aA
Gyvenimas parodė, kad moralios politikos deklaravimas, juolab piktinimasis amoralia politika, nieko moralaus nesukuria, nieko neįkvepia ir nieko nepagąsdina, nes niekas neatsistatydina ir atsistatydinti nenori. Todėl net neverta pykti ant politiko, jei jis ką nors papirko, buvo papirktas, iššvaistė valdiškus pinigus, kažką rezgė, intrigavo, įsivėlė į neskaidrius ryšius su verslu ar į pažintis su nusikalstamo pasaulio autoritetais, liaudyje vadinamais banditais. Nereikia pykti, jei tokia politiko politika prisideda prie šalies skurdinimo su visomis iš to išplaukiančiomis neigiamomis pasekmėmis. Jį reikia suprasti.
Kyšis, korupcija
Kyšis, korupcija
© Corbis

Nenaudinga politika

Ką daryti politikui, jei iš moralios politikos jis neturi naudos? Tai esminis klausimas.
Dėl politikos jis pasitraukė iš verslo. UAB‘ą užrašė žmonos vardu. Dėl politikos jis kažką kūrė, organizavo, strategavo, makalavo, gaišo laiką, sukišo pinigus. Jeigu pinigai buvo savi, tai nuostolis. Jei sklolinti, tai bėda. Jis jau nebėra nei savo politinės valios, nei politinės sąmonės šeimininkas. Jo politinėje valioje bei sąmonėje šeimininkauja skolintojas – finansinis rėmėjas.

Ir štai tokioje situacijoje iš politiko reikalaujama moralios politikos, kuri jam nieko neduoda nei materialine, nei dvasine prasme. Morali politika asmeniškai politikui yra amorali politika, ir, priešingai, – amorali yra morali. Jis siekia atsiimti bent tai, ką išleido. Ir dar šiek tiek uždirbti. Laisvos rinkos sąlygomis kiekvienas, kur nors įkišęs pinigus, kur nors praleidęs laiką ar šiaip prasitrynęs, nori uždirbti.

Galėjo būti ir taip, kad eidamas į politiką jis nieko neorganizavo, nieko nedarė, nes nieko nemokėjo daryti. Į politiką papuolė per sąrašą (besikuriančios partijos kartais į sąrašą įrašo bet ką, nes neturi ką rašyti). Jis neišleido pinigų, nes jų neturėjo. Bet jis turėjo idėją – turėti. Ši idėja politiko gyvenime yra plati, į ją daug kas telpa.

„Turėti“ kaip moralinis imperatyvas

Paprasti žmonės nesupranta politiko ir galvoja, kad jam reikia tik pinigų. Bet jam reikia ir kai kurių kilnesnių dalykų. Pavyzdžiui, reikia dėmesio, garbės, apdovanojimų ir pan. Reikia, kad žmonės jį pažintų, kad sveikintų, kad jį rodytų per TV, kad laikrasčiai rašytų ir gerą nuotrauką įdėtų ir t. t. Politikui, linkusiam į narcisizmą, šitie dalykai organiškai svarbūs. Be jų jis dūsta kaip artistas be scenos.

Vienas politikas, kai jį apimdavo depresija, eidavo Gedimino prospektu ir skaičiuodavo, kiek žmonių jį palabino. Kitas savo vairuotojui specialiai liepdavo pažeisti eismo taisykles, važiuoti „per plytą“, pypsėti, kad žmonės atkreiptų dėmesį, koks svarbus asmuo važiuoja. Automobilyje net sireną buvo nurodęs įtaisyti, bet policija liepė ją išimti.

Apie intymius dalykus viešai nekalbama, bet kai pavaldiniai tau į pirtį atveža prostitutes, tai ne tik intymas, nes tai ne tas pat, kai atsiveži pats, tai – svaiginanti valdžios galia, galios valia.
Jurgis Jurgelis

Platesnio užmojo politikui norisi pakliūti į istoriją. Sakykim, jam norisi padėti pirmąjį akmenį į atominės elektrinės pamatą. Paskui elektrinė bus pavadinta akmenį padėjusio vardu. Rodos, taip buvo pavadinta Antano Sniečkaus atominė elektrinė. Užtat politikas ir lekia pasišokinėdamas su tuo pamatiniu akmeniu po pažastim tiesiai į istorijos vadovėlį. Pavėluos – jo puslapyje bus kito nuotrauka.

Apie intymius dalykus viešai nekalbama, bet kai pavaldiniai tau į pirtį atveža prostitutes, tai ne tik intymas, nes tai ne tas pat, kai atsiveži pats, tai – svaiginanti valdžios galia, galios valia.

Turėti – štai tūlo politiko esminis moralės principas, jo veiklos stimulas, kelrodė žvaigždė.
Šito moralinio principo jam niekas nebeišmuš. Molis, iš kurio nulipdyta jo moralė, sukietėjo, sudžiūvo, sueižėjo. Jo niekas nebeperminkys, nenulipdys nieko naujo. Todėl neverta pykti ant molio. Bet molišką veiklą perminkyti (net jeigu ji sutrupėtų į kruopelytes) reikia
Čia būtina padaryti vieną oficialią pastabą, kad kas nors be reikalo neužsigautų. Mūsų demokratija sudaro galimybę į valdžią ateiti bet kuriam ir bet kokiam. Todėl politikoje yra žmonių, kuriems minėtas principas neesminis. Mūsose būdinga tai, kad šis principas plačiai toleruojamas. Sakoma, tokia žmogaus prigimtis: rusas išmokė mus vogti – ir mes negalim sustoti, niekas nieko nepakeis ir pan. Žvelgdami į ateitį, optimistiškai manome, kad pakeisti viską galima.

Kaip valdyti molį

Reikia šalyje kurti tokią tvarką, kad tūlas politikas, nepaisant jo asmeninių moralės savybių (politikoje visada bus visokių) negalėtų pasielgti perdėm amoraliai. O jei jis taip pasielgtų, turėtų atsakyti.

Pirmuoju moralios politikos kūrimo tarpsniu sunku reikalauti iš visų politikų, kad jie padarytų ką nors gera. Svarbu, kad nedarytų blogo. Kaip buvo pasakyta, „kad bent nevogtų“. Kad bent netaptų politikos krautuvininkais ir nepardavinėtų „ant akcijos“ piliečių bei visos šalies interesų „pa pigiaja“. Kitas, matydamas, kokia tvarka kuriasi, į politiką neis, o atėjęs išeis. Taigi apie tvarką, kurią sukurti sunku.

Kompetencijos ribos

Politiko veikla turi būti konkrečiai apibrėžta, aiškiai nustatytos jo kompetencijos ribos. Panagrinėkime elementariausią pavyzdį. Kiekvienam Seimo nariui parlamentinei veiklai vykdyti skiriama apie keturis tūkstančius litų (anksčiau skirdavo dešimt tūkstančių). Seimo narys turi parašyti, ką už tuos pinigus pirko, kaip juos išleido (anksčiau to daryti nereikėjo). Bet niekur ne- pasakyta, ką galima nusipirkti. Čia ir glūdi problema. Sakykim, ar galima nusipirkti alkoholio.

Tūlam politikui atrodo, kad galima, nes jis nori stipriau pavaišinti rinkėjus. A. Salamakinui, Seimo Etikos ir procedūrų komisijos pirmininkui, atrodo, kad negalima – neetiška girdyti žmones už Seimo pinigus. Anot A. Salamakino, Seimo narys turi grąžinti Valstybei tuos parlamentinės veiklos pinigus, kuriuos pragėrė, prašvilpė, nesvarbu, vienas ar su kompanija. Seimo narys nebegali grąžinti, nes tų pinigų nebeturi. Seime debatai, diskusijos. Nutarta, jog privalo grąžinti tiek, kiek nori. Jis grąžinti nenori, bet dėl šventos ramybės kažkiek grąžina.

Viešumas

Politinis gyvenimas, politiko veikla, įvairūs sprendimai ir jų procedūros turi būti viešos ir vieši. Neskaidrūs sprendimai turėtų negalioti, būti niekiniai nuo jų priėmimo momento. Tokiu atveju net „Leo Lt“ galėtų tapti niekiniu.

Teisėsauga baikščiai dairosi į „Leo Lt“, o į Seimą nenori nė atsisukti. Ir tą teisėsaugos baikštumą galima suprasti – bijo. Bet Seimo Antikorupcijos komisijai iš tiesų nėra ko bijoti. Ji – aukščiausias antikorupcinis šalies organas. Bet jos dėmesys nukreiptas į penktaeilius dalykus (...).
Jurgis Jurgelis

Visos prichvatizacijos, stambios suktybės vyksta slapta, taip vadinamuose šešėliuose. Tai elementaru ir net nebeįdomu. Pažintine prasme įdomiau tai, kad šešėliai turi savo šešėlius. Kad ir toks sakykime pavyzdys: vieni garbūs verslininkai pažada garbiam politikui penkis milijonus litų, kad šis sutvarkytų rūpimą privatizacijos reikalą. Pastarasis stengiasi, bet vienas to padaryti negali. Jis ieško partnerių, kurie būtų tinkamos kompetencijos ir prieitų ten, kur reikia. Ieškodamas sako: „Vyrai, yra trys milijonai (atkreipkit dėmesį – ne penki, o trys). Pasidalykime po lygiai ir padarykime. Klausimas, ar gražiai elgiasi politikas su numatomais aferos partneriais. Atsakymas – gražiai. Jis vadovaujasi moralės principo „turėti“ viršenybe. Kai ateina tūlo politiko gimtadienis, vardadienis ar pan., šis principas triumfuoja – elitas plaukia sveikinti turėtojo, nes jis yra turėtojas iš turėtojų.

Kontrolė

Kuo svarbesni šalyje priimami politiniai valstybiniai sprendimai, tuo jų kontrolė turi būti akylesnė, griežtesnė. Nes čia gali būti (gali ir nebūti) labiausiai pažeisti visuomenės interesai. Taigi Seimas, Vyriausybė, ministerijos nusipelno didžiausio kontrolės dėmesio.

Nesenai mūsų prezidentė pasakė, kad dabartinės Vyriausybės ministrai nevagia. Tačiau kontroliuoti vis tiek reikia, kad nepradėtų. Apie Seimą niekas taip gražiai nepasakė. Seimo nariai nėra pakankamai prižiūrimi, ginami nuo didelių pagundų turėti. Seime veikia Antikorupcinė komisija. Atrodo, kad ji pirmiausia turėtų aptarnauti Seimą, vykdyti profilaktiką, pasidairyti po lobistų darbą Seime, po įvairius verslo interesų skersvėjus, kurie bando įsiūbuoti įstatymleidystės laivelį. Pagaliau pastudijuoti patį „Leo Lt“ ir tarti savo žodį. Skaidru ten ar ne. Jei neskaidru, tai kas yra (buvo) pagrindinis drumstėjas. Tai būtų istorinė pamoka.

Teisėsauga baikščiai dairosi į „Leo Lt“, o į Seimą nenori nė atsisukti. Ir tą teisėsaugos baikštumą galima suprasti – bijo. Bet Seimo Antikorupcijos komisijai iš tiesų nėra ko bijoti. Ji – aukščiausias antikorupcinis šalies organas. Bet jos dėmesys nukreiptas į penktaeilius dalykus: į Utenos vaikų ligoninės ortopedinį skyrių, į Klaipėdos policijos mokyklos sporto salės statybą, į Kauno botanikos sodą, į Salotės kaimą ir pan. Saulėlydžio komisija galėtų pasakyti, kad Seimo Antikorupcijos komisiją reikia panaikinti, nes ji dubliuoja kitų tarnybų (pvz., STT) darbą.

Yra mūsų šalyje toks dalykas, kaip partinė kontrolė, bet ji dažnai įgyja iškreiptas formas.

Būna taip, kad partija (partijos) siekia kontroliuoti instituciją, kuri disponuoja dideliais Europos Sąjungos paramos pinigais ar kuri disponuoja vertinga slapta informacija. Tokiu atveju geriausia, kai institucijai vadovauja savas žmogus. Taip vienos nesudėtingos politorganizacinės kombinacijos dėka į aukštą postą buvo pakylėtas savas. Žmogus neblogas, malonios išvaizdos, turi humoro jausmą, bet mėgsta išgerti. Atsirado daugiau pinigų, daugiau vaišinimų, daugiau įvairių draugų bei draugių, žmogus pradėjo išgėrinėti kasdien. Bet buvo stiprios sveikatos ir alkoholį gerai pakėlė. Vis tiek partiečiai sunerimo – pragers tarnybą, į žiniasklaidą neblaivus paklius. Pasvarstė ir nutarė nieko nedaryti. Geriau savas išgeriantis negu svetimas negeriantis.

Atsakomybė

Atsakomybė yra bjaurus dalykas, ir tūlas politikas jos kratosi, kad ji prie jo nepriliptų. Vienoje institucijoje darbuotojai buvo lengvai šokiruoti, kai atėjęs naujas vadovas atsisakė pasirašinėti dokumentus. Jis visus siųsdavo pas pavaduotojus ar dar pas ką nors. Vadovas suprato, kad už pasirašytą dokumentą gali tekti atsakyti. Be to, jis nenorėjo nei skaityti, nei suprasti, kas dokumente parašyta. Jis atėjo vadovauti. Yra vadovų, apie kuriuos sklinda legendos – niekas nematė jų parašo. Bet iš tiesų parašas nėra toks baisus dalykas. Jeigu ir pasirašo, nieko neatsitinka.

Nei vienas ministras kol kas neatsakė ir neatsako už negebėjimą vykdyti sveikatos apsaugos, švietimo reformų ir pan., nors kažką tikriausiai pasirašo. Nei vienas nebuvo (o gal vienas buvo) atšauktas, nušalintas kaip nesugebantis. Diletantizmas, neveiklumas, tinginystės bei kitos politinio ištižimo formos atneša, ko gero, šaliai daugiau žalos negu visos vagystės kartu. O kai ateina krizė, deklaruojama: būkime patriotai ir aukokimės visi kartu. Ištižimas nebaudžiamas ir beveik nesmerkiamas. Svarbiausia, kad nevogtų, kad daug nevogtų.

Partija, eidama į rinkimus, skelbiasi turinti puikius kandidatus į ministrus, tik nenorinti jų paviešinti, įvardinti. Kaip sakė Artūras Račas – ministrus laiko užrištus maiše. Po rinkimų kai atriša, pasirodo, nieko įdomaus. Apmulkino rinkėjus. Kvaili, todėl ir apmulkino. Tas mulkinimas – politika. Partijos už mulkinamąją politiką neatsako. Partijos atsakytų nebent už dvigubą buhalteriją. Kadangi padaryta taip, kad nebūtų kam rimtai buhalterijų patikrinti, tai ir už tai atsakyti nereikia.

Moralią politiką kuria politika. Bet joje turi būti kritinė masė moralės tam, kad būtų sukurta moralesnė politika. Beje, kuriantis moralumas – tai ne tik protingai apribotas „turėjimo“ instinktas, bet ir gebėjimas atlikti pareigas. Dirbti.

Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Iš gėdos neturėjo kur slėpti akių: pareigūnai kaliniui atsiuntė laišką apie „kūno ertmių naudojimą pagal paskirtį“ (57)

Techninė klaida ar noras pasityčioti? Toks klausimas iškilo, kai dėl seksualinės prievartos,...

Dailius Dargis | D+

Karpavičiaus valdomos imperijos vyrai atskleidė neskaidrius verslo sandorius ir kyšius: pateikė slaptus garso įrašus I dalis

Paskutiniu metu žiniasklaidoje plačiai aptariamos prieš dvejus metus kapuose atgulusio Lietuvos...

Sinkevičius įvertino valstiečių su Karbauskiu ateitį: bus labai sudėtinga (2)

„Delfi TV“ laidoje „Dienos interviu“ Europos Komisijos narys Virginijus Sinkevičius...

Europoje dujų ir elektros kainoms mušant rekordus, kritikos strėlės ES Žaliojo kurso planams: pokyčiai neaplenks ir Lietuvos

Ambicingi Europos Komisijos planai pažaboti klimato kaitą susidūrė su skaudžia realybe. Vos...

Verslą šiaulietis Gytis įkūrė per praėjusią krizę: tokiu metu dingsta visos baimės

„Krizinėje situacijoje gimsta naujos idėjos, o kai nebėra kitos išeities – dingsta baimės,...

Jei Rusija suktų eskalacijos keliu: už uždarų durų NATO rengia planą, kuris dramatiškai pakeistų situaciją (413)

Chaotiškas pasitraukimas iš Afganistano, vėliau, dūris prancūzams į nugarą užkulisinėse...

3 profesoriaus Skurvydo patarimai, kaip ne tik deginti riebalus, bet ir apsisaugoti nuo sunkios ligos (3)

Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universitetų profesorius, biologijos mokslų daktaras Albertas...

Rimvydas Valatka. Gyvenimas po klevu (175)

Iš dangoraižio į Vilnių žiūrinčio mero linksmas raginimas per patį pandemijos piką visiems...

10 šiurkščiausių Karlo Lagerfeldo pasisakymų: apie liesas manekenes, vyrų ūgį ir niekaip nepasiekiamą orgazmą

Šiais metais legendiniam madų dizaineriui būtų suėję 88 metai. Koks jis buvo ir kokia buvo jo...

Mokslininkai mano priartėję prie COVID-19 kilmės nustatymo: yra akivaizdi rizika ateičiai (229)

Paaiškėjo, kad šikšnosparniai, gyvenantys klinčių urvuose šiauriniame Laose, platina...