aA
Per laikotarpį nuo Sąjūdžio pradžios iki dabar tikrai didelę sumą Lietuvos Katalikų Bažnyčiai skyrė užsienio tikintieji. Labdaros ir paramos fondai finansavo bažnyčių, vienuolynų statybas, sielovados centrų įkūrimus, įvairius sielovados projektus, renginius.
Žvakės
Žmogus uždega žvakę bažnyčioje
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)
Ar ši parama buvo efektyviai panaudota? Čia diskusinis klausimas. Galima pradėti nuo to: ar susikūrė efektyvios sielovados struktūros, kurios būtų tikrai efektyvios ir rezultatyvios įtakojant šiuolaikinę visuomenę? Stebėtina, kad jei J. Borisovo mestas milijonas sugebėjo vienu mostu prastumti kai ką į respublikos prezidentus, tai Bažnyčiai iš kitų šalių tikrai atplaukė žymiai didesnė parama. O rezultatai? Tikrai būtų nesusipratimas nematyti kai kuriuos gražiai pasisekusius sielovados projektus, struktūras ( arba kai kurių bažnyčių iškilusius, bet nebaigtus statyti bokštus, kuriem užbaigti dar reikia milijonų – kaip Klaipėdoje), tačiau visumoje matome, kad Bažnyčia tikrai netapo ta moraline jėga, kuri daro realią įtaką visuomenei.

Pradžioje ilgai skųstasi dėl sovietinės žalos, kurią ji padarė Bažnyčiai, paskui pradėta baidytis visko, kas ateina iš Vakarų. Šiandien sovietmetis gan nutolo, o kai kurios globalios blogybės iš Vakarų taip uždusino tikinčiuosius, kad sunkiai beįmanoma ką prieš pasakyti. Kai Lietuvoje pasirodė saldus bulvarinis laikraštukas „20 kapeikų“ platinamas tik kur bulvaruose, autobusų stotyse - tai kilo didelis senosios kartos žmonių reikalavimas, kad jį reikia uždrausti.

Po kurio laiko, ne vienas toks bulvarinis laikraštukas, o dienraščiai tapo tokio lygio. Žurnalas „Katalikų pasaulis“, pradžioje leistas 100 tūkstančių tiražu, mažėjo iki kelių tūkstančių ir vietą užleido kokiai bulvarinei „Europai“, leidžiamai 100 000 tiražu. Nors buvo svaigstančių, kad reikia leisti krikščionišką dienraštį, tuo tarpu nesugebėta įdomaus, įtakingo savaitraščio leisti.

Žiniasklaida netapo pirmaeile sritimi Bažnyčioje

Pagrindinė ir didžioji priežastis, kodėl krikščioniškos vertybės, mąstymas, gyvenimo būdas netapo stipriomis ir vyraujančiomis mūsų visuomenėje yra mažas dėmesys žiniasklaidai. O dėmesys dažniausiai pamatuojamas materialine išraiška: kiek lėšų tam buvo skiriama? Ar krikščioniška žiniasklaida buvo Bažnyčioje vertinama kaip prioritetinė sritis? Nemažai pinigų nuėjo smulkiems (neretai gan davatkiškiems) leidiniams remti – tuo tarpu šiuolaikiškam leidiniui, kuris dinamiškai ir įtikinamai galėtų atstovauti krikščionišką požiūrį, diskutuoti, ženklesnių pinigų ir neatsirado.

Beje, nekalbu vien apie dotacijas leidybai, bet pirmiausia apie užmokestį tą leidybinį ar kitokį žiniasklaidinį produktą kuriantiems. Bažnyčioje įsivyravo socialistinė (atseit, labai krikščioniška) užmokesčio už darbą sistema, kad visiems yra normalu gauti minimumą, po lygiai. Kūrį laiką pasauliečiai dirba už tokį užmokestį, bet galiausiai toks entuziazmas ir idealizmas išgaruoja ir pereina į kitas struktūras.

Asmeniškai pažįstu ne vieną, kuris turėjo potencialo kažką rezultatyvaus sukurti Bažnyčioje, bet galiausiai savo potencialą atskleidė ir išplėtojo kažkur kitur. Sugebantys kurti idėjas, jas realizuojantys privalėjo gauti žymiai didesnį užmokestį, kad jie būtų išlaikyti ir motyvuoti dar geriau ir kūrybingiau dirbti. Taip nėra nuskriaudžiami mažiau gaunantys, kurie tiek neįdeda entuziazmo, atsakomybės, „kūrybinės kančios“. Galiausiai ir jie gali daugiau gauti, kai struktūra plečiasi ir darosi stipresnė.

Ar bus rinkliavos krikščioniškai žiniasklaidai remti?

Ar yra bent viena rinkliava Lietuvos bažnyčiose padaryta krikščioniškai žiniasklaidai paremti? Seminarijom ir panašiai tokios rinkliavos egzistuoja, o žiniasklaidai? Neverta pinigų tokiems dalykam leisti? O toks pasiūlymas kažkada buvo, kad bent vieną sekmadieninę rinkliavą per metus visose Lietuvos parapijose paskelbti tokio pobūdžio žiniasklaidai remti.

Beje, nebuvo suvokta, kad žiniasklaida turi būti prioritetine sritimi. Net ne katechezė, šeima, pašaukimai, jaunimas (ar tuo labiau bažnyčių aukštai iškilę bokštai), o būtent krikščionišką masinė žiniasklaida, kuri ir apjungia, skatina bei padeda visas kitas itin svarbias veiklas vystyti – jai turi būti rodomas didžiausias dėmesys.

Ir nebūtinai manau, kad verta leisti savo leidinius, dotuoti savo radijo laidas ir panašiai, nes galimas toks dalykas, kad dotuojama tik savo sultyse teverdanti priemonė, auditorija (tai gresia, pavyzdžiui, „Marijos radijui“). Neretai tą žiniasklaidinį rezultatą galima pasiekti aktyviai pasinaudojant pasaulietinėmis žiniasklaidos priemonėmis: pastoviai palaikant ryšius, informuojant apie įdomią ir šiuolaikišką krikščionišką veiklą. Tam privalėjo būti sukurta visa struktūra: pradedant Katalikų Bažnyčios informacijos centru ( šiandien tai tik kai kurių oficialių Vatikano dokumentų išleidimo įstaigėlė), vyskupijų centrų ir baigiant atsakingais už žiniasklaidinę sritį asmenimis parapijose.

Kita vertus: kiek pačius tikinčiuosius domina krikščioniška žiniasklaida? Jei net patys kunigai mėgsta prenumeruoti turintį bulvarumo tvaiką leidinį su skambia reklamine fraze „visos jūsų mintys“. Kryžių kalno ir Kretingos pranciškonų vienuolynuose (pats ten gyvendamas) pabandžius padiskutuoti ar tai tikrai yra visos jūsų mintys ir ar tam verta leisti pinigus – buvau paprasčiausiai užčiauptas. Kol mes patys neturėsime principingumo tokiais pilietiniais klausimais kaip žiniasklaida – bergždžia yra būti nepatenkintais jos turiniu. Jei būtent toks turinys yra perkamas net tikinčiųjų, būtų nesusipratimas jiems keistis.

Ar ir toliau būsime neekonomiški „neturtėliai“ ?

Čia kiek pažvelgiau, kur pinigai jau gan beprasmiškai ir neproduktyviai buvo leidžiami. O kaip dabar? Tikrai reikia pasidžiaugti žiniasklaidine internetine iniciatyva „bernardinai.lt“. Galima svarstyti jos gerąsias, silpnąsias puses, bet vien jau tai, kad pranciškonai ėmėsi tokio projekto ir patys prisideda savo ištekliais, yra pavyzdinga ir gražu. Tačiau nepastebėti, kiek pinigų pranciškonai iš užsienio yra gavę ir kokie mažoki rezultatai, yra neįmanoma.

Štai kad ir Kryžių kalno vienuolyno problema. Pirma, jis pastatytas Italijos paprastų tikinčiųjų lėšomis. Antra, kad prisidėtų prie Kryžių kalno dvasinės ir piligriminės reikšmės stiprinimo. Trečia, jo išlaikymui sunaudojamos milžiniškos (vien apšildymui per žiemą tokio pastato!) lėšos. Ketvirta, rezultatai minimaliausi. Čia būtų galima daug plėstis, bet pabandykime pamatyti bent pačią problemą. Yra minčių, kad reikia prie Kryžių kalno statyti bažnyčią, kad tikintiesiems būtų kur melstis. Su tokia mintim jokiu būdu negaliu sutikti. Vėl piniginiai, investiciniai dalykai: pasirodo mes jų kaip visada turime per daug. O kur tikrai reikia, ten ir nebėra.

Būtų galima sakyti, čia kiekvieno (šiuo atveju bendruomenės) reikalas, kaip leisti pinigus, tačiau, manyčiau, visi priklausome Visuotinei Bažnyčiai ir tai yra visų mūsų klausimas, juolab, kad pranciškonai labiausiai sakosi esantys neturtėliai. Tikrai nesiimsiu aiškinti, kad nesu ir prieš materialinį turtą, bet neekonomiškumas ir išlaidavimas yra pati didžiausia priešprieša teisingai suprastam krikščioniškam požiūriui į materialines vertybes (ar neturtą).

„Neturtas“ už didelę kainą

Praėjusią savaitę vykusioje Lietuvos pranciškonų provincijos Kapituloje buvo iškelta mintis apie naujokų rengimą kartu su kitomis provincijomis, gal būt kitoje šalyje. Manyčiau, kad tai ir būtų gan teisingas sprendimas, nes dabar užimti tokius didelius rūmus (Kryžių kalno vienuolyną) kelių naujokų rengimui yra paprasčiausia vadinamojo neturto parodija. Dabar apsilankantys Kryžių kalne bei užsukę į vienuolyną ir sužinoję, kad jame gyvena 4 - 6 vienuoliai tiesiog gūžčioja pečiais. Čia vyksta formacija! O rezultatyvi? Beje, kokybę galima pailiustruoti ir tokiu faktu: jei davus vienų metų laikotarpiui įžadus, nesugeba nei tokio laiko išbūti: prieš kelis metus davė trise įžadus ir visi neištvėrė nei metų. Ar reikia komentarų?

Ruošiasi įžadams, kurių vienas yra neturtas, bet už kokią sumą ruošiasi? Juokinga būtų ir sakyti, kad, pavyzdžiui, mano sesuo, sukūrusi šeimą Nepriklausomybės atkūrimo pradžioje (sunkiu ekonominiu laikotarpiu) ir auginanti penkis vaikus – mažiau gyvena tuo vadinamuoju vienuolių neturtu (ar yra pasišventusi) nei gyvenantieji tokiame vienuolyne ir vadinami pašvęstaisiais. (Ir tikrai nesėdi vien rūpindamasi šeima namuose, o gyveną aktyvų visuomeninį gyvenimą).

Tad reikia visiem kartu svarstyti, kaip galima šį Kryžių kalno vienuolyną panaudoti produktyviai visos tikinčiosios bendruomenės reikmėm: rekolekcijos, seminarai ir kitokie susiėjimai. Kiek gali prisidėti patys pranciškonai, kiek Šiaulių vyskupijos kurija ir organizacijos; kokie poreikiai, idėjos? Tai diskusijos įžanga ateičiai, kad pinigai nebūtų neproduktyviai kišami pastatų išlaikymui ar dar naujų statymui. Daug nesąmonių buvo pridaryta per atgautos laisvės laikotarpį Bažnyčioje pinigų panaudojimo srityje. Gal jau laikas baigti ir kitaip pradėti mąstyti bei veikti?

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Kiek pabodusi atostogų kryptis dabar vėl „ant bangos“: iš Lietuvos kyla pilni lėktuvai (53)

Atnaujinus skrydžius į Egiptą pirmieji lėktuvai pakilo pilni, o lietuvių susidomėjimas šia...

Atnaujintas paveiktų šalių sąrašas: reikšmingi pokyčiai išvykstantiems iš Lietuvos keičiasi izoliacijos sąlygos atvykusiems iš 2 šalių (1)

Penktadienį atnaujintą paveiktų šalių sąrašą, iš kurių atvykus taikomos griežtesnės...

Viktorija Rimaitė | D+

Kokia yra tikroji Vladimiro Iljičiaus biografija? Jo idėjos kėlė siaubą, o kilmę liudijusius dokumentus teko įslaptinti (32)

Kaip vienam žmogui pavyko išjudinti galingą Rusijos imperiją ir padėti pamatą Šaltojo karo...

Tėvo eksperimentas išugdyti vaikus genijais pasiteisino: visos trys dukterys tapo vienomis protingiausių moterų pasaulyje (24)

Jų tėvas kažkada išsikėlė sau tikslą išugdyti savo vaikus genijais. Tokio pobūdžio svajonės...

Pirmieji atlaisvinimai prekybininkų bėdų neišsprendė: dalis jau pasitraukė, dalis dar svarsto (59)

Prieš daugiau nei savaitę leidus veiklą atnaujinti mažoms, iki 300 kv. m., ir turinčioms atskirą...

Vitalija Guobė | D+

Apie (ne)lygybę lovoje: kodėl vyrui paprašius prostatos masažo žmona bėga iš lovos?

Sakau tuojau pat: vyrai ir moterys yra lygūs prieš įstatymą ir ypač vyrams būtina išmokti...

Tepkite nors ir brangiausią kremą – nepadės: Vokietijoje dirbanti gydytoja atsakė, kur slypi odos problemos (16)

Net ir brangiausi kremai kartais nepadeda tinkamai pasirūpinti savo oda, nes tai, kas yra jūsų...

Fantastiškas Micičius padarė viską, kad su trenksmu nutrauktų „Fenerbahče“ pergalių seriją Vitorijoje – „planinė“ baskų pergalė (1)

Eurolygos savaitės rungtynėmis paskelbtame Stambulo derbyje susigrūmė dvi šiuo metu bene...

Psichologė Giedrė su vyru išvyko į Ispaniją ir svetimoj šaly įkūrė verslą: kol kas tai tik labai daug kainuojantis hobis (7)

Prieš ketverius metus psichologė Giedrė Gutautė-Klimienė kartu su vyru Nerijumi ir vaikais...