Anglijos karališkoji šeima išnešė naujagimę princesę į rūmų balkoną ir pasidalino džiaugsmu su laiminga minia. Aš norėčiau su DELFI skaitytojais pasidalinti keliomis akimirkomis, kurios gal ir nėra visiškai pavasariškos, bet visgi pavasario dvelksmo jose esama.
Dar niekas neokupuoja, o valdžia jau emigruoja
Sunkiais gyvenimo momentais (pavyzdžiui, okupacijos metais) šalies vyriausybės ar partijų vadovybės emigruoja į užsienį, kad iš ten galėtų atstovauti, ginti šalies ar partijos interesus. Sakykim, Leninas, kai jam caro ochranka prispaudė uodegą, paspruko į Šveicariją ir iš ten vadovavo bolševikams.
O ko mūsų partijų vadovai emigruoja į Briuselį, nors Lietuvos kol kas niekas neokupuoja? Anądien eurokomisaras Vytenis Andriukaitis patikino, kad dėl okupacijos dar anksti panikuoti.
Jei Valentinas Mazuronis taps Darbo partijos vadovu (o jis juo taps) ir jei Gabrielius Landsbergis nebegrįš iš ten (o jis sakė kol kas negrįšiąs), tai de jure ir de facto keturių Lietuvos politinių partijų lyderiai darbuosis Briuselyje. Darbo bei Tvarkos ir teisingumo partijų vadovai jau senokai ten reziduoja.
Kai tik vyksta rinkimai į europarlamentą, tai beveik visų mūsų partijų beveik visas elitas užsirašo pirmaisiais numeriais į Briuselį. Priklausymas partijos vadovybei (su retom išimtim) yra paskutinis laiptelis kopiant link laimės žiburio. Žinoma, laiptelis siaurokas, tad tenka dėl jo pakovoti.
Sako, kad anglų, vokiečių ar skandinavų politinių partijų vadovų ten nesą. Jie dirba savo šalyse, o ne Briuselyje. Kuo tai paaiškinti?
Mano pašnekovė, kuri ir atkreipė dėmesį į šį lietuvišką fenomeną, aiškina taip. Girdi, tos pačios (ar labai panašios) priežastys, kurios verčia paprastus lietuvius emigruoti į svetimas šalis, tos pačios (ar labai panašios) priežastys veja ir mūsų partijų vadovus į Briuselį. Tai skurdas.
Kada Lietuvoje bus geresnis gyvenimas?
Lietuvoje blogai. Nors nusišauk. Valdžia bloga, teisėjai neteisingi, daktarai marina žmones, pensijos neužtikrina orios senatvės. Mūsų algos dešimt kartų mažesnės negu norvegų. Pašalpos – katino ašaros, ir už tas ašaras dar reikia atidirbti juodžiausius darbus.
Anglijoje, pavyzdžiui, iš pašalpų galima normaliai pragyventi ir atidirbti nereikia. Be to, Anglijoje vienoj vietoj gali pavalgyti labdaringus pusryčius, kitoj – sočius pietus, vakarienės nebesinori.
O kaip valdžia vaikais rūpinasi užsienyje! Pavyzdžiui, Norvegijoje (jeigu tik tų vaikų iš tavęs neatima) ir knygas, ir rašymo priemones valdžia nuperka. Kuprines vaikams irgi valdžia duoda nemokamai.
Ir ką dar noriu pasakyti. Žmonės Lietuvoje labai pikti, susiraukę. O ten, kad ir Anglijoje, visi šypsosi. Lietuvoje tik pasišypsok, tik parodyk dantis, tai kai kals į tuos tavo baltus dantis, nebeturėsi ką ir parodyti, nebent protezus.
Vis dėlto negaliu nutylėti teisybės. Prie sovietų buvo geriau. Gyvenom už geležinės uždangos ir nežinojom / nematėm, kaip žmonės gyvena Amerikoje. Todėl mums viskas buvo gerai – dainavom, šokom, per komunistines šventes transparantus nešėm, už laimingą gyvenimą dėkojom Stalinui, Leninui, Brežnevui, Andropovui, Dzeržinskiui ir kitiems čekistams.
O dabar važinėjam po visą pasaulį, viską matom. Be to, per TV prisižiūrim užsienietiškų muilo operų. Kontrastas žiaurus, – kaip pas mus žmonės gyvena ir kaip ten.
Dabar mūsų žmonėms irgi norisi pagyvent kaip Šveicarijoje ar Kanaruose (žmogaus gyvenimas trumpas). Bet prie mūsų valdžios gyvenimo geresnio nebus. Tad kas paprastam žmogui belieka daryti? Ogi vogti, kyšius imti, PVM‘ą grobstyti ir t. t.
Mūsų žmonės arba prasigyvena, arba sėda, arba žudosi. Štai Kauno teismas jau kiša į kalėjimą vieną iš lietuviškojo kapitalizmo pradininką. Duoda dvejus metus, tai nedaug. Bet kas pasėdėjo, tas žino, kad už grotų ir vieneri metai – ne Kanarai. Be to, kalėjimas kapitalistui reputaciją gadina. Gerai nors tiek, kad ne visus sodina. Todėl vis dar turime tautinį elitą.
Teko girdėti vieną moterį (su aukštuoju išsilavinimu) sakant, kad jai dirbti neapsimoka. Jei dirbs, vaikai nukentės, visas lengvatas praras (ji turi tris vaikus, vyro šiuo metu neturi). O štai kitas bedarbis (rodė per TV) atsiimti pašalpų atvažiuoja su BMW. O trečias bedarbis ne visai kuklų namuką renčiasi.
Žinoma, ne visi taip sugeba, ne visiems Dievo duota. Bet tikrai mūsuose verslių žmonių esama. Sakoma, kad jų sparčiai daugėja. Auga nauja versli karta. Mama džiaugiasi savo paaugliu sūnumi. Sako: „Aš jam pinigų neduodu, bet jis visada jų turi. Jis labai verslus“. Gal ir Lietuva taps verslia šalimi?
Vis dėlto dar pakalbėkime apie skurdą. Kur jūs matėt pasaulyje, kad įmonės ar UAB‘o direktorius dirbtų už minimumą. O Lietuvoje dirba ir nesiskundžia. Per TV rodė, kaip susirūpinęs kalbėjo vienas mokesčių inspekcijos viršininkas. Girdi, daugybė direktorių Lietuvoje „sėdi ant minimumo“. Įsivaizduojate, direktorius, o gyvena žemiau skurdo ribos, į šildymo lengvatas pretenduoja, vaikai nemokamus priešpiečius mokykloje gauna. Jie tų priešpiečių nevalgo (valdiškas maistas per prastas), bet turi teisę valgyti.
Dar vienas juokelis. Organizacijos vadovybė vyksta į darbinį pasitarimą Brazilijoje (Brazilija – egzotiška šalis pietų Amerikoje). Taigi vadovybė važiuoja tokį kelią į komandiruotę pasitarti (sako, iš Seimo išmoko važinėtis). Ten Brazilijoje jie gerai pasitūsina, gyvų krokodilų pasižiūri. Panos ten gatvėse šoka tokios įdegusios, beveik nuogos (apie jų seksualumą nekalbėsim, tai kita tema). Karnavalai tęsiasi ištisus metus. Žiemos ten praktiškai nebūna. Žiauriai faina.
Pagavot mintį, ką reiškia tokios komandiruotės? Pagavot mintį – direktoriai, sėdintys ant minimumo, bedarbis, ant bemso jojantis, elitas, išaugęs ant kontrabandos ir prichvatizacijos dirvonų? Jei nepagavot, tai ir nepagausit – esate neverslus. Ir nieko gero gyvenime nepasieksit. Ne tau, Martynai, mėlynas dangus. Tokiems martynams paaiškinsiu elementariai. Lietuvoje mokesčius moka tik bailiai ir nevykėliai, tai pirma. Antra, nevyniokim čia nieko į vatą – kiek iš valstybės išplėši, nusuksi ar tiesiog pavogsi, tiek ir turėsi.
O dabar pereikime prie šios akimirkos emocinės kulminacijos. Prieš porą dienų DELFI perskaičiau štai tokį pamokantį nutikimą. Vyriškis vakare į namus atsivedė panelę. Žmona buvo išvažiavusi pas savo tėvus. Viskas vyko normaliai. Bet rytą panelė paprašė vyriškį užsimokėti. Šis susinervino: „Vyriausybė dar vieną naują mokestį užkrovė. Pasmaugs valdžia žmones!“
Ir išmetė vyriškis nuogą mergelę į laiptinę. Mergelė verkia, kūkčioja, ašaros kaip pupos. O ką jai nuogut nuogutėlei šaltoje laiptinėje daryti (laiptinėje taupumo sumetimais šildymas visą žiemą buvo atjungtas)? Čia tau ne Brazilija, čia Fabijoniškių mikrorajonas, kovo mėnuo. Kaimynai iškvietė policiją. Vyriškiui prasidėjo dideli nemalonumai.
Gi žmogus tik meilės norėjo, tik moteriškos šilumos geidė. O ką gavo? Špygą taukuotą. Gerai būtų, kad tik špygą. Žmogų po teismus ėmė tąsyti. Be to, žiniasklaidojenuotrauką išplatino. Nelaimėlį ant viešos pajuokos išstatė. Kas belieka žmogui daryti?
Šios akimirkos moralas būtų toks: gyvenime reikia viską pačiam užsidirbti ir už viską reikia susimokėti. Tada gyvenimas Lietuvoje bus geras.
Partija vardan atgimimo ruošiasi susideginti
Taigi šį pavasarį Darbo partijos vadovybė nutarė atgimti. DP, gimusi iš pinigų, išaugusi ant pinigų, gyvavusi dėl pinigų, suklupusi per pinigus, apsisprendė iškeisti pinigus į kilnesnes vertybes (jeigu tokių dar galima kur nors rasti ar gauti).
Partija šio manevro griebėsi ne iš gero gyvenimo. Jau kuris laikas krintantys partijos reitingai žada liūdnoką ateitį arba jokios ateities nebežada. Tad pats laikas ką nors daryti. Kitąmet rinkimai į Seimą. Yra pavojus partijai likti lauke, už durų.
Atgimimo ženklan partijos vadovybė apsisprendė partijos vairą atiduoti tvarkiečiui Valentinui Mazuroniui. Šis politikas gerai pasirodė, dirbdamas Aplinkos ministru. Jis ypač pasižymėjo kovoje su įvairaus plauko brakonieriais. Be to, jis įsuko blokinių namų renovacijos procesą.
Tas vairo perdavimas bus įformintas šio mėnesio pabaigoje per vyksiančius DP pirmininko demokratinius rinkimus, kuriuose Viktoras Uspaskichas turės vieną balsą, bet nulems visus rinkimų rezultatus.
Politologai nagrinėja kelias DP virsmo versijas.
Pirma versija. V. Uspaskichui atsibodo žaisti partinius žaidimus. Jis tiesiog nori atsikratyti partijos, atiduoti kam nors partijos vairą ar ir pačią partiją. O pats nori ramiai pailsėti Kėdainiuose. Ten jis turi įsirengęs maudyklę, susikalęs gražų lieptelį, prie kurio retsykiais organizuoja fotosesijas su trumpikėmis.
Pagal antrą versiją (ją išdėstė prof. Lauras Bielinis), partijos vairo atidavimas – tai tik Viktoro eilinis manevras. Jis kaip pagrindinis, vienintelis partijos akcininkas ir toliau tvarkys partijos reikalus. Partija jam reikalinga pasipijarinimui. Viktoras artistiška natūra. Jam reikalinga scena, žiūrovai. Jo poreikių vien verslas, pinigai nepatenkina. Reikia aplodismentų. O kur kitur tu jų sulauksi, jei ne partinėje tribūnoje, ne partinėje scenoje?
Trečia versija priklausytų Andriui Kubiliui. Anot A. Kubiliaus, tikrieji DP savininkai reziduoja ne Lietuvoj, o kažkur labiau į rytus. Jie nusprendė, kad jų sukurta DP atliko jai skirtą misiją. Todėl tolimesnis partijos išlaikymas savininkams yra nuostolingas.
Girdi, partijos misija buvusi kompromituoti, juodinti Lietuvą užsienyje (Maskvoje, Strasbūre, Briuselyje), kelti triukšmą šalies viduje, galimai įsiūbuoti valstybės laivelį. Viktoras visai neblogai viską daręs: ir juodinęs, ir triukšmavęs, ir siūbavęs. Ačiū partijai ir jos vadovybei už tai, ką padarė. Daugiau nebepadarys. Reitingai krinta. Laikas, blyn, smatyvat udočki (likviduotis).
Bet kol bus išrinktas naujas pirmininkas ir kol jis brūkštels tą brūkšnį, partija vardan atgimimo jau padarė vieną plačiai nuskambėjusią akciją. Partija/ jos vadovybė išmetė iš Švietimo ir mokslo ministerijos ministrą Dainių Pavalkį. Šita akcija sukėlė reakciją. Kodėl metamas šis ministras? Ar jis dirba blogiau už kitus tos partijos ministrus? Vėlgi pora versijų.
Pirma versija. Švietimo ministras buvo per daug mokytas. Per daug mokslo diplomų turėjo. Gi žmonės kalba, kad Viktoras neturėjęs nė vieno diplomo ir tą patį pametęs. Su labai diplomuotu ministru Viktorui sunku rasti bendrą kalbą. Tad nutarta paieškoti paprastesnio ministro.
Prezidentė sako, kad paprastesnio kandidato tvirtinimas galėsiąs užtrukti. Ji iš karto paprašysianti kelių kandidatų, kad galėtų pasirinkti. Jei šie neįtiks/nepatiks, pareikalausianti naujų ir dar kartą naujų. Ar valios DP surasti tiek kandidatų? Vis dėlto tai darbo, o ne švietimo partija.
Antra versija. Pinigai. Ministras D. Pavalkis neparūpino saviems partijos žmonėms ministerijoje ar prie ministerijos geresnių darbo vietų. Bet svarbiausia, neparūpino partijai pinigų. Juk ministerija netrukus turi gauti labai daug pinigų iš ES. Reikia ruoštis tų pinigų sutiktuvėms. D. Pavalkis šiam darbui netinka.
Yra ir daugiau versijų. Pavyzdžiui, D. Pavalkis nevykdė partijos švietimo programos. Nors, kaip pasakė LRT televizijos laidoje „Dėmesio centre“ Edmundas Jakilaitis, DP programoje apie švietimą nieko konkretesnio nėra parašyta, tad nesą ką konkrečiai ir vykdyt.
Kaip ten bebūtų, premjeras konstatavo, kad valdančios koalicijos ratas braškėdamas vis dar sukasi.
Konkurso „Chorų karai“ nugalėtojas choras Feniksas dainuoja „Show must go on“ – spektaklis turi tęstis.
Spektaklio žiūrovai su nekantrumu laukia akimirkos, kai DP naujo vedlio vedama užbrėš tą stebuklingą brūkšnį, kai pelenais pavirs nuodėminga partijos praeitis, kai iš tų (dar karštų) pelenų pakils feniksas – atgimusi DP.
Ties tuo viltingu laukimu ir baikim šią akimirką. Nes akimirkos tęsinys gali būti liūdnas. Fenikso nėra – yra partijos pakasynos.
Sustok, akimirka žavinga
Ši akimirka trumpiausia. Ji truputį iškrenta iš kitų akimirkų konteksto. Bet akimirkos negali būti visos vienodos. Todėl gyvenimas ir yra žavus.
Maskvos Vachtangovo teatro aktoriai pilnut pilnutėlėje salėje uždainavo lietuviškai. Uždainavo ariją „Dangus tau dovanojo aukštį“ iš miuziklo „Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės legenda“. Uždainavo su tokiu įkvėpimu, su tokia, kaip dabar sakoma, energetika, kad iš pradžių salė net suglumo, aiktelėjo, paskui nuščiuvo, paskui nustojo kvėpuoti, apšalo. O paskui tarsi pavasario griaustinis trenkė ovacijos. Taip aktoriai ir žiūrovai išreiškė padėką, pagarbą ir meilę teatro režisieriui Rimantui Tuminui.
Tada man paskambino bičiulis Pranas (žmogus visu kūnu ir siela priklausąs teatrui) ir pasakė kelis kartus internete peržiūrėjęs tą Vachtangovo teatro lietuviškąją sceną. Ji jam „ištraukė ašarą“.
Su ta ašara taip ar panašiai atsitiko ne vienam žiūrėjusiam šį vaizdą. Šimtai DELFI skaitytojų rašė komentaruose, esą nerealiai sujaudinti šio reginio (Maskvos centre rusai dainuoja lietuviui lietuviškai. Nesuvokiama).
Tada Pranas dar paklausė manęs, kaip buvusio (nors buvusių nebūna) tam tikrų tarnybų darbuotojo, ar R. Tuminui po tokio benefiso Maskvoje nebūsią Lietuvoje blogiau.
Pasakiau, kad šiuo klausimu kol kas neturiu patikimos informacijos. Bet iš patikimų šaltinių žinau, kad R. Tuminas yra pakviestas pastatyti spektaklį Maskvos Didžiajame teatre. O paskui, berods, dar Paryžiuje, Londone, Niujorke. Tad nenustebkim, jei ir ten nuskambės lietuviškai „Dangus tau dovanojo aukštį“.
