Tiesa, nežinau, ar kas tyrinėjo šių išgyvenimų gylį ar žmogiškųjų saitų tvarumą. Kita vertus, žmonija kartais leidžiasi į pačius neįtikėčiausius tyrimus, toli gražu pranokstančius daugkartinio panaudojimo raketos „SpaceX“ ar savavaldžių automobilių technologijos vystymą, tačiau ir tokias kvailystes, kaip antai analizuoja, kokį poveikį sveikatai turi mūsų įkvepiamos partnerių išmetamosios dujos.
Beje, tas poveikis, neva, labai teigiamas.
Iš tiesų studijų metais esame tame ypatingame amžiaus rėžyje, kai jau imame gyventi savarankiškai, bet asmenybė dar galutinai nesusiformavusi, tad esame imlūs ir godūs išgyvenimų bei pilni atvirumo nepažinumui.
Naujų, nepatirtų, neišgyventų, todėl svetimų dalykų trauka su metais paprastai siaurėja, mat daromės vis konservatyvesni.
Arba dar neįtikimiau – diskutuoti su jaunaisiais kolegomis bare ir dargi gurkšnoti alų. Šiandien tokio jau mums bemaž įprasto davatkiškumo ir jau visai nebejuokingo alkoteroro (gal dar ir Vokiečių gatvės butų lankymo?) kontekstuose, dažnam skaitytojui, matyt, nelengva patikėti intelektualinio pašnekesio prie alaus taurės tyrumu, nors mano tema visai ir nėra alkolobizmas.
Būdami jauni mes galbūt ir negalime žinoti, kas atmintin įstrigs iki gyvenimo pabaigos, tačiau jau dabar neabejoju tuo, jog visam mano likusiam gyvenimui įtakos turėjo pašnekesiai ant Vytauto Didžiojo universiteto laiptų su vienais mano herojų, tapusiais veikiau bičiuliais, nei dėstytojais ar kolegomis – profesoriais Egidijumi Aleksandravičiumi ar a.a. Leonidu Donskiu.
Pastarasis dažnai su manimi ir mirtis tam nepadarė absoliučiai jokios įtakos, nes yra dalykų stipresnių ir už fizinį žmogaus išėjimą.
Su Leonidu mes nesikalbame ir ne tik todėl, kad šiandien nepopuliaru pripažinti diskusijas su Anapilin išėjusiais, tačiau vis tik esti dalykų stipresnių nei apčiuopiamo pasaulio fizika – tai mus įkvėpusios idėjos ir suformavusios vertybės.
Jaunam žmogui labai svarbu patekti į tinkamas, jo augimą formuojančias aplinkas. Kiek komiška taip sakyti, tačiau „mano laikais“ būta tokio dalyko, kaip viešasis intelektualas, kurio klausydavai ir skaitydavai seiles ir akis varvydamas.
Vienas pirmųjų viešųjų intelektualų internete ir buvo jau minėtas Leonidas Donskis dabar jau visai gūdžiais 2003 metais anuometiniame Omni.lt, o pačius geriausius viešosios erdvės – diskusijų terpės intelektualinei ir kritinei minčiai rastis bei vystytis – laikus matėme prieš keletą metų šioje pačioje DELFI „Nuomonių ringo“ skiltyje.
Bent kartą metuose ši intelektualinė diskusijų erdvė persikeldavo į susibūrimus DELFI autorių vakare. Tradicija, tiesa, dar gyva, dar ir vyno niekas neatėmė.
Nors Markas Zuckerbergas neatlyžtamai mus jau daugelį metų ir bando įtikinti tuo, jog feisbukas tėra nekalta platforma (jo tonas pastaruoju metu kiek keičiasi), mes juk žinome, kad yra visiškai kitaip.
50 mln. vartotojų duomenų, kuriuos, kaip neseniai skandalingai paaiškėjo, feisbukas netyčia perdavė taip beviltiškai pagarsėjusiai rinkimų technologei „Cambridge Analytica“, nėra joks atsitiktinumas, o feisbuko verslo modelio ašis.
Koks tas modelis? Ne toks jau ir sudėtingas: suteikti infrastruktūrą ryšiams kurti ir asmeninei egomanijai vystyti, rinkti kaip įmanoma daugiau duomenų apie savo vartotojus, maksimizuoti naudojimosi platforma laiką, o vėliau šią informaciją monetizuoti naudotojų dėmesį ir turimus apie jį asmeninius duomenis parduodant trečiosioms šalims.
Nors ir paprasta, vis tik mums prireikė bemaž dešimtmečio šitam suvokti. Ačiū, Donaldai, pagaliau atsitokėjom.
Taip pamažėl ilgas, apmąstytas, geriau pasvertas diskusijas, neretai mūsų šalies ir visuomenės pamatus liečiančias, istoriją ar ateities kryptis nagrinėjančias diskusijas, pamažėl pakeitė nėrimas į feisbuko paviršutiniškumo vandenis.
Žmonijos pažanga – retai vienareikšmė. Viena vertus, diskusija feisbuke visada vyksta realiuoju laiku, ten nėra „palauk“, dėl to ji dažniausiai gerokai aktualesnė. Kartais, kaip rodo nesena Lietuvos ir užsienio patirtis, ši diskusija sprendžia realias problemas „čia ir dabar“, ar tai būtų nepatenkinto vartotojo skundas versle ar, pavyzdžiui, korupcijos atvejis viešajame sektoriuje.
Tokiais atvejais laimi visi – mažesnius kaštus patiria bendrovė, užtikrinamas viešasis interesas.
Kita vertus, kai diskusija vyksta be jokios atvangos, kasdien, kiekvieną valandą ir minutę, mat reikia pamaitinti nuolat alkstančią, amžinai piktą bei, svarbiausia – žinančią „kaip reikia daryti“ minią, intelektualinei gelmei nebelieka vietos. Joks protas nepajėgus generuoti tiek kokybiško turinio.Nuolatos, nepailstamai kiekvieną mielą dieną. Tuo tarpu negailestingieji „laikintojai“ be atvangos reikalauja naujo turinio „laikų“ šūviams laidyti, tad „chaltūra“ – neišvengiama.
Narkotinė feisbuko trauka tokia didelė, kad jos pagundai pasiduoda net geriausieji nuolat besižvalgantys į sekėjų skaitliuką, senokai tapusiu svarbiausiu kokybės KPI. Skaitkliukas influenceriui yra viskas.
Esti ir dar vienas šalutinis šios priklausomybės efektas: kadangi socialinė erdvė reikalauja nuolat virpinti sekėjų emocijas – stimuliuojančią dozę privalu didinti. Dėl to ir patys influenceriai bei jų nuostatos linkusios radikalėti – vakar ar dar šį rytą sujaudintos emocijos jau tapo apatiškesnės, tad reikia dar didesnio dirginimo. Pastarasis turi ir kitą šalutinį efektą – traukia radikalesnių pažiūrų vartotojus, bet ir tai nėra taip vienareikšmiška, nes visi turime tam tikrą ribą, kurią pasiekus tarsi tariame „ne, man šito jau per daug, man tai nepriimtina“.
Tada seka tai, kas neišvengiama, tai, kas socialiniuose tinkluose yra visų žiauriausia – atsižadėjimas „unfollow“ mygtuko veidu.
Taip žingsnis po žingsnio intelektualinė tėkmė neišvengiama džiūva ir belieka tik paviršius. Paviršius – gerai, jo taip pat reikia. Paviršiuje auga žolė ir žydi bulvės, bet joks namas be pamato dar nepastatytas.
Valstybę, kurioje gyvuoja sveika viešoji erdvė, kurioje vykstant nuolatinės viešųjų intelektualų diskusijos, auga ir bręsta pilietinė visuomenė, peržengianti bet kokio feisbuko burbulo ribas, kuriame visi galvoja, elgiasi ir net vartoja vienodai.
Tokią visuomenę nelyginamai sunkiau valdyti, nes jos stiprybė – plokščioje jos struktūroje, kur centras ne vienas, jų – daugybė. Tokią struktūrą sunku užvaldyti, ją sunku sunaikinti, ji sunkiau korumpuojama, paveikiama, ją neabejotinai sudėtingiau nupirkti už reklamėlę feisbuke.
Sena bičiulė prie arbatos puodelio neseniai klausė, kodėl neberašau. „Rašyti temomis, kurios man įdomios, neleidžia profesija“, atsakiau, o „rašyti temomis, apie kurias mažos visuomenės ribojimai tarsi ir leidžia – neįdomu.“ Ši vidinė cenzūra neretai ir lemia viešųjų kalbėtojų badą Lietuvoje, nes tie, kurie turi, ką pasakyti, nenori (ar negali) kalbėti.
Dėl to viešoji erdvė prisipildo profesinių ir vertybinių vidutinybių, išdidžiai dėstančių pakankamai trivialias, visiems žinomas tiesas, išgirstas per nemokamą podcastą „nuhakintoje“ „Spotify“ versijoje.
Bet ateitis visuomet žada ką nors įkvepiančio, juk niekuomet nežinome, ką nuostabaus ji mums rezga.
Galbūt ateityje atgims naujos viešųjų intelektualų formos, pavyzdžiui, autentišką nuomonę ir žinias dėstantieji minties lyderiai savo tapatybes koduos blockchaine, o postmoderniajai viešajai erdvei, idant ji augtų ir klestėtų, nešime kriptovaliutų atnašas, negailėdami nei pinigų, nei to, kas šiandieninėje ekonomikoje svarbiausia – savo dėmesio.