J. V. Daugmaudis. „Normų“ nėra, yra gyvi žmonės

Problema yra tik ta, kad akademine prasme kūdikis išėjo šleivas-kreivas. Kitaip būti ir negali, mat Richardo Somerville’io žodžiais tariant, nuostata selektyviai „išsirankioti“ tik tuos rezultatus, kurie palaiko iš anksto pasirinktą poziciją (dar kitaip tai žinoma kaip „vyšnių rankiojimas“ arba „cherry picking“ angl.), visiškai ignoruojant arba atmetant bet kokias išvadas, kurios tos pozicijos nepalaiko, yra skiriamasis prasto mokslo, intelektinio nesąžiningumo požymis.

Mažų mažiausiai reikėtų pastebėti, jog visiškai nėra svarbu ar Lietuvoje 47 proc., ar 74 proc. žmonių homoseksualumą laiko liga. Diskusija yra žanras su savomis taisyklėmis, o argumentum ad populum (apeliacija į liaudį) yra viena didžiųjų klaidų. Be to, ką konkrečiai apie psichikos ligas gali papasakoti namų šeimininkė ar mėlynapykaklis žuvų fabriko darbininkas? Yra Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) Tarptautinis ligų klasifikatorius, iš kurio homoseksualumas kaip liga buvo išbrauktas dar 1990 m. gegužės 17 dieną. Gal atsiras nustebusių, tačiau net Lietuvoje psichiatrai homoseksualumo nebegydo. Tiesą sakant, psichiatrai homoseksualumo nebegydo net Rusijoje ar Kinijoje.

Trumpai tariant, dešiniųjų taip mėgiamas homoseksualumo-kaip-ligos linksniavimas viešojoje erdvėje mus artina net nebe prie Rusijos (o tai būtų be galo ironiška), bet veikiau prie tokių pažangių šalių kaip Iranas, Afganistanas, Uganda ar Kenija.

Keista buvo skaityti ir apie tai, jog Evelyn Hooker buvo „kairiųjų radikalų aktyvistė“ (todėl, žinoma, apie jos darbus nė neverta šnekėti). Evelyn Hooker buvo sąžininga tyrėja. Jos atliktas tyrimas, kuris 1957 m. buvo publikuotas straipsnyje „The Adjustment of the Male Overt Homosexual“ („Atviro homoseksualaus vyro prisitaikymas“), paaiškino, jog koreliacija tarp homoseksualumo ir psichinių ligų yra klaidinga. Iki Hooker atlikto tyrimo paprastai būdavo tiriami institucionalizuoti homoseksualūs asmenys, t. y., tie, kurie jau būdavo psichiatrinėse ligoninėse ar kalėjimuose. Jos atlikto darbo svarbą būtina suprasti, mat juo buvo vaizdžiai parodyta, kad taikant klaidingą metodiką lygiai taip pat sėkmingai būtų galima „įrodyti“, jog ir heteroseksualumas yra psichinė liga, jei būtų tiriami vien heteroseksualūs psichiatrinių ligoninių pacientai.

Vis dėlto prireikė dar 16 metų ir daug kitų tyrimų, kol galiausiai Amerikos psichiatrų asociacija (APA) 1973 m. pašalino homoseksualumą iš sutrikimų sąrašo. Buvo atlikta daug kruopštaus, nuoseklaus darbo, kurį taip mėgsta nutylėti „homoseksualistų konspiracijos“ teorijos šalininkai. Greitų pokyčių nebuvo ir negalėjo būti, nes reikėjo įveikti didelį homofobinį pasipriešinimą.

Tas pasipriešinimas iki šiol yra didelis. Iš dalies dėl to, kad dominuojantis diskursas turi didelę inerciją, keičiasi lėtai, o iš dalies dėl to, kad homoseksualumo patologizavimas yra verslas tiems, kurie jo „gydymu“ užsiima. Daugiausia tuo užsiima su religinėmis organizacijomis afiliacijų turintys psichiatrai. O kartais net nereikia jokio ryšio su psichiatrija, užtenka palaikyti ryšį su Dievu, idant atsirastų kompetencija „gydyti“ homoseksualumą. Tas „gydymas“ įvairus: buvo išbandytas elektrošokas, arkliškos testosterono dozės, o paskutinis plačiai nuskambėjęs atvejis buvo Pietų Afrikoje, kur „gėjų gydymo“ stovykloje mirė paauglys nuo rimtų ir esminių sužalojimų. Tuos sužalojimus jis patyrė stovykloje, kur, manoma, jį mušė, marino badu ir vertė valgyti savo išmatas.

Atrodo „kas čia tokio“, jei bus papostringauta apie tai, jog homoseksualumas yra „amoralus“, „psichinė liga“, „deviacija”, „nuodėmė“ ar „gimimas iš agresyvios gimdos“ (https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/kunigas-rdoveika-dievui-rupi-zmogaus-seksualinis-gyvenimas.d?id=43802551 ). Nuo tokių postringavimų miršta tikri žmonės. LGBT asmenys ne vien nugydomi, nužudomi, nulinčiuojami, bet ir patys nusižudo. Pavyzdžiui, dabar jau nebeabejojama, kad dėl visuomenės atstūmimo homoseksualūs paaugliai nuo penkių iki aštuonių kartų dažniau bando žudytis; blaivinantis mintis, ypač žinant, jog Lietuva šiame fronte sėkmingai pirmauja.

Bet argi šitai rūpi mūsų politiniams klounams? O „Dešiniosios minties“ mąstytojai (apie kurių leidinį Nida Vasiliauskaitė jau pasakė viską, ką buvo galima pasakyti)? Aišku, kad ne. Jie lietuviškame diskurse niekuo nesiskiria nuo H. Arendt aprašyto mažo nykaus pilko monstriško biurokrato, kuriam žmonės su savo kančiomis, išgyvenimais, vidinėmis dramomis – kitaip tariant, su visu savo žmogišku bagažu – visai neįdomūs. Įdomu nebent tik tai, kad visi būtų „savo vietoje“, „nekeltų triukšmo“, „nereikalautų teisių“ bei, svarbiausia, būtų visiškai „normalūs“. Tik tuomet tas mažas pilkas biurokratas jaučiasi atlikęs pareigą bei susikūręs jaukią aplinką sau ir į save panašiems (niekas taip nekelia savivertės kaip bendravimas savoje referentinėje grupėje). O visi „nesveiki“ tegu gydosi. Kai/jei pasveiks, supras, kaip gera būti tokiems kaip mes. Ir nieko tokio, jog vienas kitas gali ir numirti – nėra žmogaus, nėra problemos.