Tačiau pradėsime tekstą kiek platesne įžanga. Vienoje savo publikacijų Nobelio laimėtojai ekonomistai Georgas Akerlofas ir Robertas Shileris rašo apie laisvosios rinkos nuklydimus, kurie iškreipia jos esmę, pakerta pasitikėjimą jos principais.
Jau pačiame pavadinime „Phishing for Phools. The Economics of Manipulation and Deception“, 2015, randame nemažai sarkazmo priemaišų: naujadariai phishing ir phools be didesnių dvejonių suvokiami kaip fishing ir fool, kitaip tariant, kaip durnių gaudymas manipuliavimo triukais.
Garbūs nobelistai rėmėsi gausiais šaltiniais apie rinkos sistemos antikūnius, kurie lyg ir funkcionuoja pagal laisvos rinkos principus, bet kerta per pačią sistemą. „Kodėl laisvosios rinkos sistema skatina tiek daug apgaulės, net jei ji sukuria tiek daug gero?“ - klausia autoriai. Pridursiu, kad kitose publikacijose autoriai žvalgosi laisvosios rinkos sistemos tobulinimo būdų.
Nereferuosiu minėtos knygos, perteiksiu vieną kitą autorių įžvalgą, kad toliau tekste galėtume aiškiau susivokti, kas dedasi mūsų kieme.
Sistema ir jos antrininkė
Apie mokėjimų kortelę: su ja atsiskaitome už kasdienius pirkinius ir visur kitur. Kortelė tapo asmeniniu finansiniu tarpininku. Ir mūsų vartojimo įrankiu. Iš jos, kaip iš šulinio, semiame, kiek reikia – ir quit. Mes tų pinigų nematome – nei įplaukų, nei išlaidų. Retai kvaršiname sau galvą išlaidų masteliais (žinoma, jei turime pakankamai reguliarų pajamų). Mąžta mūsų domėjimasis prekių ar paslaugų kainomis, apyvartomis, šeimos biudžetu (nebent ketiname stambiai pirkti ar strateguojame didelę apyvartą). Išsitrina realus mūsų finansinės situacijos matas.
Kortelė įpratino mus nerūpestingumo, o laisvoji rinka kuo puikiausiai pasinaudojo šia mūsų neatida ir kiek beįmanydama – reklamos, marketingo instrumentais skatino/a mus kuo daugiau įsigyti, kuo dažniau atnaujinti asmeninius ir buitinius reikmenis – personalinius kompiuterius, telefonus , automobilius ir t.t. Kiekvienais metais kinta madingos drabužių spalvos, raštai – mielieji Phools, jūs nusipelnėte kažko naujesnio – pirkite, pirkite, pirkite.
Jūs ateinate į prekybos centrą, jums galbūt reikia ne kažin ko, bet kiek galerijų jūs turite pereiti, kiek pagundų pakeliui jūsų laukia, kol pagaliau pasiekiate kasą ir, galbūt net nežiūrėdami į eilutę „Viso“, traukiate mokėjimų kortelę. Visas šis įturėjimo procesas nepaprastai paprastas.
Akerlofo ir Shilerio pašaipaus susidomėjimo susilaukė politikos laukas, alkoholio ir tabako industrija, nekilnojamasis turtas.
Iš skyrelio apie maistą ir vaistų gamybą. Tam, kad naujas vaistas patektų į rinką, netgi stambūs farmacijos koncernai turi kryptingai pasistengti. Jau vaisto testavimo etape autoriai nurodo landas, kaip vaistui tiesiamas kelias. O kai leidimas jo platinimui gaunamas, prasideda tobulai orkestruota marketingo kampanija. Jos tikslas – laimėti pasaulio medicinos žinybų palankumą.
Pirmuoju atakos taikiniu tampa medicinos žurnalai: siekiama kuo palankesnių straipsnių apie naują vaistą. Kontaktai su redaktoriais, ekspertais, šiaip įžymybėmis.
Kitas žingsnis – vaistus platinančių firmų mobilizavimas, aprūpinant jas dovanojimui skirtais reklamuojamo vaisto paketais ir palankiomis medicinos ekspertų publikacijomis.
Trečioji fronto linijos grandis: švietėjiškos akcijos medikams ir publikai. Sponsoriuojamos prašmatnios konferencijos, simpoziumai; paprastai dalyviams jie beveik nieko nekainuoja (all inclusive); pranešimus daro apmokami prelegentai, dalinami parodomieji paketai. Mūšis laikomas laimėtu, kai medikų organizacijos įtraukia proteguojamą vaistą į naudotinų sąrašus.
Kokios išvados ? Laisvosios rinkos funkcionavimas nesiremia išimtinai racionaliu protu ir skaičiavimais. Kitoje knygoje („Animal Spirits“) G. A. Akerlofas ir R. J. Shileris rašo apie tai, kad žmogus yra ypatingai paveikus emocingai retorikai, jis yra šališkas, kupinas nepamatuotos baimės, naivaus optimizmo. Būtent šiomis savybėmis naudojasi manipuliatoriai siekdami politinių arba ideologinių, arba ekonominių tikslų.
Manipuliavimo veiksmai yra tokie ... truputį su moralinio užribio kvapeliu, jie tarnauja kažkieno – bet ne visų – interesui. Manipuliavimo triukai derinami prie rinkos konjunktūros, jie įauginami į sistemos konstruktą ir ten pradeda daugintis.
Formuojasi sistemos prielipa arba, kitaip, antisistema. Jeigu sistema praranda savo gyvybingumą ir lėtėja jos apsivalymas, tuomet jos sąskaita stiprėja antisistema ir su didėjančia jėga bruka disfunkcijas į sistemos funkcionavimą.
Mūsų paklydimai
Bet kurio paklydimo pradžia yra paženklinta lengvu moraliu nuolaidžiavimu sau. Pagunda nuklysti pačioje savo užuomazgoje turi tokį tru-pu-čiu-ką moralinį defektą. Tų pagundų yra aibė, ir kiekvienas žmogus yra kartais kurios nors jų išbandomas.
Žvilgtelėsime į tuos paklydimus, į kuriuos pastumia mus neadekvatūs viešosios etikos kontekste asmeniniai ar grupiniai siekiai. Jie stumia mus akistaton jei ne su viešuoju interesu, tai su viešąja morale. Žmogus, kuris atsidūrė toje sankirtoje ir nestabtelėjo ties teisinėmis arba moralinėmis užtvaromis, peržengia leistinumo ribas.
Kasmetinės Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (VTEK) ataskaitos rodo po keliasdešimtis interesų pažeidimų valstybės tarnyboje. Tarkime, 2012-siais rasta 105 pažeidimai, daugiausia politikų ir valstybės tarnautojų (40 proc. tirtų atvejų; VTEK 2012 metų veiklos ataskaita; toliau: Ataskaita). Dar 31 pažeidimo atvejį nustatė kitos kontrolės įgaliojimus turinčios institucijos, tad viso 136 (Ataskaita). 2015 metais nustatyta 25 pažeidimų (36 proc. tirtų atvejų, 2015 Ataskaita).
2018 metais Komisija nustatė 239 pažeidimus (84,5 proc.tirtų atvejų, 2018,Ataskaita). 2020 m. atsiskaitymas baigiamas optimistiškai: „poreikis laikytis etikos standartų valstybės tarnyboje vis labiau tampa neatskiriama valstybės valdymo sistemos dalyvių veiklos dalimi“ (Ataskaita, p.11). Skamba gražiai, bet ar teisingai?
Prisiminus virtinę kratų, areštų farmacijos, medicinos, verslo įmonėse, teisėsaugos institucijose, kurių šešėlyje yra ir valstybės tarnautojų veikla, reiktų daugiau santūros.
Komisija, viršydama savo riboto žmogiškojo potencialo galimybes, atlieka ne tik prevencinius, bet ir kontrolinius, šviečiamuosius veiksmus, tačiau komunikavimas visuomenei turėtų būti dalykiškesnis, vengiant propagandinių štampų. Įstaiga, kurios misija yra siekti skaidrumo, tą skaidrumą de facto slepia keisdama kasmetinių ataskaitų formatą, skaičiavimų būdus, vengdama platesnės interesų konfliktų panoramos.
Kiekviena ataskaita tai vis naujas kūrybos produktas, jame – skirtingi atskaitos taškai, medžiagos pateikimo formatai. Ne visuomet randame informacijos apie ankstesniais metais pradėtus, bet nebaigtus tirti atvejus.
Keista, kad kuruojanti institucija – LR Seimas – nepareikalauja gelmės ir tęstinumo. Ar Seimui reikalingas tik poperiukas?
Asmeninio ir viešo interesų perskira esanti kartais labai neryški, pasitaiko, kad asmuo priverstas kreiptis į kompetetingą instituciją prašydamas įvertinti, ar neperžengta interesų konflikto riba.
Į paralelinę tikrovę politikas/ verslininkas/eilinis darbuotojas patenka, kai esamoje gyvenimo situacijoje nenori išsitekti su savo interesais, planais, ambicijomis ir stipriai (kvadrate!) trokšta kažko didingesnio, kas pagausintų jo gerovę ir suteiktų jam svaresnę padėtį.
Paralelinė tikrovė, nors ir funkcionuoja pagal savas taisykles ir logiką ir netgi pagal savitą „moralę“, yra realiojo gyvenimo prielipa. Ji ne šiaip siurbia gyvastį iš valstybės ir jos bendruomenės; yra nemažai loginių prielaidų vertinti ją kaip antisistemą, kuri, jei jos nepavyksta pažaboti ir įgrūsti į Pandoros skrynią, gali paversti valstybinę organizaciją nereikšmingu administraciniu priedėliu. Pavyzdžių galima rasti pasižvalgius po kai kuriuos Lotynų Amerikos ir Afrikos regionus. Bet ir mums čia, Europoje, šis pavojus visai realus. Tai gali būti tik silpstančio strateginio valdymo ir laiko klausimas!
Patekti į paratikrovę paprasta. Jei pasilaisvina teisingumo ar moralinės atsakomybės varžtai, jei nesibaiminama išeiti už moralinio leistinumo ribų.
Interesų konfliktų erdvė neaprėpiama, jie gali atverti daug vartelių – į politinę, ūkinę, administracinę, mokslinę ar meninę veiklą. Specialiųjų tyrimų tarnybos metinės veiklos ataskaitos išraiškingai pristato jų gausą ir įvairovę.
Paralelinio pasaulio atšvaitai: 2012 metais nustačius nusikalstamos veiklos požymius STT vykdė 290 ikiteisminių tyrimų, iš kurių 89 (31 proc. ) buvo kvalifikuoti kaip sudėtingi (STT 2012 m. veiklos ataskaita, toliau Ataskaita).
Nusikalstamų veikų valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams nustatyta 327 (kyšininkavimas, prekyba poveikiu, pareigų neatlikimas etc.).
2015 m. vykdyta 170 ikiteisminių tyrimų ir nustatyta 308 nusikalstamų veikų. Už atskleistus korupcinio pobūdžio nusikaltimus nuteista tais metais gerokai per šimtą politikų, įstaigų vadovų, teisingumo sistemos pareigūnų ir kt.(Ataskaita, 2015).
2018 m. užregistruota 564 nusikaltimų ir baudžiamųjų nusižengimų valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams. Nustatyta 380 nusikalstamų veikų, 217 asmenų susilaukė įtarimų (Ataskaita, 2018).
Tai tik nedidelė dalis skaičių, nekalbant apie gausias FNTT, Policijos departamento, Lietuvos muitinės, kitų žinybų panašius duomenis. Kad ir kiek tų skaičių pateiktum, jie nėra reprezentatyvūs ir nerodo tikro nusižengimų prieš visuomenę ir valstybę masto.
Tačiau skaičiai iškalbingi kita prasme: kiek bebūtų pašalinta korupcijos ataugų ir pūlinių, kitais metais jų vėl priaugs. Štai per šią prizmę ir pagauname reikiamą kampą:interesų konfliktų ir nusikalstamų paklydimų nepavyksta atsieti nuo kasdienos, gyvenimo pakelėse nepaliaujamai pampsta paralelinė tikrovė.
Hidra turi daugybę galvų (pasakos apie daugiagalvius slibinus neprilygsta realybei). Nukirstų vietoje kartais atauga dvigubai tiek. Jau nebe pirmoji Nacionalinė kovos su korupcija programa (2015-2025 m.), STT, VMI, Policijos departamento, Teisingumo ministerijos, savivaldų analoginės programos (nesu tikras ar visas išvardinau), įtikinamai paliudija, kad teisingumo ir viešosios etikos įrankiai yra aštrūs ir tobuli.
Bet panašu, kad paralelinė sistema, preciziškai tobulindama savo schemas, yra išradingesnė ir greitesnė. Taip išplaunamas bendruomeninis etosas, silpsta valstybinės organizacijos galios.
Kiekvienoje valstybėje pasitaiko papirkinėjimų, apgavysčių, prekybos poveikiu.
Pasižvalgius bendrinančių statistikų generalinė tendencija akivaizdi: kuo sėkmingiau užkardomi savinaudos asmeniniai ar grupiniai instinktai, tuo valstybė konkurencingesnė, turtingesnė ir sėkmingesnė. Žemiau vardinami mažiausiai, vidutiniškai ir labiausiai korumpuotų valstybių penketukai pagal 2020 metų korupcijos suvokimo indeksą 189 valstybėse :
pačiame viršuje – Danija ir Naujoji Zelandija, po jų Suomija, Singapuras, Švedija, Šveicarija ;
lentelės viduryje matome Indiją, Maroką, Turkiją, Kolumbiją, Ekvadorą;
pačiame dugne – Sudanas, Venesuela, Jemenas, Sirija, Somalis (Transparency International Lietuvos skyrius: Korupcijos suvokimo indeksas 2020).
Vaizdas pats savaime pakankamai iškalbingas. Lietuva šiame parade – trisdešimt penkta, o Europos Sąjungoje keturiolikta. Verta pasidžiaugti, kad bent jau nesame Europos dugne. Galima, bet juk ne apie „unorą“ kalba, o apie Lietuvos valstybės konkurencingumą ir patrauklumą. Ir galų gale – apie jos ateities perspektyvą.
Yra aibė mano ir mūsų sankirtų, paminti viešą vertybę pakanka kelių paprastų veiksmų. Pailiustruosiu tai korupcijos žemėlapio tyrimo atskleistu faktu. Visi apklausų respondentai neigiamai vertina korupciją. Čia viskas lyg ir aišku. Bet... pakankamai didelė dalis pripažįsta pasirengusi duoti kyšį, jei, pavyzdžiui, reikėtų išspręsti savo problemą įstaigoje. 2014 m. apklausoje tokių buvo 48 proc. mūsų bandrapiliečių (beveik pusė apklaustųjų!!).
Tarp įmonės vadovų tokių buvo 21 proc. Kad pakiša padeda spręsti problemą pripažino 43 proc. verslininkų, 54 proc. valstybės tarnautojų ir 69 proc. gyventojų (STT Ataskaita 2014). Panašios tendencijos užfiksuotos ir vėlesniuose tyrimuose.
Su tokia moralinio reliatyvumo kupra neturėkime vilties perduoti anūkų kartai gyvybingą valstybinę organizaciją.
O kaip valstybė – mūsų bendruomeninės gerovės sargas ir intergalumo saugotojas – kovoja su visokiais pasikėsintojais į bendrąjį gėrį? Deja, kovoja pasirinktinai.
Nacionalinė valstybė neturi pakankamai galių apginti viešą interesą ir viešą moralę, nes daugybė reiškinių, kaip matėme, yra globalios prigimties.
Prisiminkime pagirtinas (nors ir ginčytinas) vieno premjero pastangas padidinti skaidrumą bankininkystėje ir priekyboje prisikviečiant kompetetingus žaidėjus iš užsienio į nacionalinį ūkį arba kito Lietuvos premjero pastangas geruoju susitarti su prekybos monopolininkais nedidinti vartojimo krepšelio kainų . Buvo daug moralizavimo, galbūt ir derybų, apie kurias ne kažin kas žinoma, o rezultatas ... kažkiek, kažkas.
Ir ES žinyboms nepakanka galių numalšinti globalių korporacijų apetitą semti grietinėlę iš nacionalinių talpų.
Globaliai veikiančio verslo kontrolė – pasaulinio masto problema ir tarptautinių organizacijų misija reglamentuoti prekybą, turizmą, gamtinių resursų naudojimą. Bet kol jos nerangiai mislija, kyla grėsmė, kad dalis nesuvaldančių korupcijos valstybių pavirs netolimoje ateityje teritoriniais administraciniais vienetais.
Tai ką, gresia matas? Danai ir suomiai taip nemano. Ir mes manykime, kad galime būti sąžiningi vieni kitų ir valstybės atžvilgiu. Įmanomai skaidri nacionalinė bendruomenė turi patikimesnę ateities perspektyvą nei pati save apgaudinėjanti jos kaimynė.
