Neskaičiusiąjam pakanka pateikti vieną sakinį, atsakymą į klausimą apie Graikijos ekonomikos kolapsą sukėlusias priežastis, kuris yra paprasčiausiai verčiantis iš koto, o sykiu ir trumpai nusakantis viso pokalbio intelektinį lygį – „<...> naujų šalių integracija į Europos Sąjungą buvo ir yra naudinga tik Vokietijai, nes jai atsivėrė platesnė rinka prekėms parduoti, o kitos šalys nuskurdo.“ Perfrazuojant ką tik inauguruotą Jos Ekscelenciją – Graikija čia yra ne prie ko.

Pasipiktinau socialinėje medijoje ir baigta, nors draugai ir ragino apie tai parašyti. Tiesa, atvirą laišką šiai autorei prieš keletą metų jau esu parašęs, diskutavome ir laiškais, bet pamačiau, kad nors žmogaus lyg ir gero esama, bet kartu egzistuoja kažkokie neįveikiami pasaulėžiūriniai ir intelektiniai slenksčiai, kurių autorei niekaip nepavyksta įveikti. Ir maža čia būtų tragedija, žinoma, mat pats kartoju, kad įvairovė yra paprasčiausiai žavinga, nepaisant to, jog sunku sykiais yra ją suvirškinti.

Bėda prasideda tuomet, kai įmame tokias neadekvačias, paviršutiniškas, o sykiais ir atvirai bukas viešų žmonių mintis, o kartu ir pačius autorius vertinti rimtomis veido išraiškomis, nejučia pamiršdami, kad tokiu būdu kaip tik ir suteikiame joms svorį, užuot jas nustūmę į paraštes, kur joms ir vieta.

Odė kvailybei, arba kam tu meldies

Vis dėlto kas yra tas Umberto Eco? Nors sąskambis ir panašus į Giorgio Armani ar Ermenegildo Zegna, Umberto Eco nėra mados dizaineris. Prašau nemaišyti ir su Ecco.

Umberto Eco – vienas ryškiausių šių laikų intelektualų. Tiems, kurie referendume dėl žemės pardavimo užsieniečiams balsavo „Taip“, tiek ir užtenka paaiškinti. Platesnis pristatymas veikiau užters šių ponų ir ponių protus, tad čia ir sustosiu.

Jaunius Špakauskas
Netoli sostinės esama tokios mėsos perdirbimo įmonės, kurios darbuotojus laisvu turintį būti šeštadienio rytą surenka autobusas ir veža į... mišką. O jau ten, tarp brangios tėvynės lapuočių ir spygliuočių, šios įmonės vadovai medžioja, o štai paprasti darbuotojai, taip sakant, pėstininkai, arba dar tiksliau – varguoliai, už ačiū darbuojasi... varovais.
Tiems, kurie balsavo „Ne“, arba dar geriau – referendume sąmoningai nedalyvavo apskritai – aiškinti nė neverta, nes arba jie jau žino, apie ką kalbama, arba pasidomės, nes turi tam ištobulintus įrankius (galvą). 

Turiu padaryti ir nedidelį prisipažinimą – iš pradžių tekstą pavadinau „Kada Umberto Eco parašys laišką Selui?“, bet vėliau apsigalvojau. Net suglumau nuo savo minties, mat nesu tikras, ar Selas moka skaityti. Nes bent jau rašyti tai jis tikrai nemoka.

Vis dėlto gal čia kaltas koks asmeninis Egidijaus Dragūno viešųjų ryšių specialistas, socialinėje medijoje rašantis savo kliento vardu? Jeigu taip, tuomet ne juokais turėtų sunerimti Valstybinės darbo inspekcijos specialistai, nes nežinančiųjų žiniai – vaikų įdarbinimas yra nelegalus...

Dėl Selo, tai asmeniškai, tiesa, jo nepažįstu. O jei reikia dvigubai daugiau tiesos – ir pažinti nenoriu. Ir ne tik dėl to, jog „su kuo sutapsi, tuo ir pats patapsi“, bet paprasčiausiai dėl to, jog su kai kuriomis pavardėmis nesinori būti siejamam ir viskas. Pirmiausia, jei nori išlaikyti pagarbą sau pačiam.

Dėl šios priežasties niekaip negalėjau atsistebėti, kaip su šiuo ponu brangų savo laisvą laiką leidžia dalis Lietuvos verslo elito ponų. Net pats Lietuvos turtingiausiasis. Ir tai ne paskalos, nes joms niekuomet nejaučiau nė menkiausios traukos, savo akimis mačiau, keliskart pasivalydamas akinius. Sunku buvo tąkart patikėti.

Kita vertus, o tu šventas naivume, kai dažno Lietuvos verslo praktikos yra kaip Selo Facebook būsenos atnaujinimai – kam kilnoti tuos nuostabos antakius.

Nors Lietuvos verslo kultūra ir nėra šio teksto tema, bet trumpas nukrypimas nuo temos vis dėlto yra visai į temą. Netoli sostinės esama tokios mėsos perdirbimo įmonės, kurios darbuotojus laisvu turintį būti šeštadienio rytą surenka autobusas ir veža į... mišką. O jau ten, tarp brangios tėvynės lapuočių ir spygliuočių, šios įmonės vadovai medžioja, o štai paprasti darbuotojai, taip sakant, pėstininkai, arba dar tiksliau – varguoliai, už ačiū darbuojasi... varovais. Aš nejuokauju. Nes nejuokinga.

Sakytum XXI amžiaus vergovė über alles! Bet kol esama tokių pėstininkų, o patirtis rodo, kad dar ilgai ir bus (bet apie tai šiek tiek vėliau), tol nesibaigs ir tokių ponų tyčiojimasis iš žmonių. Ir tam galo nepadarys nei autoritetų skambučiai, nei moralizuojantys laiškai. Na, nebent iš Mokesčių inspekcijos. Nes tokie žmonės moka tik dvi kalbas – jėgos ir pinigų.

Genėtojų pasiutpolkė, arba aš žiūriu į tave, pasauli

Sakoma yra dviejų tipų žmonės – tie, kurie mano, kad yra dviejų tipų žmonės, ir tie, kurie taip nemano. Susiaurėjusioje it seno dėdės prostata mūsų visuomenėje tų tipų esama gerokai daugiau, Lietuvos atveju – kasdien mąžtantys trys milijonai. Tačiau taupumo vardan turiu pakalbėti apie du tipus, o dar tiksliau vos apie vieną – genėtojus.

Jaunius Špakauskas
Nenorėdamas nieko įžeisti, nors ir suprasdamas, kad neišvengiamai tą padarysiu, turiu pasakyti, kad Egidijus Dragūnas – bene populiariausias šių dienų atlikėjas Lietuvoje, savo srityje išties talentingas žmogus, autoritetas nemažai daliai jaunuomenės, kartu yra intelektinių gabumų ribotumo, chamizmo ir kvailumo etalonas.
Genėtojai, suvaidinę lemiamą vaidmenį jau minėtame referendume, yra tokie nepailstantys kovotojai, kurių varomoji jėga, tikrasis jų perpetuum mobile yra, taip, atspėjote – kovoti. Trumpai tariant – nuolatinė kova prieš kažką ir bet ką, nesvarbu, koks subjektas, nei objektas, ar tai idėja, ar naujovė, ar tradicija.

Tie genėtojai, žinoma, taip pat nevienalyčiai – yra ir tokių krikščioniškos užuojautos vertų kaip Pranciškus Šliužas (ūsams, tiesa, privalo būti pritaikyta amnestija – totalus hitas!) ar Petras Gražulis, ir tokių bemaž inteligentiškai atrodančių, nors ir gana arogantiškų kaip Naglis Puteikis. Na, ir tokių šiek tiek per vidurį, kaip Aušra Maldeikienė, kurios kalbos maniera virpina visiškai tapačias mūsų „mužikiškos“ nacijos dalies stygas, kurias virpina Radžis, Selas, o dabar kaip pamatėme – ir liberalas Antanas Guoga.

Na, toks opiumas liaudžiai, puikiai vartojamas neapdorotas. Kaip koks burgeris. Pastarieji sostinėje, beje, yra tikra socialinė ir gastronominė epidemija, sunkiu maru apkrėtusi net lietuviško stalo pasididžiavimą – picą. Tiems, kas dar neragavo, nenusiminkite, Kauną ši mada pasieks maždaug 2016-ųjų pabaigoje. Netrukus po to išplis ir po visą Lietuvą. Arba ne.

Genėtojas yra toks biologinis padaras, toks pats kaip ir visi, susiformavęs moters gimdoje, yra nepailstantis griovėjęs, kuris visada kritikuoja status quo, nusistovėjusią tvarką, esamą sistemą bei valdžiažmogius. Sveiko proto žmogui (ne tik liberalui), žinoma, pasirodys keista, kad tai yra tikra moralinė šizofrenija, nes genėtojai dažnai patys yra tos sistemos, kurią taip nenuilstamai kritikuoja, dalis (sic!), tačiau tokiu atveju jie būtinai pareikš, kad „privalo tapti sistemos dalimi, kad tą (supuvusią? iškrypėlių? Siųskit savo variantus man el. paštu) sistemą sugriautų...“

Bet, o tu šventas naivume, ir vėlei – patekę į tą sistemą genėtojai marginalizuojasi ir sėkmingai kaupia riebalus prie supuvusios sistemos arterijų prijungę savo godžius čiuptuvus.

Minimo referendumo, kuris kartu buvo ir egzaminas visuomenei kontekste, genėtojai kažin ar buvo jo iniciatoriai. Tikėtina, kad ir sąskaitas apmokėjo ne jie (išskyrus tas, kurias apmokėjome mes visi), tačiau genėtojai sudarė kritinę pėstininkų bazę, be kurios nebūtų ir tų fantastiškų 300 000 parašų ir visa kita.

Apskritai genėtojas nėra kūrėjas, jis kritikuoja ir kovoja ne tam, kad vieną sistemą keistų kita, jis nėra žmogus statytojas, jis nėra ir sodininkas sėjėjas, jis yra visko, kas pozityvu ir kuriančio, priešingybė – jis yra tas, kuris pats per silpnas medį išrauti, bet visuomenei jam į rankas įdavus sodininko žirkles, jis yra tas, kuris būtinai jaus pareigą, netgi šventą misiją „visus pamokyti“, „išdrįsti pasakyti teisibę“ ir „pataisyti“ pasaulį taip, kaip šis įsivaizduoja.

Pasitelkiant vieno talentingo bičiulio metaforą genėtojų paveikslui apibūdinti, genėtojas yra toks savamokslis „taisytojas“, kuris pasiėmęs į rankas teptuką ir „Senukuose“ nusipirktų aliejinių dažų eina koreguoti Monet, Van Gogho ar Degas šedevrų pagal savo skonį.

Jei pamotume magiška burtų lazdele genėtojui prieš akis taip, kad visas pasaulis bent trumpam taptų absoliučiai tobulas, būtent pagal išsvajotą genėtojo paveikslą, šis nepakeltų tokios ramybės ir harmonijos sukeliamos kančios bei pakeltų ranką prieš patį save, nes genėtojas iš esmės yra ne kurianti, bet griaunanti jėga. Kūrybiškoje, statybos aplinkoje jis paprasčiausiai sprogtų, mirtų iš beprasmybės, kaip kad miršta žmogus netekęs savo gyvenimo prasmės, didžiojo tikslo.

Balsavimas egzamine, arba gyvenimo man vieno neužtenka

Nors galbūt nuo to ir reikėjo pradėti, turiu papasakoti, kodėl šio teksto herojumi pasirinktas Selas. Nenorėdamas nieko įžeisti, nors ir suprasdamas, kad neišvengiamai tą padarysiu, turiu pasakyti, kad Egidijus Dragūnas – bene populiariausias šių dienų atlikėjas Lietuvoje, savo srityje išties talentingas žmogus, autoritetas nemažai daliai jaunuomenės, kartu yra intelektinių gabumų ribotumo, chamizmo ir kvailumo etalonas.

Jaunius Špakauskas
Man kelia nerimą Vakarų pasaulyje (o mes esame jo dalis) plintantis intelektinis invalidumas, savotiška epidemija, atžangos grįžimas bumerangu.
Pasaulyje, kuriame žmonės tampa vis paviršutiniškesni, o kartu ir kvailesni, bet vis labiau savimi pasitiki, ir pasaulyje, kuriame vis daugiau žmonių turi nuomones, nesisiejančias su faktais, svarbu daryti aiškią skirtį, kur yra intelekto ir kur kvailybės ribos.

Kai rimtai vertiname, talpiname aukščiausiose naujienų portalų pozicijose ir t.t. viešus Selo pamokymus, tokį nerišlių minčių srautą, koks gali sklisti nebent iš „kokaininės komos“ ištikto žmogaus, ar ramiai klausome, ką absoliučiai nesusigaudydamas sapalioja Pranciškus Šliužas apie tolesnę šalies pažangą galintį nulemti referendumą, mes tarsi šokame tikrą pasiutpolkę minų lauke.

Ir tol, kol bus tokių daug žadančių jaunuolių, per pertraukas lekiančių į kitą gatvės pusę iš Salomėjos Neries gimnazijos pačiame Vilniaus senamiestyje „daryti čerkos“, o po nesėkmės egzaminuose kaltinančių bet ką kitą – Nacionalinį egzaminų centrą, ministeriją, mokytojus – tik ne save, tol varovų armija Lietuvos miškuose nepristigs pėstininkų, o įvairaus plauko analfabetai vietoj savo autografo dėlios pliusukus parašų lapuose nė nesuvokdami, kad yra XXI a. mankurtai po saulėtu Vakarų dangumi. Užtai jie turės iPadą!

Tiems genėtojų remėjams ir ištikimiems Selo klaustyojams referendumas buvo tikrų tikriausias bukumo egzaminas ir kiekvienas gali pasitikrinti, kas gavo 2.

Umberto Eco be ryšio, arba aš tikiu tavim

Visų liūdesiui turiu pranešti – Umberto Eco Selui nepaskambins. Ne, ne todėl, jog garsus semiotikas, eseistas, filosofas ir rašytojas nemoka lietuviškai. Neparašys dėl to, kad tokie grandai paprasčiausiai negali nusileisti „iki tokio lygio“, tiesiog nepalyginamas kalibras. Tokie intelektualai tokiu gestu diskredituotų intelektą bei, svarbiausia – kritinio svorio suteiktų visiškiems beraščiams. Galiausiai, nepaskambins ir iš pagarbos oponentui, kuris yra per daug ribotas, jog suprastų, ką daro.

Nežinau, ar U. Eco apie tai svarsto, bet man kelia nerimą Vakarų pasaulyje (o mes esame jo dalis) plintantis intelektinis invalidumas, savotiška epidemija, atžangos grįžimas bumerangu. Iliustracijai dar vienas lietuviškas pavyzdys iš kito pirmaujančio portalo žurnalisto straipsnelio, neabejotinai versto iš anglų kalbos, kurį klavišų maigytojas paįvairina tokiu sakiniu – „<...> irakiečių kilmės architektas Zaha Hadidas.“ Ir paaiškink tokiam beraščiui ką nors apie Pritzkerio apdovanojimą, tikrą architektūros Oskarą ar Nobelio premiją... Svyra rankos.

Ir vis dėlto neprarandu optimizmo ir vilties, kad visada bus žinių trokštančiųjų ir apie tiesą kalbančiųjų. Perfrazuojant vieną klasiką, visais laikais yra ir buvo žmonių, kuriems blogis tebuvo blogis, o gėris tebuvo gėris ir jie tik taip mokėjo tai pavadinti.

Žaviuosi Volteru ir jo žodžiais „tūkstantį kartų nesutinku su tavo nuomone, bet esu pasiruošęs atiduoti savo gyvybę už tai, kad tu turėtum teisę ją išsakyti“, nes man tai yra tauriausias demokratinės pasaulėžiūros standartas. Tačiau kartu viliuosi, kad lemiamus sprendimus valstybėje, visuomenėje ir savo gyvenime darysime remdamiesi intelekto, bet ne genėtojų ir ne atžangos nešėjų nuomonės veikiami.

Bukybė – visuomet šalia ir jos vilionėms kartais sunku atsispirti. Ja ypač paprasta susitepti. Kita vertus, šviesa ryškiausiai šviečia tamsoje.