Homoseksualumo diskursas, nuolat „paįvairinamas“ įvairiais viešais epitetais, kartais padorumo ribas peržengiančiais mūsų atstovų pasisakymais, Lietuvos visuomenėje aktualus bus ne tik tol, kol Parlamente bus svarstomas homofobiją formalizuojantis įstatymo pataisų projektas, bet ir tol, kol mūsų šalyje homoseksualų teisių pažeidimai bus didžiai rutinizuota laisvalaikio praleidimo forma.
Tokios formos, tiesa, įmanomos tik dėl mūsų neišmanymo bei nesugebėjimo būti jautriems kito žmogaus poreikiams. Viena didžiausių tokio ignoravimo manifestacijų galima laikyti Prancūzijos karalienės Marijos Antuanetės, kurios galva buvo nukirsdinta Prancūzijos revoliucijos metu, žodžius, kai badaujantys žmonės maldavę duonos, tesulaukė prabangoje skęstančios monarchės nuostabos – „neturite duonos, tai valgykite pyragus.“
Stereotipai ir grupių identitetas
Stereotipai, Prinstono universiteto profesoriaus, Martino Gilenso, suprantami kaip apibendrinimai, daromi apie žmones (ar daiktus) priklausomai nuo priskyrimo tam tikrai kategorijai, sistematizuoja bei supaprastina socialinį pasaulį ir gali būti labai naudingi – jie sumažina begalinę individualių žmonių ir jų patirčių įvairovę į kur kas lengviau valdomą žmonių ir patirčių tipų rinkinį. Įsivaizduokite, kaip reikėtų rasti konsultantą didžiuliame prekybos centre, jei mintyje neturėtume „pardavėjo“ stereotipo, nurodančio mums dairytis bent tariamai malonaus, tvarkingai apsirengusio žmogaus, ant kurio nugaros gal net esti užrašas „klauskite – aš galiu jums padėti.“
Tačiau nepaisant naudingumo, stereotipai drauge neišvengiamai iškreipia pasaulio suvokimą, kadangi vertindami individus pagal jų kategorijas mes būtinai juos nuvertiname. Dar daugiau, vertindami žmones ir priskirdami juos vienoms kategorijoms, mes būtinai vienas kategorijas skiriame nuo kitų, pabrėždami jų skirtumus, ir ignoruojame kategorizuojamųjų panašumus – dažnai jie yra labai reikšmingi.
M.Gilenso teigimu, kai kategorizuojamos ne linijos, o žmonės – kategorijos dažniausiai turi papildomą „geras“ ar „blogas“ vertinimą. Grupes, kurių nariais mes esame, visuomet esame linkę vertinti palankiau nei išorines, svetimųjų grupes. Tai yra įrodytas daugybe skirtingų socialinių eksperimentų, keletą tokių atliko jau minėtas Henris Tajfelis ir jo kolega Michaelas Billigas.
Minėti mokslininkai suskirstė tiriamuosius į dvi grupes (skirstymas buvo paremtas monetos metimu į orą) ir buvo paprašyta šių grupių narių įvertinti paveikslus, neva nutapytus kitų grupės narių. Rezultatai parodė pastebimą tendencingumą grupės viduje, kuomet grupės nariai savo grupės narių „nutapytus“ kūrinius įvardijo kaip kūrybiškesnius ir įdomesnius.
Šis eksperimentas pademonstravo, jog žmonės yra linkę vertinti savo grupės narius kur kas palankiau nei narius svetimų grupių net tuomet, kai nėra jokio išorinės jėgos spaudimo tą daryti. Gana pritrenkiama, jog vidinis grupės narių vertinimo favoritizmas yra visiškai realus reiškinys netgi tada, kai skirstymas į grupes yra paremtas banaliu monetos metimu į orą. Taigi gana akivaizdu, kokią reikšmę turi identifikacija su tam tikra grupe, netgi jei tai ir yra absoliuti heteroseksualų dauguma pasaulyje.
Paklydę orientuojantis
Stereotipai, net ir padedantys mums susigaudyti socialinėje įvairovėje, dažnai tampa tokie įtakingi (pirmiausia ir svarbiausia, lemdami mūsų vertinimą), jog žmonės tampa jų įkaitais, nebegalėdami racionaliai įvertinti tikrosios žmonių ir reiškinių prigimties.
Stereotipizuojami ne tik žmonės, reiškiniai, bet ir tam tikros sąvokos – seksualinė „orientacija“ yra klasikinis pavyzdys. Šios svarbios mūsų visuomenei sąvokos nesu(si)pratimai – milžiniški. Mums, tiesa, svarbi ne žodynuose pateikiama semantinė prasmė, o socialiai suteikiama seksualinės „orientacijos“ reikšmė.
Orientacija, suprantama kaip savo buvimo vietos nustatymas ar krypties palaikymas, gali būti taikomas socialiniame kontekste ir tas dažnai daroma. Nors taip niekada ir nesakoma, mes galime apibrėžti savo politinę orientaciją, nes laikomės vienų ar kitų pažiūrų ir save pozicionuojame tam tikros aplinkos, žmonių fone. Taip pat mes galime nusakyti valstybės ar miesto ekonomikos, kultūros politikos, ūkio orientaciją atkreipiant dėmesį į tas sritis, kurios laikomos prioritetinėmis. Pavyzdžiui, Lietuvos ūkio orientacija yra aklai poligaminė – gaminama visko po truputį, bet kaip, nežinia kam, tik aišku kodėl – siekiant laikinos, bet greitos finansinės grąžos trumpame, nors pageidautina, ir ilgame laikotarpyje.
Vis tik, nors ir teisingai šiuose kontekstuose būtų naudojama orientacijos sąvoka – niekas taip nesako. Su žmogaus seksualine „orientacija“ – jau visai kita istorija...
Seksualumo kilmė
Skirtingai nei homoseksualumo atveju, niekas nė nemėgina griauti įsišaknijusios dogmos apie natūralią heteroseksualumo prigimtį. Tik homoseksualumo atveju nepaliaujama ieškoti biologinės, socialinės ar psichologinės etc. kilmės paaiškinimų. Heteroseksualumas kaip reiškinys apskritai nėra nagrinėjamas, nes neginčyjamos kolektyvinės tapatybės aksiomos neleidžia kritinei refleksijai rastis.
Taigi esama įvairių, dažnai ir viena kitam prieštaraujančių netradicinės seksualinės „orientacijos“ paaiškinimų – vienų teigiama, jog tai įgimtas, netgi genetinis dalykas, kitų sakoma, jog tai susiję su socialine aplinka augant, akcentuojant smurto, komplikuotų santykių su gimdytojais ir kt. įtakas. Tačiau visų šių skirtingų interpretacijų jungiančioji grandis yra ta, jog tai yra nulemta kažkokios išorinės jėgos. Taigi esminė klaida interpretuojant seksualinę „orientaciją“ yra ta, jog šis socialinis (ar psichologinis etc., tai nėra taip svarbu) reiškinys niekaip nėra susijęs su orientacija, nes seksualinė vieno ar kito žmogaus tapatybė nėra laisvai daromas sąmoningas sprendimas, priklausantis nuo asmenybės, nuotaikos tądien ar polinkių, pavyzdžiui, menui etc.
Seksualinė žmogaus tapatybė negali būti vadinama „orientacija“ dar ir dėl to, kad ji ne tik neatspindi realybės, bet ir sudaro klaidingą įspūdį, jog tai, ką myli yra to žmogaus pasirinkimas. Negatyvusis laisvo tokio pasirinkimo imitavimo padarinys yra tas, jog tai atvirai smerkiama. Panaši situacija yra su socialiniu alkoholizmo ir narkomanijos vertinimu – visuomenė atvirai smerkia tokius žmones, nes jų liga yra „menkos jų valios“, tariamo jų silpnumo rezultatas. Trumpiau tariant, jų liga yra jų nesėkmės manifestacija.
Seksualinės tapatybės kontekste, homoseksualaus žmogaus pasirinkimo imitavimas visuomenei sufleruoja tai, jog homoseksualumas yra žmogaus nesugebėjimo prisitaikyti, jo silpnavališkumo ir piktavališkumo, traumatinių patirčių, nesveiko polinkio į iškrypimus, laukinio libido etc. įrodymas. Taigi toks „nevykėlis“ yra vertas aukščiausio visuomenės pasmerkimo.
Bet juk ir heteroseksualiame savo pačių gyvenime niekuomet nesirenkame, ką mylėti – antraip niekuomet nesirinktume tų moterų ir vyrų, su kuriais neturėtume jokių vilčių (susituokusių ar kitaip įsipareigojusių, žinomų žmonių etc.) būti drauge – racionalumo čia nedaug, tiesa?
Supratimo vardan reikėtų vartoti kitas sąvokas, pavyzdžiui, seksualumas. Tiesa, šio žodžio prasmę reikėtų praplėsti, kadangi dabar vyraujanti žodžio reikšmė – lytiškumu pagrįsta raiška ir reakcija į išorinius ir vidinius lytinius dirgiklius – yra per siaura ir orientuota tiktai į fizinę sferą, o homoseksualume fiziškumas, neabejoju, svarbus nei daugiau, nei mažiau – tiek pat, kiek ir heteroseksualiuose santykiuose. Antai mūsų visuomenėje homoseksualumas (ir nuo jo neatsiejamas „laukinis“libido) yra laikomi svarbiausiais visos tokio žmogaus esmės dėmenimis.
Taigi taip perinterpretuota semantinė seksualumo reikšmė galėtų būti vartojama vietoje visiškai realybės neatspindinčio seksualinės „orientacijos“ termino, nors galimi ir kiti pavadinimų variantai. Žinoma, tik tol, kol jie atspindi šio reiškinio esmę, nes kaip mes galime pasistūmėti tolerancijos ir lankstesnio požiūrio kryptimi, kai nesugebame suprasti net bazinių sąvokų bei principų?
Galų gale, homoseksualumo kilmė man asmeniškai apskritai neįdomi – vertinu tai, kaip socialinį faktą, realybę, nepriklausomai nuo to, patinka mums tai ar ne, egzistuojančią nuo pat neatmenamų žmonijos istorijos laikų.
Epochos įkaitai
Homofobija – toks pats socialinis reiškinys kaip ir rasizmas, antisemitizmas ar seksizmas moterų atžvilgiu – visas šias modernių visuomenių piktžaizdes statau į vieną eilę. Visi šie reiškiniai, savaip skirtingi ir turi skirtingą kontekstą, bet aš randu nemažai paralelių – jie visi vienareikšmiškai paneigia žmogaus orumą, teisę į nevaržomą privatų gyvenimą (jis dažnai nėra įmanomas būtent dėl šių reiškinių raiškos) bei laisvę daryti pasirinkimus, nes tik žmogus, galintis laisvai rinktis, gali būti laimingas.
Rasių ir skirtingų tautinių grupių lygybė ar pilnavertė moters vieta visuomenėje – universaliai priimta socialinė norma bet kurioje pasaulio vietoje, drįstančioje save laikyti modernia. Kelias iki šio tikslo buvo ilgas ir kruvinas tikrąja šio žodžio prasme, o vaisiai matomi vos kelis dešimtmečius. Apartheidas, kukluksklano veikla, bet, visų pirma, Holokaustas mums visuomet turėtų priminti, kokios yra neapykantos ribos (jei apskritai šiame kontekste galima vartoti šį žodį) ir kokios nesuvokiamai siaubingos gali būti jos pasekmės.
Optimizmo įkvepia mūsų pačių patirtis – juk tai, kas dar visai neseniai buvo nuolat kvestionuojama – šiandien yra akivaizdus faktas: moterys puikiai vadovauja didžiulėms įmonėms, netgi valstybėms, juodaodžiai gauna Nobelio taikos premijas (iki Baracko Obamos buvo ir kitų), o žydai leidžia lietuviškas knygas. Panašus neišvengiamas likimas ištiks ir homofobiją – žmogaus teisės gali būti niekinamos, bet tikrai ne amžinai. Homofobai visiškai neišnyks, bet jie taps socialiai smerktina grupe, besilaikančia universaliai nepriimtinų pažiūrų.
Taigi net ir siaurapročių kurpiamos cenzūros įstatymo pataisos mūsų parlamente yra didelis žingsnis atgal prieš didelį šuolį į priekį – kvailumas, neabejoju, turi ribas. Optimizmo suteikia ir Abraomas Linkolnas sakęs, jog „tu gali kuriam laikui apkvailinti visus žmones arba netgi gali visą laiką kvailinti kai kuriuos žmones, bet tu negali kvailinti visų žmonių visą laiką.“
Galiausiai, jie žino, ką reiškia būti lesbietėmis ir gėjais – dabar tai sužinoti reiktų ir mums.