J.Trinkūnas. Ar jau ir Pilėnų nebereikia?

Kiekviena tauta turi savo mitologiją, kuri tarsi suteikia prasmę tos tautos egzistencijai. Tai gali būti legendos, padavimai ir net pasakos, puošiančios tautos biografiją. Tautų istorikai taip pat atlieka tam tikras intelektualines funkcijas, stiprindami savo tautos savimonę, tvirtindami jų tapatybės jausmą.

Kai lietuviai ėmė busti iš šimtmečiais užsitęsusios užmaršties, tautos istorija tapo tarsi šventraščiu.

Mums dabar net sunku suprasti, ką išgyveno pirmieji lietuviai – praregėtojai XIX amžiuje. Vienas iš „Aušros“ pradininkų poetas A.Vištelis savo „Regėjime“ rašė apie patirtus regėjimus. Jis tarsi matė ir girdėjo protėvius ir senuosius dievus.„Girdžiu ūžimą...kas tai yra? Prajovai, stebuklai. Žemė dreba. Žvaigždės byra...“ Stipriausias jo išgyvenimas buvo tai, kad jis pasijuto esąs lietuvis.

Šiandien mes gyvename kiek kitokį metą, tačiau tautos tapatybės pajauta arba reikalauja atsinaujinimo, arba pasmerkta sunykti. Tūkstančiai jaunų lietuvių be gailesčio palieka tėvų kraštą, su kuriuo juos nedaug kas sieja. Globalistinei kultūrai nerūpi tautų sentimentai ir prisirišimas prie protėvių palikimo. Dabar tėvyne tampa ta šalis, kurioje geriau gyventi. Tėvynės kriterijai matuojami piniginiais matais, komfortu ir pelno procentais. Kartais net suabejoji, kiek atsirastų lietuvių, kurie išeitų ginti savo kraštą, gal ir aukoti gyvybę. Tokiose abejonėse paprastai prabyla mitai, pasigirsta protėvių balsai. Tai ir yra tos mistinės galios, kurios saugo tautos tapatybę.

Mes patiriame ne tik globalistinį slogutį, kai kurie istorikai ir intelektualai pasišovė griauti mitus, ypač tuos, kurie labiausiai veikė lietuvių tautinį budimą ir tautos sąjūdį. Lietuvių XIX amžiaus tautinis romatizmas tapo ne tik pasmerktas, bet ir išjuoktas. Pastaruoju laiku pradėtas kaltinti net J.Basanavičius, kliuvo S.Daukantui ir V.Kudirkai. Dabar klibinami ir tautinio romantizmo simboliai.

Labiausiai puldinėjama pagoniškoji Lietuva, nors po įžymiųjų 1009 metų ji keturis šimtmečius nuosekliai kūrė savo valstybę. Vienas žymus mūsų istorikas pareiškė: „Pagonišką kultūrą apskritai vadinu antikultūra. Liaudies dainos tai kultūros dinozauras....Esame labiausiai atsilikusi tauta Europoje.“ Istorikas Darius Baronas , atrodo, ėmėsi šio darbo fundamentaliai. Jo nuomone, nuo pat 1009 metų baltai pasirodo, kaip tamsūs žudikai, neturintys jokių dvasinių vertybių.

Tamsus ir kvailas Kęstutis, Pilėnų gynėjai tikri kvailiai, nes žudė save o ne priešus. Istorikas teigia: „Šių dienų Lietuvoje išplitęs banditizmas, vagystės, prievartavimai ir paleistuvavimas, ką ir kalbėti apie klaninę sistemą, gyvai primena pagonišką Lietuvą.“ Pagonys vaizduojami esą bjaurūs, „šaižiais balsais (kaip šunes) laidydami gerkles, lyg laukiniai griežė dantimi. Tuojau šunsnukiai apstojo dangiškąjį vyrą (šv.Adalbertą) dideliu būriu, atveria kruvinus nasrus ir klausinėja. Jie lazdomis muša žemę, orą pripildo maurojimo“ (Iš Adalberto gyvenimo aprašymo). Aišku, jog krikščionys yra nuostabūs ir švelnūs, o pagonys – bjaurūs. Taip ir Baronui atrodo.

Lrytas.lt portale buvo atspausdintas pokalbis su Darium Baronu. Jis pasigyrė, jog nuodugniai išstudijavo Pilėnų istorijos šaltinius ir padarė keletą svarbių išvadų. Bet pažvelgus į tas išvadas, kyla klausimas, ar reikėjo tiek vargti, kad patvirtintum tik tai, ką parašė kryžiuočių kronikininkas Vygandas Marburgietis. Pacituosiu šias pagrindines mintis: „Pamatę krikščionių kariuomenę, stabmeldžiai smarkiai išsigando, netekdami vilties apginti pilį. Jie sumetė į ugnį aibę turto ir patys išsižudė./.../
Karalius (Margiris) pagaliau baimės pakirstas nubėgo į kažkokią skylę, pervėrė kalaviju savo žmoną ir metė į liepsną.“

Pilėnus 1336m. apsupo milžiniška kryžiuočių ir svečių kariuomenė ir buvo aišku, jog atsilaikyti bus neįmanoma. Beliko – pasiduoti į vergiją arba - savižudybė ir susideginimas. Darius Baronas visokiais būdais plėtojo Marburgiečio žinias, su pasimėgavimu suniekindamas Pilėnų tragediją. Jis plėtojo ne tiek žinias, kiek kryžininkų ideologinius aiškinimus. Esą tai buvęs chaosas, o ne gynyba, vadas buvęs bailys ir niekingas tipas.

Marburgiečio rašinys buvo kryžiuočių ideologijos kūrinys, kuriame ir negalėjo būti kalbama apie Pilėnų kovos ir jų keistos savižudybės gilesnę prasmę. Kitų tautų praeityje galima rasti panašių kovų ir tragedijų. Štai Indijoje tame pačiame XIV šimtmetyje islamo agresijai kelią pastojo karingieji radžputai. Kai svarbiausios Chittourgarh tvirtovės gynėjai suprato, kad apsiginti nepavyks, jie atliko karinės savižudybės ritualą – sudegino visą turtą, savo moteris ir vaikus ir nusižudė patys. Žydų Masada buvo paskutinė pasipriešinimo romėnams tvirtovė. Kai pilies gynėjai pamatė, kad neatsilaikys, nutarė atlikti masinę savižudybę. Žydai Masadą laiko garbingiausiu įvykiu savo istorijoje ir Izraelio nacionaliniu simboliu. Indai savo susideginusiems didvyriams pastatė įspūdingą 40 m aukščio garbės bokštą.

Diskutuojama, kurioje vietoje buvo Pilėnai, ieškoma argumentų ir įrodymų, bet ne tai yra svarbu. Kuomet į Pilėnų istorinę vietą pretenduoja net kelios Lietuvos vietovės, paaiškinimas vienas – Pilėnų idėja svarbi daugumai lietuvių. Nepakanka žinoti, jog Lietuvą gynė beveik visi Lietuvos žmonės, idėja visuomet turi turėti savo simbolius. Būtent simboliai ir sudaro tautos tapatybės ir valstybės šerdį. Griauti simbolius yra amoralu, ypač, jeigu vietoj paneigto simbolio neduodamas geresnis.

Autorius yra žinomas etnokultūrinio judėjimo dalyvis. Vienas iš Ramuvos ir kelių folkloro ansamblių įkūrėjų, Rasos švenčių pradininkas. 1997 m. už etnokultūrinę veiklą buvo apdovanotas Jono Basanavičiaus premija.