Toks etinis (gal ir filosofinis) tautos valios supratimas turi ir praktinį pritaikymą. Tai tautos referendumas. Visi svarbiausi tautos (šalies) gyvenimo klausimai turi būti sprendžiami visos tautos. Nes tik tauta žino, ko ji nori, ko nenori, kas teisinga ir kas ne. Bet ne viskas taip aišku, kaip, atrodo, turėtų būti.
Štai prezidentas Rolandas Paksas sako, kad reikia referendumo dėl euro įvedimo. O premjeras Algirdas Butkevičius sako, kad nereikia. Pati tauta, sprendžiant iš gausių komentarų DELFI, turi daug argumentų ir už, ir prieš.
Šia proga leiskime sau plačiau pakalbėti apie referendumus kaip tautos šventos valios pasireiškimų realizavimą referendumo būdu.
Iš kur kyla šventa tautos valia?
Žinoma, kad valia kyla iš tautos. Bet tauta nešventa. Apie jos šventumą nekalba nei mūsų Konstitucija, nei žemesnio lygmens įstatymai. Nebuvo net bandymų surengti referendumą tautos šventumo klausimu. Tauta yra žemiška.
Jeigu tauta yra žemiška, tai ir elgtis su ja galima atitinkamai – žemiškai (tai labai svarbi pastaba). Galima tautai žemiškai pameluoti, galima ją žemiškai apkvailinti. Suprantama, kad apkvailintos tautos valia gali būti ne itin protinga, bet ji vis tiek išlieka šventa. Nes tautos valios šventumui jokios išimtys niekur nėra apibrėžtos.
Trumpai sakant, kvailintojai (jų Lietuvoje nestokojama) per referendumą gali kvailindami tautą prastumti jiems naudingus dalykus. Tada tie prastumti dalykai įgys aukščiausio įstatymo galią. Nes to esą nori tauta.
Vienas epizodas iš tautos valios formavimo
Bet nustebino kas kita. Netyčia sužinojau, kad visų tų diagramų ir piešinių bei argumentų autoriai buvo ne šios valdiškos įstaigos specialistai ir netgi ne kitos valdiškos įstaigos mokslininkai ar atominių elektrinių žinovai, o suinteresuoti „Leo LT“ atstovai (lobistai). Žinoma, to niekur nebuvo parašyta. Taigi įstaiga, turinti atstovauti visuomenės interesams, vadovavosi privataus suinteresuoto sektoriaus informacija, maža to, tą informaciją ir skleidė.
Nesakau, kad ta valstybinė įstaiga buvo papirkta (atskirais atvejais gali būti ir taip). Tiesiog ji tingėjo padirbėti. Gal neturėjo ir pakankamai kvalifikuotų žmonių. Gal jų atlyginimai buvo per maži? Čia daug gal...
Visuomenės apsisprendimas priklauso nuo jos informatyvumo
Pateikite, pavyzdžiui, informaciją, kad atominė elektrinė bus labai saugi, kad visiems atpigs elektra, kad visus statybos kaštus netrukus padengs pelnai, pagaliau kad Rusija nebegalės mūsų laikyti už energetinio pavadžio ir t. t. Tauta nubalsuos už atominę.
Referendumas gali tapti įvairių suinteresuotų šalių informaciniu karu. Nesvarbu, kas laimėtų tą karą, atsakomybė už visas pasekmes teks ne referendumų organizatoriams, o pačiai tautai, nes tokia buvo jos valia.
Tautos valios kompetencijos ribos
Yra dalykų, kurie užrašyti tautos genuose. Ir jokia papildoma informacija tautai nereikalinga. Prie tokių dalykų visų pirma priskirtina laisvė, nepriklausomybė. Jei tautos laisvės genas sunykęs ar kaip nors mutavęs, tai tauta nebe tauta. Kaip ir miręs medis, nors jis vis dar įspūdingai styro juodomis šakomis įsirėžęs į žydrą dangų, bet jis jau nebe medis. Ir išdžiuvusi upė nebe upė...
Bet yra dalykų, kurie niekaip neužfiksuoti tautos prigimtyje, jos sąmonėje, tradicijose, papročiuose. Jų išnarpliojimui reikalinga pasitelkti nemažai mokslų, sudėtingų skaičiavimų. Reikia įvertinti daugybę veiksnių, numatyti ne tik artimąsias, bet ir tolimesnes bei tolimiausias pasekmes. Čia tautos balsas vargu ar gali ką nors pasakyti.
Netgi protingas, išsilavinęs pilietis neturės tokio lygio žinių. Jei sudėsime tūkstantį ar šimtą tūkstančių tokių piliečių balsų, daugiau kokybinių žinių neatsiras. Vienas net labai geras batsiuvys negali žmogui po infarkto sulopyti širdies. Bet ir dešimt geriausių šalies batsiuvių, dirbdami kartu sutartinai, to nepadarys. Ne visada kiekybė nulemia kokybę. Žinios, įgūdžiai, patirtis labai dažnai nesisumuoja.
Be to, kiekvienas žmogus (ar dauguma žmonių) per referendumą išreiškia asmeninį, o ne tautos, interesą. Paklauskit atominės elektrinės sargo, ar reikia uždaryti pasenusią atominę elektrinę. Jis pasakys, kad jokiu būdu ne, nes jis tada neteks darbo ir nebegalės aprūpinti šeimos. Ir vėlgi sudėję šimtą tūkstančių kilnių asmeninių interesų negausime vieno tautai naudingo sprendimo. Gali būti net priešingas sprendimas, pražūtingas tautai ir krašto gyventojams.
Leiskime, pavyzdžiui, referendumu spręsti tokius tautai aktualius klausimus:
– minimalia algą pakelti iki 1500 ar 2000 Lt,
– šildymo kainas sumažinti 30 ar 50 procentų,
– artėjant pavasariui, kelionių bei žemės ūkio darbams, degalus pardavinėti savikainos kainomis ar truputį brangiau.
Pagaliau – paskutinis referendumas – Kada bankrutuoti Lietuvai – iš karto ar truputį palaukus?
Bet jei įvykdysime pirmuosius referendumus, tai paskutinio tikrai nebeprireiks. Tada ant gražiai aplyginto Gedimino kalno išdygs kinų restoranas. Kainos bus užrašytos juaniais, o kadangi greitai neišmoksime skaityti hieroglifų, tai besišypsančiam padavėjui pirštu parodysime, ką norėtume suvalgyti. Ir tai bus tautos šventos valios pasekmės.
Taigi pastangos primesti (ar atiduoti) tautai spręsti (referendumo keliu) sudėtingas ekonomines technines problemas yra nesąžininga. Ant tautos pečių uždėtos atsakomybės tauta kai kuriais atvejais prisiimti negali. Tą atsakomybę turi prisiimti išrinkta (ar paskirta) valdžia. Jai yra deleguota teisė (ir pareiga) surasti optimaliausią tautai sprendimą. Tauta sau pasilieka teisę pareikalauti iš savo valdžios atsakomybės už priimtus sprendimus. Ir čia tautos valia yra, galime sakyti, šventa.
Kai kas gali teigti, kad valdžia kvaila. Bet čia ir referendumai nebepadės: ką išsirinkome, tuo ir džiaukimės. Tautos valia šventa.