Visos žmonių gyvenimo sritys turi savo legendų ir prietarų, savo miunchauzenų ir šveikų su jų nepaklibinamais receptais.
Pavyzdžiui, nemarioji Ponzi finansų („finansinės piramidės“) idėja! Garsusis Mavrodis už Ponzi schemos įgyvendinimą atsėdėjęs pelnytus metus Rusijos kalėjime, vėl sugeba parduoti idėją, netgi Lietuvoje, kuri Rusijos nuotykius dar lyg šiek tiek ir žino...
Arba šventas tikėjimas (o gal makaronų kabinimas, šventai tikint, kad „apkabinamieji“ nepastebės?), kad jei didėja jūsų gaminamos produkcijos kurio nors rimtesnio komponento kaina, tai lygiai tiek pat turi padidėti ir jūsų gaminio kaina, antraip ims rastis nuostoliai. „Maksima“ prieš Velykas su šventu naivumu taip ir paaiškino: mes kiaušinių kainų nedidinam, tai paukštynai pakėlė kainas 30 proc., todėl ir mes buvom priversti jas pakelti 30 proc., bet nė centu daugiau.
Tokie aiškinimai (ir tokia praktika) – kad jei kažkuris iš kainos komponentų padidėjo 30 procentų, tai ir galutinę kainą turime padidinti 30 procentų - yra labai paplitę. Prieš eilę metų net kontroliuojamų monopolininkų nustatomos kainos sudarymo metodikoje mūsų parlamentarai sugebėjo patvirtinti nuostatą, kad pelno dalis, pavyzdžiui, elektros kainoje apskaičiuojama pagal pagrindinio kapitalo vertę. Pelno daliai esant tada skaičiuojamai nuo pagrindinio kapitalo vertės garsieji (viso Seimo iškvailinimu) Vakarų skirstomieji tinklai, VST (vėl ta pati „Maxima“, „VP prekyba“ ar kaip tuo momentu besivadintų) – padidino to kapitalo vertę keliolika kartų, šitaip užsimoję išplėšti sau iš vartotojų keletą milijardų litų (tuometinis Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos pirmininkas sugebėjo pristabdyti visą tą gėdingiausią procesą).
Analogiškas prietaras, kaip matome, egzistuoja ir minimalaus darbo užmokesčio klausimu. Manoma ir teigiama, kad jei jį padidinsime, tai nebeliks iš ko tęsti gamybą, nes verslui susidarys nuostoliai; arba produkcija pabrangs.
Toks teiginys remiasi iliuzija, kad jei konkretaus verslo produkcijos kainos nekinta, jo iš šalies perkamų prekių ir paslaugų kainos taip pat nesikeičia, tai bet koks darbo užmokesčio pakeitimas automatiškai pakeis ir produkcijos kainas. Jei padidinsit atlyginimus – pabrangs prekės, trumpai šnekant.
Minimalų atlyginimą gauna beveik penktadalis Lietuvos dirbančiųjų – štai jums ir garantuotas Lietuvoje gaminamų prekių ir teikiamų paslaugų pabrangimas, tai yra – realaus gyvenimo lygio sumažinimas.
Laikomasi prietaro, kad darbo užmokestis yra vienintelė lanksti pridėtinės vertės dalis. Bet taip nėra. Bet kurio verslo (ūkinės veiklos) pridėtinė vertė dalijasi į darbo užmokestį ir to verslo grynąsias pajamas (pelną, rentą, nuomą, palūkanas, dividendus). Ir kokia dalis teks darbo užmokesčiui, o kokia bus pasidalinta visomis kitomis formomis – priklauso būtent nuo tų dalybų. Abi dalys gali keistis.
Todėl visose išsivysčiusių demokratinių (pridėtinės vertės skirstymo požiūriu ta savybė labai svarbi) šalių ekonomikose darbo užmokesčio dalis pridėtinėje yra gerokai didesnė, nei pokomunistinėse šalyse. Tai visai nenuostabu – profesinių sąjungų silpnumas pastarosiose tiesiog bado akis. Todėl jose pati valstybė nustatinėja minimalų darbo užmokestį – nors galėtų, kaip yra Vokietijoje, Švedijoje, dėl to užmokesčio sutarti atitinkamų šakų darbdaviai ir profsąjungos. Pasakykit, kada kuri nors mūsų profsąjunga yra trenkusi kumščiu į stalą per derybas su atitinkama darbdavių asociacija dėl atlyginimų artimiausiems metams?
Neturėdami kur dingti (jokių derybų dėl atlyginimų nevyksta ir net horizonte nematyti) LLRI ekspertai kalba tiesiog apie MMA „normą“ (R.Vainienė: „Tad jei tik užkelsi minimalią algą „virš normos“, vietoj laukiamos gerovės gausi nedarbą arba šešėlinį darbą“). O kokia ta „norma“? Ogi valdžios 2008 metais nustatyti 800 litų. Štai ir užsidarė ratas. Valdžia nustatė MMA, bet keisti jo nevalia.
Bet tiesa išaiškėjo – minimalus darbo užmokestis tikrai turi laisvės ribas; jis gali būti keičiamas. Tai – darbdavių ir samdomųjų darbuotojų susitarimo dalykas, o ne iš kažkur atkeliavusi ir nepajudinama norma. Kai tartis nėra kam (samdomuosius darbuotojus turiu galvoje), tenka iniciatyvos imtis vyriausybei. O ji prastai nutuokia apie padėtį įmonėse, bendrovėse, šakose, o dar mažiau supranta apie advokatų galią mūsų valstybėje ir mūsų įstatymų keistumą (čia turiu galvoje neseną streiko uždraudimą „Švyturio“ gamykloje Klaipėdoje – net užsienyje nuskambėjo tas keistas teismo sprendimas).
Darbo našumas Lietuvoje 2010 metais padidėjo 5,8 proc., 2011 m. – 5,2 proc. Štai jau pagrindas laukti deramo vidutinio darbo užmokesčio padidėjimo šalies ūkyje. Dar – infliacija 2011 metais buvo 4,2 proc. Tai – antras pagrindas didinti darbo užmokestį, nes kainų didėjimas ne tik kompensuoja verslui išlaidų didėjimą, bet ir leidžia „prisukti“ didesnes pridėtines išlaidas, paprastai tiesiogiai siejamas su gamybos kaštais. Taigi, ir dėl infliacijos yra iš ko vienu kitu procentu padidėti darbo užmokesčiui. Čia dar nepasakyta apie pridėtinės vertės paskirstymo proporcijos keitimą.
Aš sąmoningai pabrėžiu susitarimo dėl MMA pirmumą. Vienur manevro laisvė didesnė, kitur gal jos visai nėra; žmonės ne kvaili, jie visada supranta argumentus.
Yra ir strategiškai gal net svarbesnis momentas. Smulkiajam verslui bet koks išlaidų padidėjimas dažnai yra tikras galvos skausmas. Įstatymu padidinus minimalų atlyginimą reikės pagalvoti apie darbą ne visą darbo dieną. Lietuvoje seniai laikas „daug dirbu‘“ vadinti ne valandas darbe, o nuveikto darbo kiekį. Iki to dar nepriaugom [paveldas!], bet tai – joks argumentas tokiai praktikai tęsti. Be to, smulkiame versle trumpiau dirbantis ir beveik tiek pat, kaip anksčiau per visą dieną uždirbantis samdinys laisvu laiku galės imtis papildomo darbo arba kvalifikacijos kėlimo ir galop net pats įkurti savo kuklų verslą, tik jau racionaliau tvarkomą. Lietuvos miesteliuose parduotuvių ir pardavėjų kai kur tiek, kad ir 800 litų per mėnesį yra per daug, atsižvelgiant į atlikto darbo kiekį.
Nepateisinamai maža mėnesio atlyginimo suma ugdyte ugdo nepagarbą darbui („koks atlyginimas – toks ir darbas“), nei darbdavio, nei samdomojo nemoko darbo kultūros, racionalumo, protingo veiklos organizavimo bei darbo pastangų.