Milijonai dalykų, susijusių su kasdieniu mūsų gyvenimu, čia ir dabar. O tai, kad šiuo metu vyksta naujo Valstybinės kalbos įstatymo pateikimo Seime procesai – nesukelia jokio visuomenės dėmesio: nei diskusijų, nei emocijų, nei vertinimų.
Svarstyti, gerai tai ar blogai, – tuščias reikalas, tiesiog taip yra. Bet gal verta pasvarstyti, ko įstatymo pavidalu reikėtų lietuvių kalbai? Juk Valstybinės kalbos įstatymas taip pat yra orientuotas į mūsų bendrą ateitį: kiek ir kaip funkcionuos valstybinė kalba Lietuvoje, vadinasi, tokia bus kalbinė terpė, kurioje gyvensime ateityje.
Aš nekelsiu sau tikslo vertinti įstatymo projektą, pasakysiu tik tiek, kad didžiąja dalimi tai yra 1995 metų įstatymo palengvinta versija. 1995 metų įstatymo tikslas buvo atlietuvinti sovietinės okupacijos rusų kalba užterštą lietuvių kalbos erdvę ir įtvirtinti bendrinę lietuvių kalbą visose srityse.
Jei žiūrėtume giliau – tai buvo tąsa tarpukario procesų, kai XX amžiaus pradžioje jaunai nepriklausomai Lietuvai reikėjo įlietuvinti kultūrinę, socialinę, politinę ir net geografinę Lietuvos erdvę.
Todėl tais laikais Lietuvos paštui intelektualai siūlė grąžinti laiškus, jei adresas yra užrašytas Kowno, su prierašu, kad tokio miesto Europos žemėlapyje nebėra. Tuo metu prasidėjo stiprus slaviškų skolinių keitimo lietuviškais vajus. Turbūt dabar nė į galvą neateina, kad Jono Jablonskio ąsotis vietoj uzbono – XX amžiaus pradžios produktas. Reikėjo greitai ir efektyviai sukurti lietuvišką mokslo kalbos terminiją, nes pradėjo veikti Lietuvos universitetas.
Reikėjo vadovėlių mokyklai, tam buvo būtina nusistatyti gramatikos kanoną, susitarti dėl abėcėlės, rašybos ir skyrybos taisyklių, iš įvairių kalbos variantų išrinkti tuos, kurie pagal to meto kalbos politiką būtų laikomi norminiais.
Lietuvos valstybės įlietuvinimas buvo svaigus kūrybos metas, intuityviai, tautos išgyvenimo instinktais suvokiant, kad, kokia bus kalbinė terpė, kurioje gyvens nepriklausomos Lietuvos žmonės, toks bus ir valstybės gyvenimo būdas (vakarietiškas, modernios europinės šalies), vertybiniai pasirinkimai, santykiai su vieta, kurioje gyvenama, ir žmonėmis, su kuriais (su)gyvenama.
Natūralu, kad tokie procesai, kaip visi realiai vykstantys sociokultūriniai vyksmai, sukūrė ir priešingus kraštinius polius. Atsirado ir vadinamoji puristinė kalbos norminimo kryptis, teigianti, kad lietuvių kalba jokiomis aplinkybėmis negali įsileisti svetimų kalbinių įtakų.
Atsirado ir pykstančių dėl kalbinės laisvės varžymo, pavyzdžiui, Petronėlė Orintaitė 1939 metais „Naujojoje Romuvoje“ rašė: „Žinoma, kalbininkams visais atvejais būtų smagu tuoj viską apibrėžti, kad nieko neliktų laisva ir palaida.“
Paprastai gyvenimas pats subalansuoja nuomones ir suranda procesų (šiuo atveju valstybės įlietuvinimo) aukso vidurį, tačiau Lietuvoje taip nenutiko, nes nepriklausomybė buvo sunaikinta sovietinės okupacijos ir procesai nutrūko. Kaip jau sakiau, atgavus laisvę reikėjo išstumti prievartinio rusinimo padarinius, pabaigti bendrinės kalbos įtvirtinimo procesus.
Per daugiau nei tris dešimtmečius tai buvo padaryta. Bendrinė kalba yra sukurta ir įsigalėjusi mokyklose, raštvedyboje, teisėkūroje, teisėsaugoje ir t. t. (Taip, kalbos kokybė prasta, bet veikiant dabartiniam įstatymui ji tik prastėjo). Po trijų dešimtmečių atnaujintu konstituciniu įstatymu iš naujo nustatinėti susirinkimų vedimo kalbą ir įpareigoti žiniasklaidą vartoti bendrinę „norminę“ kalbą medijose man atrodo perteklinė nuostata. Bet yra tikrai rimtų naujų aplinkybių, kurios turi esminės įtakos visaverčiam valstybinės kalbos funkcionavimui, į kurias naujajame įstatyme neatsižvelgiama arba atsižvelgiama paviršutiniškai.
Noriu atkreipti dėmesį į keturis probleminius laukus. Svarbu ir nepamiršti, kad konstitucinis įstatymas reguliuoja visuomeninių santykių stabilumą ir padalija atsakomybę visai visuomenei už jo normų laikymąsi. Taigi, kas daro ir darys didžiausią įtaką lietuvių kalbos funkcionavimui valstybėje?
Pirma. Vis labiau pajuntame globalizacijos poveikį. Didėja ir didės migrantų srautai. Tai karo pabėgėliai iš Afrikos, ekonominiai migrantai iš buvusios Sovietų Sąjungos, baltarusių programuotojai, Taivano investuotojai, skandinavų finansininkai, už demokratiją savo šalyse kovoję ir mirčiai nuteisti sirai ir afganistaniečiai ir t. t. Dabar – ir nuo karo bėgantys ukrainiečiai. Kitakalbių žmonių skaičiaus didėjimas keičia sociolingvistinę situaciją, gatvės kalba didesniuose miestuose jau nebėra tik lietuvių. Mano kardiobiologas sūnus, dirbantis viename Kalifornijos universitete, grįžęs Kalėdų, į klausimą, kas pasikeitė per metus Vilniuje, atsakė: „Mama, nustebino, kad Vilniuje dominuoja anglų ir rusų kalbos, lietuvių beveik nebesigirdi.“
Imigrantų daugėja dėl įvairių priežasčių. Ir daugės. Mūsų darbdaviai senokai kalba apie galimybes įsivežti darbo jėgos, kurios Lietuvoje trūksta. Tikėtina, kad didžioji dalis ekonominių migrantų taip pat bus iš Rytų šalių, nemažai jų kalbės rusiškai. Visa tai yra visiškai normalūs globalizacijos procesai, kurių neišvengia (ir nevengia) nė viena šalis, jeigu ta šalis ne Šiaurės Korėja. Bet čia man kyla paprastas klausimas. Ką globalizacijos akivaizdoje darome su lietuvių kalba? Mokome imperatyviai, teisėkūros lygiu, imigrantus lietuviškai ar ne? Nes jie gyvens valstybėje, kurioje valstybinė kalba – lietuvių.
Sakot, patys išmoks? Aš nebūčiau tokia tikra – praėjo daugiau nei metai nuo karo Ukrainoje pradžios, dalis ukrainiečių, net dirbančių paslaugų sferoje, kurioje įstatymas reikalauja mokėti lietuvių kalbą (!), net nesistengia kalbėti lietuviškai. Apie jiems suteiktas išimtis žinau, bet laiko praėjo daug, o pokyčių – nedaug. Sakot, išimtis buvo padaryta ukrainiečiams, bet kiti paslaugas pagal dabartinį įstatymą turi teikti lietuviškai? Ar teikia? Čia perfrazuočiau šviesios atminties bičiulio Liudviko Jakimavičiaus „Gaisrininkų legendų“ ironišką himną: „Vai tai taip tai, vai tai tai – kas ten dega, ar matai? Galgi dega, gal ir ne (...)“. Taigi – galgi teikia (lietuviškai), galgi ne. Dabartinio įstatymo nuostata apraizgyta įvairiomis teisinėmis vingrybėmis, pagal kurias, pavyzdžiui, Bolto vairuotojai gali įsidarbinti nekalbėdami lietuviškai ir su vėjeliu gabenti besimosikuojantį (jei rusiškai nemoka – lieka gestai) tautietį.
Bet problema gilesnė. Kitakalbių bendruomenės Lietuvoje plėsis. Ir dabar Lietuvoje yra vietų, kur žmonės nemoka lietuviškai. Kiek atviros Lietuvos kultūrai yra ir bus šios bendruomenės? Pasaulio patirtis rodo, kad uždari kalbiniu (ir religiniu) pagrindu susikūrę getai sukelia socialinių ir net politinių problemų būtent dėl savo uždarumo. Man atrodo, esame maža valstybė, maža kalbinė bendruomenė, todėl turime dėti pastangų gausindami lietuviškai kalbančiųjų – sirų, turkų, uzbekų, baltarusių, ukrainiečių, italų, prancūzų (toliau pratęskite patys) – skaičių. Ir čia esu kategoriška: sukurkime konstitucinio įstatymo imperatyvą Lietuvoje gyvenantiesiems mokėti lietuvių kalbą, nes: a) per maži esame, kad nevertintume galimybės pagausinti lietuviškai kalbančiųjų skaičių; b) jau minėjau, kad kalbinė terpė, kurioje gyvena žmogus, turi įtakos jo gyvenimo būdui ir pasirinkimams (primenu – tikėtis galime ir angliškos, ir rusų kalbos terpės); c) kalba formuoja lojalumo ir pagarbos tai valstybei, kurioje gyveni, jausmą.
Mano oponentai sako – tik šalies ekonominis ir kultūrinis patrauklumas skatina imigrantą išmokti jos kalbos. Taip, bet tada, kai tos šalies kultūrinė aplinka daro pozityvų spaudimą. Toks spaudimas iš dalies, be abejo, yra kai kuriose srityse, kuriose reikia aukštojo išsilavinimo ir kompetencijų, pavyzdžiui, medicinoje. Na, o informacinių technologijų sfera – anglų kalbos erdvė. Didžioji imigrantų dalis – nekvalifikuotos arba žemos kvalifikacijos sektoriaus atstovai (statyba, buitinės paslaugos, transportas) – kalba rusiškai. Pradedantieji savo verslus – kalbos išmoks. Mano rajone atidarę parduotuvytę afganistaniečiai laužytai, linksmai, bet – kalba lietuviškai. O samdomiems darbininkams, kuriuos pasikviečia Lietuvos verslas, – reikia padėti. Todėl specialiai akcentavau – konstitucinio įstatymo įpareigojimai yra mūsų bendros atsakomybės laukas. Dėl to aš įstatymo imperatyvą deleguočiau darbo jėgą įsivežantiems (samdantiems) verslams ir įpareigočiau darbdavius sudaryti sąlygas savo darbuotojams išmokti lietuvių kalbos bent buitiniu lygiu. Žinau, verslui tai nepatiks, bet viską palikti tik valstybės atsakomybei, man atrodo, nepilietiška.
Antra. Nepapastai greitai plečiasi virtualusis pasaulis. XX amžiaus pradžioje įvyko Lietuvos įlietuvinimas. XX amžiaus pabaigoje įvyko atlietuvinimas. Atėjo laikas Lietuvą įvirtualinti. Turime apsispręsti, ar norime per savo kalbą, t. y. mąstymą, dalyvauti pasaulinio dirbtinio intelekto kūrimo procesuose.
Pasaulyje dirbtinio intelekto kūrimo pradžia laikomi 2016 metai. Pirmiausia buvo sukurtas vadinamasis siaurasis dirbtinis intelektas (angl. artificial narrow intelligence – ANI). 2020 metai laikomi dirbtinio bendrojo intelekto proveržiu (angl. artificial general intelligence – AGI). AGI imituoja žmogaus elgesį ir mąstymo procesus, spręsdamas sudėtingas problemas. Pasaulio mokslininkai dirba ir prie dirbtinio superintelekto, pranokstančio žmogaus galias (angl. artificial super intelligence – ASI), kurį tikimasi sukurti 2050 metais. Svarbu, kad AGI technologiškai yra mokomas kaip vaikas. Jisai nėra paieškos sistema kaip gūglas, kuris randa, kas jau yra įdėta.
Dirbtinis intelektas mokosi pats, bet mokosi iš to, kaip ir ko jį mokai. Jis kalba lietuviškai (visi išbandėme „ChatGPG“), bet mes nežinome, kaip jis mąsto – šitą dirbtinį protą augina globalios kompanijos. Ar jos išmokys AGI suvokti ir naudoti mūsų išskirtinumą, unikalumą, atsiradusį iš vienetinės mūsų istorijos, kultūros ir gyvenimo būdo? Kyla karštas klausimas ateities kalbos politikai: kiek mes į pasaulinį dirbtinį protą norime įlieti nacionalinio išskirtinumo, o kiek mums užteks, kad jis bus tiesiog globalus, bendrasis, valdomas kitų?
Dirbtinis protas kuriamas naudojantis kalbos, pirmiausia semantikos, ištekliais ir įrankiais. Apsisprendus, kad lietuviškos tapatybės įvirtualinimas yra valstybės prioritetas, turime tai atsispindėti naujame įstatyme. Paradoksas, bet šis sprendimas kalbos funkcionavimo valstybėje atžvilgiu susisieja su kalbinio santykio nusistatymu migracijos atžvilgiu. Kodėl? Profesoriaus Hiroshi Ishiguro iš Osakos universiteto robotas androidas skaito paskaitas žemesniųjų kursų studentams. Kadangi jo fizinė išvaizda yra nukopijuota nuo profesoriaus, studentai kartais tiesiog neatskiria, su kuo bendrauja – su Hiroshi Ishiguro ar su jo negyvu antrininku. Japonai taip pat yra sukūrę pirmąjį robotą mokytoją, toje šalyje daugelyje paslaugų sferų irgi dirba androidai. Tik laiko klausimas, kada jie pakeis gyvus žmones ir pas mus. Kaip jie bendraus? Ar sistema vers japoniškas-angliškas programas („Hey Google“ supranta lietuviškai), ar mes norime lietuviškai mąstančių robotų.
Trečia. Abstrakti leksika – kalbos raumenys ir ateities kūrimo potencialas. Jokių abejonių nekyla, kad mokslo kalba yra ir ateityje bus anglų ir tai yra gerai, nes mokslo raidos gyvybę palaikanti arterija yra mokslo žinių mainai su viso pasaulio mokslininkais. Bet naujos žinios apie pasaulį turi būti atiduodamos nemokslininkams per lietuvių kalbą. Kaip tą padaryti? Čia ir vėl priminčiau, kad Valstybinės kalbos įstatymas yra konstitucinis įstatymas, todėl atsakomybe už sėkmingą kalbos funkcionavimą dalijamės visi. Universitetų autonomija – šventas reikalas, bet imperatyvas universitetuose nusistatyti kalbų politiką, sekant pasauline praktika, mano nuomone, turėtų būti apibrėžtas įstatymu. Jei universitetų bendruomenės norės – jos ras būdų, kaip pasiekti, kad naujausios mokslo žinios per lietuviškus terminus įsilietų į lietuvių kalbos erdvę operatyviai ir efektyviai.
Na, ir visai pabaigai. Ketvirtoji problema – ūkiškai, trumpai drūtai. Sakote, mūsų visuomenė neraštinga? Gerai. Imčiau ir įpareigočiau įstatymu kiekvieną, bent jau siekiantį valstybės tarnybos, laikyti lietuvių kalbos egzaminą (rašyti diktantą, pavyzdžiui, kaip tai buvo Užsienio reikalų ministerijos praktikoje). Tada nereikėtų dirbtinai kalbos prestižo kelti – pats pakiltų. Ir dar norvegų kalbų įstatymo patirtimi pasinaudočiau – jame įtvirtinta pareiga valstybinėms ir savivaldybių institucijoms grąžinti dokumentus jų pateikėjamas, jeigu šie parašyti su klaidomis.
Man apskritai patinka skandinavai. Švedai savo kalbos įstatyme pasako trumpai: švedų kalba yra valstybinė kalba. Taškas. Tai suponuoja, kad kitų kalbų atžvilgiu toje valstybėje visose valstybės atsakomybės veiklos srityse (yra patvirtintas valstybės veiklos sričių sąrašas) ji turi nekvestionuojamą prioritetą. Jei reikia sureguliuoti jos ir kitų kalbų, pavyzdžiui, gestų kalbos, tautinių mažumų kalbų, šiuolaikinės tarptautinio bendravimo anglų kalbos, santykius – tą galima reguliuoti konkrečiais teisės aktais. Man atrodo, šios nuostatos nesismulkinant pakaktų ir naujam Valstybinės kalbos įstatymui. Nes svarbiau teisėkūros lygiu yra atsakyti į karštus, realiai kalbos funkcionavimui valstybėje aktualius klausimus: ar lietuvių kalbos atžvilgiu darome ką nors su migracija, ar kuriame lietuvišką dirbtinį intelektą, ar auginame terminologinius lietuvių kalbos raumenis, ar – būtų juokinga, jei nebūtų graudu – gerbiame save ir kitus rašydami be klaidų?
