Neseniai DELFI.lt atlikta apklausa parodė, kad visuomenė teigiamai vertina Civilinės sąjungos įstatymo priėmimą. Vis dėlto naujausiame sagos apie civilinę sąjungą epizode dalis Seimo opozicijos bandė vilkinti įstatymo svarstymą: pasigirdus gandams, kad Civilinės sąjungos įstatymas keliaus į plenarinę salę, paprašyta atlikti ekspertinį įstatymo projekto vertinimą.
Absurdiškai situacijai vystytis, t. y. ekspertuoti teisės aktą, kuriam pastabas teikė keliasdešimt pačių įvairiausių institucijų ir organizacijų – nuo Teisingumo ministerijos, Notarų rūmų iki Laisvos visuomenės instituto – trečiadienį kelią užkirto Teisės ir teisėtvarkos komitetas. Ekspertinio vertinimo nebus.
O kas bus? Įstatymo svarstymui ir priėmimui uždegta žalia šviesa. Kitaip tariant, kamuolys yra valdančiųjų rankose – neliko priežasčių, dėl kurių Civilinės sąjungos įstatymo svarstymas ir priėmimas turėtų būti vilkinamas.
Tiesą pasakius, priešingai, yra viena, tačiau labai svarbi paskata apsvarstyti ir priimti įstatymą per likusias rudens sesijos savaites – 2023 m. kovo 5 d. vyks savivaldybių tarybų ir merų rinkimai. Rinkėjai, balsavę už žmogaus teises politikoje, spręs, ar dvejus metus Lietuvą valdę politikai vykdė savo pažadus ir ar jais galima pasitikėti toliau.
Civilinės sąjungos įstatymo nepriėmimas būtų didelis smūgis. Ir akys pirmiausia krypsta į daugumoje esančius liberalus – Laisvės partiją ir Lietuvos liberalų sąjūdį, – kurie į Seimą atėjo su žmogaus teisių vėliava bei konkrečiu pažadu priimti partnerystės įstatymą.
Ko vertas liberalų, ypač šių partijų lyderių Viktorijos Čmilytės-Nielsen ir Aušrinės Armonaitės, žodis – pamatysime netrukus. Iki savivaldos rinkimų nepriėmus Civilinės sąjungos įstatymo, matyt, ne vienam keistai atrodys tiek laisviečio Tomo Vytauto Raskevičiaus, tiek Liberalų sąjūdžiui atstovaujančios Eglės Radvilės kandidatūros į merus. Ko verti liberalai, nesugebantys priimti Civilinės sąjungos įstatymo?
Tačiau testas laukia ne tik liberalų.
Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) lyderis Gabrielius Landsbergis ne kartą viešai palaikė partnerystės įstatymą. Tokio įstatymo priėmimą net buvo palyginęs su Kovo 11-ąja. Prieš partnerius užsienyje tai, žinoma, skamba gerai.
Gegužę minint Šeimų dieną Katedros aikštėje, premjerė Ingrida Šimonytė pasakė, kad „kažko esame nepadarę ir mes visi“, jei šalyje, kurioje partnerystės įstatymui pritaria ir premjerė, ir Seimo Pirmininkė, tokio įstatymo priimti nepavyksta.
Iš tiesų, o kas padaryta per šį laiką, kad situacija pasikeistų?
Praėjusią savaitę TS-LKD frakcijos narė Jurgita Sejonienė viešai pripažino, kad prieš savivaldos rinkimus dėl Civilinės sąjungos įstatymo frakcijoje atsirado svyravimų. Sutiksite, neskamba, kad TS-LKD lyderiai būtų daug nuveikę, jog pagaliau dalis Lietuvos žmonių sulauktų galimybės bent truputį labiau gyventi kaip žmonės, o ne antrarūšiai piliečiai.
Dėl vilkinimo svarstyti Civilinės sąjungos įstatymą Lietuvą pirštais bado jau ir svarbiausia Lietuvos saugumo partnerė – Jungtinės Amerikos Valstijos. Demokratijos ateities forume Lietuvoje lankęsis JAV prezidento Joe Bideno specialusis padėjėjas Robertas Berschinskis priminė, kad net kariaujančios Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis pavedė parengti registruotos civilinės partnerystės įstatymo projektą, bei paragino Seimą kuo greičiau svarstyti Civilinės sąjungos įstatymą.
Kantrybės jau netenka ir LGBT bendruomenė: atvirai kalbama, kad nepriėmus įstatymo šią sesiją, toliau pasitikėti politikais neverta. Geriau ruošti ieškinį Europos Žmogaus Teisių Teismui, kuris, beveik neabejotina, pripažintų Lietuvą pažeidus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvenciją bei priteistų išmokėti nemenką piniginę kompensaciją.
Žmogaus teisės nėra ir negali būti tik gražūs rinkiminiai lozungai. Žmogaus teisės yra konkretūs įstatymai, kurie suteikia galimybę gyventi ir jaustis visaverčiu šios šalies piliečiu.
Kalbų girdėjome daug, tačiau gražių lozungų laikas baigėsi. Reikalingi sprendimai, tik jie ir parodys, kas yra kas.
