Tai, kad Lietuvoje krinta specialiosios tarnybos generolas, nieko ypatingo. Svarbu, kad kritimas būtų perspektyvus ir atneštų šaliai teigiamų rezultatų. Bet kol kas neatnešė.
Pavyzdžiui: krito vienas VSD generolas. Jis Seimui neatnešė slaptų pažymų, nors žadėjo. Apgavo. Po to krito antras vadas, kuris vėlgi nenešė pažymų. Šiandien nėra jokių garantijų, kad pažymas atneš trečias. Šis „gerų akių“ pulkininkas (taip buvo pastebėta ir teigiamai įvertinta Seime) pasakė, kad pirma pagalvos. Tai blogas ženklas. Seimas to ženklo nepastebėjo ir už pulkininką Gediminą Griną (greitai jis bus generolu) nubalsavo vienbalsiai. Jei generolas pagalvos, pažymų neneš. Seimas vėl bus apgautas.
Teisėsaugos vadų problema yra viena skaudžiausių šalies problemų. Apie tai vaizdžiai kalbėjo ilgametis Seimo narys Egidijus Klumbys. Jo žodžiais, turėjom VSD direktorių politiką-demagogą, po to KGB rezervistą, po to atėjo teoretikas, mąstantis tik dešiniuoju pusrutuliu. E. Klumbys dėl laiko stokos suminėjo tik tris blogus VSD vadus, bet jų, pradedant Mečiu Laurinkumi (M. Laurinkus buvo pirmas VSD vadas) ir baigiant Povilu Malakausku jau buvo devyni.
Apie Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) vadus irgi nieko gero negalima pasakyti. Niekas ir nesako gero. Korupcijos lygis šalyje aukštas.
Dėl FNTT paskutiniojo vado generolo R. Boreikos galimų nusikalstamos veikos požymių premjeras Andrius Kubilius jau kreipėsi į laikinąjį generalinį prokurorą. Kad premjeras dėl ko nors kreiptųsi į prokuratūrą, – to dar nebuvo per visą nepriklausomybės dvidešimtmetį.
Respublikos prezidentė, tarsi apibendrindama šitą nesibaigiančią blogų vadų pasaką, pasakė, kad padorūs žmonės nebenori būti specialiųjų tarnybų vadais. O nepadorūs nori. Pastarojo sakinuko prezidentė nepasakė, bet tai galima buvo suprasti iš konteksto.
Visa tai, kas čia pasakyta, yra ne pasaka, o sunkiai suvokiama realybė. Ar gali būti taip, kad Lietuvos prezidentai nuolat skirtų blogus teisėsaugos tarnybų vadus (pagrindinių teisėsaugos tarnybų vadus skiria prezidentas)? Negali, bet taip yra. Ar gali būti taip, kad blogus prezidento skiriamus vadovus tvirtintų Seimas? Žinoma, negali. Bet taip yra.
Ir iš čia, ko gero, išplauktų viena ir tik viena versija – mūsų teisėsaugos tarnybos, ypač jų vadų paskyrimai, yra patekę į užsienio specialiųjų tarnybų įtakos sferą (?).
M.Laurinkus sako, kad tik viena nedraugiška šalis Lietuvoje laiko apie tris tūkstančius slaptų agentų, o nedraugiškų šalių yra ne viena. Bet ir draugiškos šalys turi savų nedraugiškų interesų. Tad tuos tris tūkstančius reikia dauginti iš dešimties. Mes nebespėjame vadų versti. O nuvertus dar reikia paskirti. Vis šokinėjame ant to paties tarsi užsienio žvalgybų mums po kojomis pakišto grėblio.
Prieš porą dienų per TV rodė, kaip dešimtasis VSD vadas davė priesaiką Respublikos prezidentei. Atidžiai stebėjau, ar tik iš jo kišenės nekyšo rezervisto pažymėjimo kampas, ar jis priesaikos tekstą skaito ne perdėm demagogišku, politizuotu tonu bei veido išraiška, ar jo smegenų kairysis ir dešinysis pusrutuliai dirba sinchroniškai, ar už jo nugaros nešmėžuoja užsienio spec. tarnybų agentų šešėliai. Ir berods, kažką jau pastebėjau.
Gerbiamieji, būkime budrūs ir drąsūs. Stebėkime visi kartu ir kiekvienas individualiai. Pastebėję (ar nepastebėję) kritikuokime, nebijokime apjuodinti, turėkime drąsos net purvo užpilti ant jo galvos, ir ant tarnybos visos. Nepakenks. Čia neturi būti skrupulų. Jei nuversim generolą greičiau, tai ir naują paskirsim greičiau. Kad tik Lietuvai būtų geriau.