Pagal spaudoje skelbtas nuotraukas bei ataskaitas, aptariant Gedimino kalne augusių medžių būklę galima daryti prielaidą, kad laiku nesutvarkius kalno lietaus kanalizacijos, jo šlaituose ėmė formuotis požeminiai (filtraciniai) vandens srautai, kurių išsikrovimo vietose dėl drėgmės pertekliaus nupuvo giluminės klevų šaknys ir prasidėjo vėjovartos.
Aišku, tokius medžius reikėjo laiku šalinti, sutvarkyti lietaus kanalizaciją, o šaltiniuotas vietas nusausinti ir kuo greičiau buvusių medžių vietoje sodinti naujus medžius, tame tarpe ir krūmus. Tai darant reikia žinoti, kad dauguma medžių ir krūmų rūšių (išskyrus juodalksnį ir gluosnius) yra labai jautrūs dirvožemyje esančios drėgmės pertekliui. Pvz., ąžuolo šaknys esant gerai aeruotam dirvožemiui (gruntui) gali pasiekti ir 10 m gylį, o esant drėgmės pertekliui – tik 0,4 – 0,5 m. Be abejo, tokie medžiai dažniausiai yra vėjo verčiami.
Priminsiu, kad sveikos, nenupuvusios medžių šaknys ne tik didina dirvožemio pralaidumą vandeniui vasarą ir žiemą (net esant įšalui), bet ir mechaniškai, tartum armatūra, savo šaknimis sutvirtina dirvožemį, tuo pačiu – šlaitą, ant kurio auga.
Mano manymu, Gedimino kalne buvo iškirsti visi medžiai todėl, kad iki šiol neturime gerų rekomendacijų, kaip tvarkyti itin erozijai jautrių landšafto reljefo šlaitų aplinką. Tai sudaro sąlygas kalno tvarkytojams, teisinant medžių iškirtimą, nuvertinti jų biofizinį poveikį dirvožemio vandens režimui bei nepagrįstai liaupsinti žolinės augalijos transpiracijos galią. Pvz., kalno tvarkytojai teigia (žiūr. Lietuvos rytą, 2017 12 01, Nr. 232 ), kad kvadratinis metras žolės gali išgarinti per parą 60 litrų vandens, o, jų supratimu, kalne augę menkaverčiai klevai ir krūmynai – tik 10 litrų vandens .
Kadangi aš pats esu keletą metų tyrinėjęs vandens išgarinimą iš miško bei žolinės dangos, galiu teigti, kad išgarinimas iš didelių miško plotų ir laukų mažai skiriasi, tačiau medžiai, augdami mažuose plotuose, sugeba panaudoti iš aplinkinių plotų su oro masėmis ateinančią energiją (jie su vėju keliaujančias oro mases atvėsina ir sudrėkina) ir tokiu būdu gaudami papildomos energijos išgarina santykinai daugiau drėgmės negu žolinė danga. Reikia žinoti‚ kad medžiais apaugusioje teritorijoje suminis garavimas susideda tiek iš žolinės, tiek samanų bei medžių transpiracijos bei fizinio drėgmės garavimo nuo visų medžiaginių paviršių. Be to, teigimas, kad 1 m2 žolinės dangos išgarina 60 l vandens, tai yra 1 ha = 60 l x 10 000 m2 = 600 000 l arba 600 m3, kas sudaro 60 mm vandens sluoksnį per parą arba 1800 mm per mėnesį (tiek drėgmės nepajėgūs sunaudoti net tropiniai miškai, augantys Afrikos žemyne), švelniai tariant, neteisingas.
Taigi Gedimino kalno tvarkytojai, priskirdami ten augusius medžius prie mekaverčių, mano supratimu, nuvertino jų daromą teigiamą ekologinį poveikį dirvožemio vandens režimui, o žolinės dangos naudą perdėtai išaukštino.
Reziumuodamas galiu teigti, kad šiuo metu esant apgailėtinai Gedimino kalno būklei žolinė danga greičiausiai gali stabilizuoti kalno šlaitus, bet ateityje čia turėtų atsirasti vietos ir sumedėjusiai augalijai. Tačiau tvarkant kitų kalvų, dar erozijos nesudarkytus, šlaitus reikėtų puoselėti ten augančią sumedėjusę augaliją, šalinti vėjovartas ir jų vietoje sodinti naujus medžius bei krūmus.