Ko gero, ir yra tokia pagrindinė herojaus misija – degant nušviesti kelią. Tikras herojus visada pergyvena save. Jam sudegus/išėjus jo šviesa, jo darbų šviesa neužgęsta ji dargi sustiprėja.
Po tokios abstraktokos įžangos pereisime prie konkretesnių nūdienos dalykų.
Du herojai
Lietuvos kino teatruose pasirodė naujas Lietuviškas dokumentinis filmas – „Nematomas frontas“. Filmo centre iškili, tragiško likimo (kaip ir pats pasipriešinimo karas) vieno iš partizaninio judėjimo vadų – Juozo Lukšos, slapyvardžiu Daumantas, figūra. Filmą palankiai sutikto žiūrovai, o jaunimas, įkvėptas filmo herojaus, surengė vakarones bei žygius partizanų takais. Prezidentas Adamkus, dėkodamas filmo kūrėjams, pasakė: „Jūs pastatėt paminklą ateities kartoms“. Į šį paminklą savo plytą įmūrijo ir prezidentas. Jo samprotavimai apie Lietuvių tautos pasipriešinimą yra užfiksuoti filme.
Taip jau išėjo, kad prezidentas Adamkus prisidėjo ir dar prie vieno partizaninio karo dalyvio herojiško paminklo statybos. Mano galva, pastarasis paminklas – labai problemiškas ir ko nors pasimokyti ateities kartoms iš jo nereiktų, nors dažnai siūloma tai padaryti.
Kaip byloja liudininkai ir dokumentai, A. Kraujalis yra nužudęs ar dalyvavęs nužudant nemažiau kaip vienuolika (bet galimas daiktas – daugiau) civilių asmenų, žudė ir moteris. Vienas atvejis gana įsimintinas. Kraujalio bendražygis prie dviejų mažamečių vaikų nušovė tėvą, o Antanas čia pat nušovė motiną, kuri jau buvo pasikvietusi pribuvėją trečiajam priimti. Bet Antanas pribuvėją aplenkė. Taip buvo pasielgta su dora partizanų rėmėjų šeima.
Kitą nėščią moterį jis nušovė dėl tos priežasties, kad ji atsitiktinai atsidūrė šalia savo vyro, apylinkės pirmininko, kurį reikėjo Pabaisai nušauti. Vienas iš likusių penkių ar šešių našlaičių pasakojo, kad jie (vaikai) dar ne vienerius metus tirtėjo iš baimės – kada ateis jų nušauti. Taigi, kaip jis tapo herojumi?
Apie Antaną Kraujalį irgi, regis, buvo susuktas filmukas (gal saviveiklinis). Jį nedaug kas matė, kritika jo nepastebėjo, ten kruvinų peripetijų nerodė. Buvo kilusi iniciatyva pastatyti ir pilnametražį meninį herojiško pobūdžio filmą apie šį asmenį. Bet šiam herojui, sako, Kultūros ministerija pinigų nesuradusi ir meninės iniciatyvos išblėsusios. Bet tai nereiškia, kad išblėso visos iniciatyvos iškelti Pabaisą/Siaubūną kaip laisvės kovų ir netekčių simbolį, kaip pavyzdį jaunajai kartai ar kartoms.
Kas nulaužė ąžuoliuką
Nežinia, kada ir kam kilo mintis Antaną Kraujalį padaryti Aukštaitijos herojumi. Sąjūdžio laikais ir pirmaisiais nepriklausomybės metais jo pavardė nebuvo populiari (ypač gerąja prasme) tuose kraštuose, kur A. Kraujalis gyveno ir veikė.
Situacija ėmė keistis vėliau. 1995 metais A. Kraujelio žūties trisdešimtmečio proga, Vytautas Landsbergis prie paminėto namo pasodino ąžuoliuką. Apie tai parašė laikraščiai, paskelbė internetas, teko matyti ir nuotraukų. Ąžuoliukas buvo pastebėtas.
Štai tokia detalė. 1951 metų gruodžio mėnesį buvo nušauta Civiliškių kaimo kolūkietė Juzė Šidlauskaitė už tai, kad ji įstojo į komjaunimą – kolaboravo. Iškračius Šidlauskaitės būstą tarp knygų buvo rastas komjaunimo bilietas. Ir tada Antanas motinos ir sesers akivaizdoje Juzę nušovė.
Po poros mėnesių į komjaunimą buvo priimtas Vytautas Landsbergis. Bet Antano ir Vytauto keliai nesusikirto. Ir štai ąžuoliukas. Kokia intencija jis sodinimas, kad nušovė, ar kad nenušovė?
Deja, ąžuoliukui nebuvo lemta subujoti. Vienoje Antano biografijoje teko skaityti, kad „piktavalių rankos ąžuoliuką nulaužė. Medelis buvo atsodinamas, tačiau ilgai nežaliuodavo – vis kas nors jį nulauždavo…“ Aukštaitijos dirvoje medelis neprisiėmė. Bet Vilniuje ąžuoliuko idėja prigijo.
Spartus kelias į šlovę
1997 m. Lietuvos Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) generalinė direktorė Dalia Kuodytė pasirašė įsakymą suteikti Antanui Kraujaliui/Siaubūnui kario savanorio teisinį statusą (po mirties).
Lietuvos įstatymai draudžia suteikti šį statusą „asmenims, dalyvavusiems beginklių civilių žmonių žudynėse ir kankinimuose“. Centras turėjo dokumentų, liudijimų, kad A. Kraujalis darė ir tą, ir tą, ir dar kai ką. Bet įsakymas buvo pasirašytas.
Kario savanorio statusas atvėrė kelią tolimesniam A. Kraujalio aukštinimui. I998 m. prezidentas Adamkus apdovanojo karį savanorį Vyčio kryžiaus III –ojo laipsnio ordinu.
Jau vėliau prezidento kanceliarijos kancleris pastebėjo, jog tuomet „Lietuvos Respublikos Prezidentūrai nebuvo pristatyti duomenys apie galimus A. Kraujalio nusikaltimus žmogiškumui“. Galime manyti, kad prezidentas buvo suklaidintas ir tokiu būdu įtrauktas į herojaus Siaubūno monumento statybą. Minėtą pristatymą prezidentui pasirašė LGGRT centro generalinė direktorė Dalia Kuodytė ir Krašto apsaugos ministras Česlovas Stankevičius. 1998 birželį Krašto apsaugos ministras Č. Stankevičius suteikė A. Kraujaliui vyresniojo leitenanto laipsnį.
Minint A Kraujalio 45-tąsias žūties (nusižudymo) metines Krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė nunešė gėlių prie aukščiau paminėto namo. O Seimo pirmininkė Irena Degutienė savo laiške minėjimo dalyviams pasakė, kad A. Kraujalis labai stiprinęs Lietuvos žmones tautiniame atgimime. Tuometinis kariuomenės vadas generolas majoras Arvydas Pocius sakė, kad A. Kraujalio indelis į mūsų šių dienų laisvę esąs labai didelis ir kad jis esąs sektinas pavyzdys.
Seime buvo surengta parodėlė. Parodėlėje parodyti moksleivių piešiniai bei rašiniai, vaizduojantys A. Kraujalio gyvenimą bei kovą. Čia taip pat eksponuota kario uniforminis švarkas, žiūronai, žiebtuvėlis, Antano nuotraukos su automatu, su šeima. Nuotraukų su nušautaisiais nebuvo.
Ką dar reikia įrodyti
Taigi herojaus monumentas jau sukurtas, bet turbūt dar ne visai iki galo išbaigtas, nenušlifuotas. Apdailos darbų ėmėsi Panevėžio apygardos prokuratūra. Nors galima manyti, kad prokurorus tai daryti paakino politikai. Prokurorai nori/turi įrodyti, kad A. Kraujalis yra ne tik herojus bet dar ir genocido auka. Darbas nelengvas netgi moraline prasme. Reikia įrodyti, kad žudęs beginklius žmogus yra ne genocido vykdytojas, o priešingai – auka.
Ir čia Panevėžio apygardos prokuratūra padarė štai tokį pareiškimą: „Lietuvos partizanui A. Kraujeliui yra suteiktas teisinis Kario savanorio statusas (po mirties), vyresniojo leitenanto laipsnis, jis apdovanotas Vyčio Kryžiaus III laipsnio ordinu, ir šie sprendimai nėra panaikinti. Todėl nėra pagrindo jo veiksmų vertinti neigiamu aspektu.“ Pranešimą pasirašė Panevėžio apygardos prokuroras Romualdas Valiulis.
Taigi prokuratūra atviru tekstu pareiškė, kad ji nieko netirs, kad ji vadovaujasi ne Respublikos įstatymais, o politikų sprendimais (tai primena Aziją). Ir jai nesvarbu, ar šie sprendimai teisėti, ar ne.
Jeigu bus labai pasistengta, turėsime unikalią genocido auką, kokios, ko gero, nei latviai, nei estai neturi (bet vienoje srityje aplenksime estus). Taip bus išbaigtas herojaus portretas.
Karas yra karas
„Karas yra karas ir jame visko pasitaiko“, regis, taip apie Antaną Kraujalį pasakė Seimo narė, buvusi LGGT centro direktorė, D. Kuodytė. Tikrai pasitaiko, bet ne viskas, kas pasitaiko, yra herojiška. Pavyzdžiui, civilių žmonių, ypač moterų, nėščių ir begimdančių, žudymai, pagal daugelio Europos šalių teisę, taip pat pagal tarptautinę teisę, yra kvalifikuojami kaip žiaurūs nusikaltimai, dargi kaip nusikaltimai prieš žmogiškumą ar karo nusikaltimai. Kvalifikacija nesikeičia ir šios veikos nevirsta heroizmu, net ir tais atvejais, kada jos atliekamos vadovaujantis patriotiniais jausmais ar motyvais.
Europos Žmogaus Teisių teismas yra tyręs panašias veikas. Tokios veikos buvo įvertintos kaip susidorojimas su beginkliais civilias, jų egzekusijos, prieštaraujančios to meto tarptautinės teisės normoms.
Kaip bebūtų liūdna ar pikta, bet mūsų išbaigtas herojus vargu ar atlaikys EŽTT argumentus, jeigu jo darbai bus ten nagrinėjami. Tačiau mums svarbiau kas kita.
Raginant jaunimą semtis iš Pabaisos/Siaubūno ištvermės, drąsos, patriotizmo bei kitų dalykų, sekti jo pėdomis, vertėtų paprognozuoti, kas gi atsitiks, jei susiklosčius nelemtiems istoriniams kataklizmams nemažas būrelis jaunuolių ims ir pasisems.
Akivaizdu, kad Kraujalio figūra šiandien negali nieko, tuo labiau tautos, suvienyti ir geriems darbams bei kilniems žygiams įkvėpti, ir jokio padoresnio kelio niekam nenušviesti. Net žūtis, dėl kurios taip šiandien sunerimę prokurorai, jokios ryškesnės šviesos nepaskleidė (paklauskit nužudytųjų vaikų). Ir apie kokius nors idealus (pvz. didelę Tėvynės meilę) kalbėti labai konkrečių pabaisiškai/siaubūniškų veikų kontekste neišeina, netgi šventvagiška. Tai ne herojiška figūra.
Apskritai šiuo metu pats A. Kraujalis ne tik nėra figūra, bet nėra ir problema. Problema yra bandymai jį heroizuoti. To niekaip negalima padaryti visų pirma visiškai nenuvertinant, nepažeminant ar net nepaniekinant žmogaus gyvybės (apie sielą būtų kita kalba). Problemiškas yra tokio herojaus rodymas jaunimui kaip pavyzdžio – kaip reikia mokytis, kaip gyventi, kaip kovoti (pirmiausia jis nušovė mokytoją).
Naujųjų metų naktį litą iškeisime į eurą. Nelengva skirtis su savo pinigu. Kai kam gali būti dar sudėtingesnės skyrybos su siaubūniškuoju heroizmu. Kai kas turbūt taip ir neišsiskirs, nešiosis tą heroizmą kokioje nors širdies kertelėje iki pat mirties. Vis tiek su laiku išsiskirsime. Nes prie ko gi mums daugiau šlietis, jei ne prie Europos. Prie Azijos prišlieti jau buvome.
O jaunimui, radus šiek tiek laisvo laiko, vertėtų pasižiūrėti pradžioje paminėtą filmą (herojaus mums tai reikia). Filmas, regis, dar rodomas kino teatruose.
Labai tikėtina, kad kitąmet šį filmą aplankys į Lietuvos kino apdovanojimų iškilmes sugrįžusios sidabrinės gervės.
