J.Trinkūnas. Ar švęsime Baltų vienybės dieną?

Jau keleri metai latviai ir lietuviai rugsėjo 22 dieną mini ir švenčia kaip Baltų vienybės dieną. Kurį laiką tai buvo daugiau lokalinis šventimas – Šiauliuose ir vietovėse arčiau pasienio. Pastaraisiais metais iniciatyvos sklinda jau plačiau. Populiari tapo “Piliakalnių sąšauka” arba “Piliakalnių šviesa”, kuomet vienu metu vakare uždegamos ugnys ant piliakalnių ar šalia jų.

Šimtai piliakalnių Lietuvoje ir Latvijoje nušvinta vienybės šviesa. Tai ne valdiška akcija, niekas jokių nurodymų nedarė, paprasti lietuviai ir latviai, ugnelėmis išreiškia pagarbą protėvių atminimui ir baltų vienybei. Pradedame suprasti, jog baltų vienybė tai nėra vien istorinis epizodas. Kai skiriančių sienų nebėra, reikia prikelti senąją bendrystę, kuri buvo vienaip ar kitaip nedraugiškų jėgų ardoma.

Latviai tą dieną jau švenčia pačioje Rygoje, skiriamos lėšos koncertams ir renginiams. O kaip Vilniuje? Juk Vilnius visada buvo visų baltų centras, apie tai ne kartą rašė ir latvių kultūrininkai. Šventaragio slėnis jau gilioje senovėje tapo lietuvių svarbiausia šventviete, apie tai rašoma jau Lietuvos metraščiuose. Atrodo, kad slėnis garsėjo dar prieš Vilniui tampant sostine.

Kai Lietuvos valdovai Šventaragyje pastatė vyriausią senojo tikėjimo šventyklą, ji tapo visos tautos šventykla. Galima tik įsivaizduoti, kas vyko prie Amžinosios Ugnies aukuro. Kariai, sugrįžę po sunkių kovų, iškilmingai pagerbdavo šventąją ugnį, valdovai prisiekdavo Perkūnui. Prisiminkime tai, minėdami Lietuvos vardo tūkstantmetį, ir pagalvokime, jog iš 1000 metų bent 400 metų buvo nekrikščioniški, ir neretai garbingi metai, kuomet Lietuva buvo apginta nuožmiose kovose.

Lietuviai ne tik sukūrė ir apgynė savo valstybę, jie padėjo išlikti baltams, Europoje seniausios kultūros tautoms. Todėl Vilnius turėtų būti svarbiausiu Baltų vienybės minėjimo centru ir tuo turėtų pasirūpinti valstybinės institucijos. Praeitais metais Romuvos bendrija apsisprendė tinkamai paminėti Baltų vienybės dieną Vilniuje. Paminėjimas turėjo vykti Šventaragio slėnyje, šiandien tai Arkikatedros aikštė, prie Gedimino paminklo.

Teko vaikščioti visą mėnesį po Vilniaus miesto savivaldybę, Pilių direkciją, Arkivyskupiją. Derinimai vyko labai sunkiai, nors mūsų prašymas buvo labai paprastas. Baltų vienybės dieną mes norime pagerbti ir paminėti mūsų protėvius didvyrius, ne tik lietuvių, bet prūsų, jotvingių, latvių laisvės kovotojus.

Arkivyskupija pareiškė nesutinkanti, bet kitos įstaigos leido. Tad rugsėjo 22 dieną prie Gedimino paminklo Baltų didvyriai buvo pagerbti. Šiais metais buvo tikimasi, jog mūsų valdininkai pagaliau susiprotės, todėl buvo pateikta paraiška platesniam Baltų vienybės dienos minėjimui. Atsakymas buvo neigiamas ir Baltų vienybės dienos šiemet Vilniuje nešvęsime. Žmonės uždegs ugneles ant piliakalnių, bet valdžios tai nesujaudins.

Ateinančiais metais minėsime Lietuvos vardo tūkstantmetį. Atrodo, kad katalikų bažnyčia pripažįsta tik 600 metų iš to laikotarpio, todėl visiškai abejinga Šventaragio senosioms tautinėms vertybėms. Gal net ne abejinga, bet tiesiog priešiška. Juk katedros požemiuose slypi visuomenei neprieinamas Amžinosios ugnies aukuras su taip vadinamais zodiako laiptais. Vamzdžiais užgriozdinto požemio net neketinama paruošti tūkstantmečio lankymams.