. J.) pasitikėjimą teismais didinti arba mažinti“. Taigi, jeigu teisėjas per daug tvirtai įsikimba į įstatymo raidę ir praranda teisingumo jausmą, jis praranda ir jos ekscelencijos pasitikėjimą.
Kaip žinia, būtent tuo metu Vilniaus apygardos teismas išteisino karo nusikaltimais ir genocidu kaltintus OMONo (ypatingos paskirties sovietinės milicijos būrys) vadus. Ir tai atsitiko kaip tik tuo metu, kai Lietuva šventė nepriklausomybės atgavimo jubiliejų.
Patarėja pasakė: „Švęsdami 25 nepriklausomybės metus kiekvienas savęs galime paklausti, ar mes jaučiame, kad tai (OMONo vadų išteisinimas – J.J.) yra teisingas sprendimas, ar jaučiame, kad tai yra neteisingas sprendimas“. Žinoma, mes, visi šalies patriotai, vienareikšmiškai jaučiame, kad tai žiauriai neteisingas sprendimas. Bet dar svarbiau už mūsų jausmus yra jos ekscelencijos jausmas. Patarėjos žodžiais, jos ekscelencija jaučia, kad „tokiems nusikaltimams, kaip šie, nei pateisinimo, nei senaties būti negali“.
Akivaizdu, teisėjai prarado teisingumo jausmą. Teisingo teisingumo jausmo atstovai galėjo pareikalauti tokius teisėjus išvyti iš teismo, kaip kad Kristus iš šventovės išvijo prekijus.
Taigi, šalia kūrybiško įstatymo taikymo, šalia istorijos žinojimo, šalia švento reikalo, atsiranda ir prezidentės „teisingumo jausmo suvokimas“. Tačiau tuos kiek skirtingai skambančius įstatymo taikymo instrumentus į vieną visumą sulydo esminis bruožas – patriotizmas. Ir kūrybiškumas, ir istorija, ir reikalas, ir jausmas – viskas turi būti patriotiška. Tai viena.
Antra. Visi šie instrumentai atlieka pagrindinį vaidmenį įstatymų taikymo praktikoje. Kai tuo tarpu įstatymo raidei tenka kuklus antro plano vaidmuo. Arba ta vargšė raidė lieka išvis be vaidmens, tampa bedarbe ir stoja į eilę, laukiančią lėkštės karštos sriubos.
Dabar galime grįžti prie Kęstučio kritikos ir pasakyti: gerbiamas Kęstuti, jeigu Tamsta į visą Paleckio bylą pažiūrėsi mūsų patriotinio teisingumo kampu, tai pamatysi, kad čia viskas yra čiki čiki. Na, o jei dairysies iš anapus Atlanto, tai neužsigauk, jei kas nors Tave pavadins Kremliaus ruporu.
Pabaiga – padėka
Dainuojančios revoliucijos dėka mes perėjom, peršokom iš vieno tipo valstybės į visai kitą, iš autoritarinės sistemos į demokratinę. Bet mūsų sąmonė, kaip labai inertiška materijos rūšis, taip staigiai peršokti negali. Ji keliauja iš civilizacijos, kur yra liaudis, bet nėra žmogaus, į civilizaciją, kurios, vėlgi minėto prancūzų rašytojo bei karo lakūno žodžiais, kertinis akmuo yra pagarba žmogui.
Patriotinis teisingumas yra vienas tos mūsų keliaujančios sąmonės atspindžių. Jis negali visiškai ignoruoti įstatymų, bet ir negali pripažinti jų viršenybės. Mūsų teisingumas akivaizdžiai skiriasi nuo vienpartinės autoritarinės sistemos teisingumo, bet jam dar toloka iki teisingumo, griežtai besilaikančio įstatymo, pripažįstančio įstatymo raidės prioritetą prieš teisingumo jausmą, prieš patriotinį patriotinės istorijos supratimą, prieš tą šventą reikalą ir pan.
Patriotinis teisingumas nėra mūsų šalies išradimas. Jis daugiau ar mažiau būdingas visoms iš SSRS ar iš jos kietos globos gniaužtų ištrūkusioms šalims. Tai tiesiog tokia tarsi liga, kuria reikia persirgti.
K. Girnius sako, kad ši byla – tai teisingumo išniekinimas. Bet joks išniekinimas negali atsirasti nei iš šio, nei iš to. Skaudulys ant sveiko kūno neatsiranda. Diagnozė – ne votis, diagnozė – nusilpęs organizmas. Diagnozė – ne byla, diagnozė – visuma aplinkybių, gimdančių tą bylą.
Mes, gyvenantys tokiame teisingume, su juo susigyvename ir todėl jo nepastebime. Mūsų toji nesamo šnipų tinklo byla nei šokiruoja, nei jaudina. Girnių ji šokiruoja. Nes jis ne iš čia.
Girnius pasigenda empatijos Lietuvoje. Girdi, niekas nesiėmė ginti vienutėje kankinamo Paleckio. Girnius į uždarytąjį vienutėje visų pirma žiūri kaip į žmogų. Todėl jis ir kalba apie kankinimą bei empatiją. Ir tik po to Girnius į uždarytąjį žiūri kaip į įtariamąjį, kaltinamąjį, nuteistąjį. Anot Girniaus, pastarosios kategorijos A. Paleckiui priskirtos a priori, nepagrįstai.
Mums gi, žmonėms iš čia, uždarytasis visų pirma yra įtariamasis, iš kurio reikia nulipdyti tikrą šnipą (nors mums ir taip aišku, kad jis toks, bet visgi yra toks formalus reikalavimas). Mūsuose bet kokia empatija uždarytajam būtų perdėm didelė prabanga. Mes sentimentų šnipams neturime. Tokių Paleckių gailisi tik tokie patys, kaip jis – prorusiškos ideologijos propaguotojai, Kremliaus ruporai, stribvaikiai ar, kaip sako gerbiamas Anušauskas, stribiško mąstymo personalijos.
Profesorius J. Žilinskas nelinkęs sutikti su K. Girniaus požiūriu į vienutėje laikytą įtariamąjį („Išniekintas teisingumas?“, LRT svetainė, 2021 09 26). Jis linkęs pritarti prokurorų bei teisėjų išdėstytiems argumentams, pagrindžiantiems A. Paleckio patalpinimą vienutėje ilgesniam laikui. Profesorius Žilinskas aiškina, „kodėl teisėsauga ir teismas ikiteisminiame tyrime reagavo taip rimtai“ (kodėl A. Paleckį uždarė – J.J.) „Juk jie nežino, kas tiksliai surinkta, kas perduota, kokius žmones tai apėmė, kokius žmones dabar reikia apsaugoti bei su kuo įtariamasis gali bendrauti, ką įtariamajam gali padaryti jo užsakovai“. Žodžiu, teismas, prokurorai beveik nieko nežino. Todėl ir laikys Paleckį vienutėje, kol ką nors sužinos. O jei nesužinos, tai vis tiek laikys, nes visgi gal ką nors ir sužinos.
Nors ir pastebėjęs kai kurias tos bylos keistenybes, profesorius J. Žilinskas abejoja, ar čia tikrai teisingumo išniekinimas, ir linksta į tai, kad čia visai normalus teisingumas.
J. Žilinskas svarsto, kokie pavojai galėjo grėsti teisėjams, nagrinėjusiems sausio tryliktosios bylą, jei Paleckis (o ir Bertauskas) būtų rinkę ir surinkę duomenis apie juos ir perdavę rusams. Kas būtų buvę, jei būtų buvę, bet nebuvo.
Teisininkas Žilinskas negali sutikti su Girniaus argumentais ne todėl, kad tie argumentai klaidingi ar abejotini. Čia ne argumentų problema. Čia išsiskiria požiūrio kampai. Girnius žiūri į Paleckio bylą pro Harvardo universiteto langą, profesorius Žilinskas – pro Riomerio universiteto. Jie mato skirtingus vaizdus. Tai dėl ko ginčytis?
Mes galime būti dėkingi ir Paleckiui, ir VSD, ir prokurorams, ir teisėjams, ir visiems aukštiems politikams, kurių dėka ir turime šį bendros kūrybos produktą: ne šedevrą, bet tinkamo lygio daiktą. Pavadinkime jį performansu. Tas performansas, jeigu mes su juo visiškai nesusitapatiname, jei pažiūrime į jį iš šalies, suteikia mums galimybę pasitikslinti mūsų sąmonės kelionės koordinates. Kelionės iš sistemos, kur teisingumo nėra ar beveik nėra, į teisinę sistemą, kur jis vyrauja – iš ten, iš kur išėjome, į ten, kur dar neatėjome. Žinant koordinates lengviau orientuotis kelionėje. Taigi, tokia būtų šios bylos visuomeninė reikšmė, tokia jos nauda. Pripažinkim, ji ne tokia maža.
P. S. Pabaigai norėčiau asmeniškai padėkoti šio performanso kūrybinei grupei, visiems artistams, pagalbiniam personalui. Kadangi praktiškai tai padaryti neįmanoma (kai kurie atlikėjai yra slapti), tad norėčiau padėkoti bent pagrindinio vaidmens – legendinio rusų šnipo vaidmens – atlikėjui Algirdui Paleckiui. Ir pakviesti jį į kurią nors senamiesčio kavinę išgerti puodelį kavos. Kol dar neuždarė.
