aA
Damaskas laikomas pirmuoju miestu žmonijos istorijoje. Jis buvo įkurtas apie 10 000 m. prieš mūsų erą. Antai 2010 m. Lietuvoje mes neturime nė vieno. Įžūlokas ir užgaulokas teiginys dešimtis miestų skaičiuojančioje Marijos/bedievių žemėje. Kiek priskaičiuojama istorinių sostinių, kiek juose gyventa Lietuvos (ir kitų šalių) didikų, kiek būta dvarų, pilių ir tašyto akmens aikščių. Ir vis tik aš neišsižadu savo niūraus, it besibaigianti žiema, teiginio – Lietuvoje iš tiesų nėra miesto. Net Vilnius nėra miestas. Ypač Vilnius!
© A.Didžgalvio nuotr.

Miesto riboženkliai

Lietuvoje nėra miestų, bet ne todėl, kad šiuos seniai apleido juos kadaise kūrę žmonės – karaimai, žydai, baltarusiai, ukrainiečiai ar lenkai. Lietuvoje nėra miestų todėl, jog juose iki šiol nėra jokio miestiškojo gyvenimo.

Nėra miestiškojo gyvenimo, nors ir esama garbingų kiekvieno miesto atributų – oro uostų (su atskiromis zonomis Šengeno bei trečiųjų šalių keleiviams), dviaukščių traukinių su kondicionuojamu oru ir informacinėmis švieslentėmis, kurios praneša stoteles, bent po kelias prekybos ir pramogų sostines vienoje gatvėje, kurioje, visaip kaip viliojančioje Amerikoje, nėra šaligatvių pėstiesiems.

Bet juk viso to gana tik varganam provincialui, miestą suvokiančiam stiklo ir gelžbetoninių konstrukcijų kategorijomis. Toks pasigailėtinas provincialas negali kurti miesto, nes jis nė neįsivaizduoja, ką reiškia būti miesto dalimi, ką reiškia mieste ištirpti, jame išgaruoti, netgi apaugti miestu, apsiraizgant nesuskaičiuojama galybe smulkiausių kraujagyslių, kurias nutraukus imama be perstojo kraujuoti. Kartą pamilus miestą, jis amžiams tampa tavo kūno ir dvasios esaties dalimi.

Taigi Lietuvoje nėra masių kuriamo miestiškojo gyvenimo – žmonių gausybė tiesiog gyvena vienoje vietoje. Tai turi netgi savą pavadinimą – gyvenvietė. Gyvenvietėje gyvena žmonės, kurių nesieja jokie jausmai jų drauge kuriamai gyvenamai teritorijai, tiesiog esama šalia, tarsi netyčia, per atsitiktinumą. Gyvenama šalia, nes taip lengviau, nes taip paprasčiau, racionaliau, praktiškiau. Skirtingai nei gyvenvietei, miestui – atsiduodama.

Tačiau Lietuvoje nėra miestų – žmonių paprasčiausiai apsigyventa priverstinai urbanizuojant vienkiemių idealus puoselėjusių (ir išsaugojusių) užsispyrusių pagonių žemę, arba pasirinktinai traukiant į tuos kraštus, kuriuose lengviau gaunamas didesnis uždarbis ir esama tos neįkandamos, paprastai tik „buržujams“ prieinamos prabangos – vidaus tualeto.

Jaunius Špakauskas
Jaunius Špakauskas
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

Vienkiemio vilionėse

Į miestus Lietuvoje nevažiuojama tam, jog būtų trokštama miestiškosios gyvasties, miesto kultūros, jo dvasios taip, kaip kad traukiama į Londoną, Berlyną ar (Dievulėliau!) į Niujorką. Lietuvoje į miestus traukiama šiaip sau – iš nuobodulio.

Traukiama miestan, bet nuolat, visą gyvenimą svajojama apie užmiesčio vilą (kompromisiniu atveju tenkinamasi šiltesniu trobesiu sodų bendrijoje) ir privalomą jos atributą – aukštą tvorą, ženklinančią mano vienkiemio teritoriją, saugumo zoną, į kurią neįleidžiamas joks prašalietis, ir žvalgomasi pro langą kaskart vos sulojus šuniui (kaip be jo?).

Privatūs namai Lietuvoje yra visiškai neįsivaizduojami vien su žalia veja aplink namą, bet yra būtinai sutvirtinami aukšta (neretai visiškai aklina) tvora bei tvirtais vartais. Ne, su saugumu tai neturi nieko bendra – jau senokai esama apsauginių žaliuzių, elektroninių apsaugos sistemų ir stebėjimo kamerų – aukšta tvora tėra bandymas sukurti vienkiemio zoną nesaugaus miesto apsuptyje.

Ir aptvertos paežerės Lietuvoje iš tiesų neturi nieko bendra su tuo, jog visiems būtų ne gana vieno ir to paties ežero kranto, o todėl, kad nenorima įsileisti svetimojo į neįžengiamą savo kiemo teritoriją. Teritoriją, kurioje saugumo, stabilumo trūkumo ir savininkiškumo poreikio (čia slypi ryškus, nuo vakarietiškojo smarkiai besiskiriantis materializmo elementas) nuolat kankinamas vienkiemio žmogus tik šioje ramybės oazėje patiria gyvenimą.

Silpna kavinių bei barų kultūra Lietuvoje taip pat esti tik todėl, jog šioje šalyje nėra miestų. Ir taip yra visai ne todėl, jog žmonės neišgalėtų sau leisti puodelio prastos kavos Minijos, Pilies ar S. Daukanto gatvėse. „Kava namuose už dyką“, – pasakysite. O kai tokie laikai...

Bet taip sakyti gali tik miestui nepriklausantis žmogus, nesuvokiantis, kad garuojanti kava kavinėje yra tam tikras ceremonialas, buvimo su kitais, visiškai nepažįstamais žmonėmis ritualas.

Antai miestus turinčiuose kraštuose yra absoliučiai normalu bare išgerti vienintelį bokalą alaus (paliekant „drumzles“ ant dugno), pabendrauti su nepažįstamu pakeleiviu prie baro ir grįžti namo, gal net nuosavu automobiliu. Užsisklendusio, kompleksuoto lietuvio sąmonėje vargiai įsivaizduojami tokie intymūs bendravimo su svetimaisiais ritualai, prieš tai neišgėrus aštuonių bokalų tamsaus alaus ir nepradėjus demonstruoti „co to ja“ (kas aš).

Regis, jog netgi šiukšlinimas yra dar vienas vienkiemio žmogaus mentaliteto įrodymas: savame kieme nedergiama, tačiau ten, kur tu nesi savas, ten, kam tu nepriklausai ir kur gyvenamoji aplinka, dvasine prasme, nėra tavo – gali daryti, ką tinkamas. Štai dėl ko man visuomet tokia patraukli rodėsi kosmopolitizmo sąvoka – ne bejausmis gyvenimas, bet kur, kur šiandien yra šilčiau, o viso neaprėpiamo pasaulio suvokimas, kaip savo namų.

Tačiau vienkiemio žmogus negali jaustis esąs dalis šio pasaulio, nes jis nė neįsivaizduoja jo platybių, jo spalvų, garsų, kvapų įvairovės. Tas pasaulis vienkiemio žmogui visai neįdomus, tačiau keliantis abejones, netikrumą ir trikdantis nusistovėjusią sąmonę. Pastarąją vienkiemio žmogus nepaprastai gina ir puoselėja, nes jis ne tik baisiai įžeidus, bet ir nesavikritiškas. Ir vis tik vargu ar tai yra genuose slypintis vienkiemio žmogaus kodas, veikiau įpročio rezultatas – savame kieme jo visada būta vienintelio karaliaus – „svetimų pranašų nereikia, ačiū.“

Taigi neįmanoma, išties neįmanoma žmogaus priversti tapti miestiečiu, net jei ir suvarai jį į blokinių daugiabučių džiungles (už tai sovietų urbanistai neabejotinai kenčia nepakeliamas pragaro kančias) Šilainiuose, Lazdynuose ar Laukininkuose. Ten vis tiek netruks išryškėti vienkiemio atavizmai – žmonės nepažinos net savo pačių kaimynų, apsišarvos metalinėmis durimis, telefonspynėmis ir neperšviečiamomis naktinėmis užuolaidomis. Į tokius butus bus traukiama išsyk po darbo, keturiais rakto pasukimais užrakinant šarvuotas duris, energingu judesiu užtemdant durų skylutę. Netgi tokie Chruščiovo laikų urbanistikos šedevrai tapo „moderniu“ vienkiemių sinonimu.

Matyt, dėl to vienkiemių „miestiečių“ galvose ir širdyse šitaip nekenčiami lietuvių kosmopolitai, tikri miesto kultūros apologetai, tokie, kaip Jonas Mekas ar Tomas Venclova. Vienkiemio „miestiečio“ sąmonėje tokie žmonės yra išdavikai – tarsi savo šaknų, savo sodžiaus, švento Birutės kalno išsižadėję niekšai, kurių darbas, talentas ir, paradoksalu, meilė Tėvynei, tampa visiškai nebereikalingi. Vienkiemiuose vertinamas lojalumas – juos apleidusiesiems keršijama užmiršimu ir nebylia, o kartais netgi labai verbaline panieka.

Kerštas už miestą

Dar tiek nevarginamas antipatijos vienkiemiui, švelnią praėjusios vasaros popietę nutariau pasivaikščioti ir paėjėti Šnipiškėmis nuo Žalgirio stotelės iki Lvovo gatvės Vilniuje. Apėmė savotiška nostalgija, nes jau keletą metų nebuvau buvęs kaime, o čia, viduryje Europos kultūros sostinės, girdėjau kudakuojant vištas, įvairių potyrių užgrūdintomis akimis regėjau lauko tualetus, apie asfaltą niekuomet nieko negirdėjusias gatves, vandens šulinius, sulinkusius namų stogus ir šiltnamius, su čia pat auginamais besibadančiais ekologiškais agurkais.

Netikėtai krūptelėjus man iš rankų iškrito nuorūka, taip ir likusi negyva tysoti ant žemės be jokio krustelėjimo. Liko tysoti ne tik todėl, kad šiame kaime niekuomet nebūta šiukšliadėžės, o todėl, kad tai buvo mano beviltiškas protestas prieš kaimą mano mylimame krašte, kuris, aš neprarandu vilties, vieną dieną dar taps miestu. Miestu, kuriame tilps visokie žmonės, visokios kalbos, visokie įpročiai ir visokie pomėgiai. Bet, svarbiausia, miestu, į kurį bus traukiama kurti, o ne užsisklęsti.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Trumpas užsimojo prieš dar vieną sutartį: šį kartą gali nukentėti ir Lietuva (3)

Į lėktuvą sulipa kelių šalių ginkluotės inspektoriai, orlaivis pakyla ir skrenda virš šalies...

Kokia išeitis laukia Pranckiečio situacijoje – ekspertai įvardijo vienintelį būdą išsikapanoti (104)

„Mano manymu, šią situaciją galima išspręsti vieninteliu būdu – Seimas turėtų susėsti ir...

Rimvydas Valatka. Kolchozas „Karbauskio keliu“ žengia į dangų (5)

Kartą seniai seniai prie Naisių pilkalnio iš po nakties išdygo žalias kolchozas, o gal taboras...

Aistros greta parketo: įžūlus „Žalgirio“ sirgalių sumanymas įaudrino „Ryto“ gerbėjus (74)

Prasidėjus „Ryto“ ir „Žalgirio“ rungtynių trečiam kėliniui būrys „Žalgirio“...

Užkalnis: po tokio maisto Neptūnas eina mylėti undinių (64)

Geriausias jausmas, valgant Lietuvoje, būna tada, kai pasijunti esąs ne Lietuvoje, o kur nors kitur....

Tragiška avarija Širvintų rajone: įvykio vietoje žuvo jaunas motociklininkas (33)

Sekmadienį Širvintų rajone įvyko tragiška avarija. Policija pranešė, kad žuvo...

Įspėja dėl moters, graudžia istorija tuštinančios vilniečių pinigines (112)

Šaltą ir drėgną vakarą namo važiavusi vilnietė neliko abejinga pagalbos prašančiai moteriai,...

Dviejuose Lietuvos miestuose sekmadienį užfiksuota padidėjusi oro tarša (6)

Šiandien, sekmadienį, oro tarša Vilniuje ir Kaune buvo padidėjusi. Tokie duomenys pateikiami...