Rugsėjo mėnesį viešėdamas Čikagoje susitikau su lietuvių išeivijos istoriku dr. Augustinu Idzeliu (jis, beje, yra taip pat ir teisės bei geografijos mokslų daktaras).
Dainava district partisans. Winter 1945-1946
© Genocido aukų muziejus

Neseniai amerikiečių leidyklai jis įteikė naują savo knygą „Insurrection Lithuanian Activist Front (LAF) in Kaunas. June 1941 – June 1941“ (Lietuvių aktyvistų fronto susidarymas ir sukilimas Kaune. 1940 m. birželis – 1941 m. birželis).

Jis yra vienas iš labiausiai į šį tragišką Lietuvos istorijos laikotarpį įsigilinusių profesionalų, naudojantis šaltinius, kurie ne visiems Lietuvos istorikams žinomi ar prieinami. Gaila, į neseniai vykusį Lietuvos istorikų suvažiavimą jis pakviestas nebuvo, tad, pasinaudodamas proga, pakalbinau jį aktualiomis istorijos temomis.

– Lietuvoje netyla diskusijos apie tragiškąjį pirmosios bolševikų ir nacių okupacijų periodą. Deja, tai nėra vien nuomonių skirtumai dėl istorijos interpretacijų. Sovietinės istoriografijos įtvirtintą naratyvą vaizduoti Baltijos šalių antisovietinę ir antinacinę rezistenciją kaip „nepribaigtų fašistų“ siautėjimą, pastaruoju metu aktyviai eksploatuoja ypač Rusijos politiniai sluoksniai, besistengiantys nuvertinti šiandieninę šių valstybių politiką, pasinaudodami net ir istoriografiniais duomenimis – tikrais ar tariamais.

Ypač pikta Maskvos reakcija nuskambėjo šią vasarą, kai buvo parodytas trumpas NATO dokumentinis filmas apie Baltijos šalių partizanų kovą prieš sovietinį režimą. Iš aukštų tribūnų buvo paskelbta, kad Baltijos šalių „miško brolius“, kurie esą vykdę „išskirtinai diversinę veiklą prieš Rusiją/SSSR“, sukūrę ir finansavę „Vakarų partneriai“. O miškuose esą slapstėsi tik visuomenės „atmatos“ ir dalyvavimu holokausto įvykiuose susitepę veikėjai. Ką Jūs į tai pasakytumėte?

– Pasakysiu kaip advokatas: mes per daug reaguojam į kaltinimus ir pamirštam savo pačių naratyvą, savo pačių pasakojimą. Mes tinkamai nepristatom savo istorijos, bet mes visa laiką reaguojam. Reikia mažiau reaguoti, bet reikia daugiau ir giliau tyrinėti šį laikotarpį ir pradėti kalbėti faktais. Kai reaguojama į bereikšmius dalykus, į kiekvieną nesąmonę, tik sudaroma tam tikro „autentiškumo“, „reikšmingumo“, įspūdžio tam, kas buvo pasakyta. Kam to reikia? Mes turime patys rašyti savo istoriją ir ją pristatyti pasauliui, ne nuolat teisintis.

Mes, pavyzdžiui, šiandien tiksliai nežinome, kiek buvo 1941 m. sukilėlių, kiek jų žuvo, kiek jų nukentėjo nuo komunistų, nuo NKVD, o kiek nuo nacių Gestapo. Šiandien daug kas net nesusimąsto, kad dalis tų žmonių, kurie dalyvavo sukilime Kaune, nukentėjo nuo Gestapo. Mes nukentėjome ne tik nuo Maskvos, mes nukentėjome ir nuo Berlyno. Bet apie tai mes nekalbame.

Pavyzdžiui, kas šiandien žino tokius vardus, kaip Berendt ir Zirkwitz? Lietuvos kariuomenės majoras J. Berentas, Lietuvos vokietis, 1941 m. pavasarį repatriavo į Vokietiją ir jau birželį, drauge su nacių kariuomene, grįžo atgal. Bet grįžo jau ne kaip Berentas, o kaip kaip rudasis nacis ir gestapininkas Berendt. Jis tapo vyriausiu spausdinto žodžio cenzoriumi ir lietuviškosios spaudos smaugiku.

Jo pavaduotoju tapo irgi buvęs „lojalus“ nepriklausomos Lietuvos pilietis, Lietuvos Seimo stenografas Cirkvicas, taip pat repatriantas, virtęs gestapininku Zirkwitz.

Kas šiandien apie tai kalba? Apie svetimų šalių agentūros vaidmenį sužlugdant ir sunaikinant Lietuvos valstybę? Lietuviškai kalbantys nacių agentai turėjo labai svarbų vaidmenį likviduojant ir Lietuvos žydus.

Šiandien daug kas net nesusimąsto, kad dalis tų žmonių, kurie dalyvavo sukilime Kaune, nukentėjo nuo Gestapo. Mes nukentėjome ne tik nuo Maskvos, mes nukentėjome ir nuo Berlyno. Bet apie tai mes nekalbame.
Augustinas Idzelis

– Man atrodo, kad apskritai svetimos agentūros – tiek nacių, tiek ir bolševikų – vaidmuo naikinant Lietuvą mūsų istoriografijoje nėra rimčiau tyrinėtas, nors kai kurie rusų autoriai (Sudoplatov, Volkogonv, Tolstoj, etc.), ypač skelbę savo veikalus Vakaruose, kalbėti apie tai nevengia…

– Ne tik. Labai svarbių liudijimų pateikia ir sovietiniai šaltiniai. Tik jais šiandien retai naudojamasi. Pavyzdžiui, sovietiniame žurnale „Švyturys“ buvo skelbiamas labai įdomus Aleksandro Slavino straipsnis „Pasjansas Lietuvoje. Buvusio KGB karininko atsiminimai“. Apie Slavino kontržvalgybinę veiklą. Čia labai svarbi informacija. Sovietų laikais paskelbta nemaža panašios literatūros, tik dabar daug kas ją užmiršę. Turim naudoti ir tarybinius šaltinius.

Duosiu pavyzdį iš savo šeimos patirties.

Švenčionys artimai susiję su mano tėvu ir su manimi. Mano tėvas Henrikas Idzelevičius dirbo Klaipėdos krašte, kai Hitleris 1939 m. kovo 23 d. jį aneksavo. Jis tarnavo Šilutės banke ir jiems buvo nustatytas terminas iki 1940 m. sausio 1 d. pabaigti visus reikalus ir banko veiklą likviduoti. Kai viskas ten užsidarė, tėvas atsirado Kaune. Birželio 14 d. jis turėjo pradėti darbą Švenčionėliuose, kitame Lietuvos banko skyriuje. Bet birželio 15 d. sovietai okupavo Lietuvą. Tėvas ten vis dėlto dirbti pradėjo ir bolševikų nebuvo atleistas. Kadangi gerai mokėjo rusų kalbą (buvo gimęs Rusijoje), tad jį paliko, neištrėmė. Ir kai 1940 m. rudenį prie Lietuvos prijungė Švenčionis (Vilniaus kraštą 1939 m. grąžinus Lietuvai, Švenčionys dar buvo palikti Sovietų Gudijai) ir atidarė miestelyje banko skyrių, iš Švenčionėlių jis buvo perkeltas ten.

1941 m. birželį įvyko sukilimas, visa Švenčionių valdžia pasikeitė: burmistru tapo Kazys Gaižutis, policijos viršininku – Pranas Puronis. Mano tėvas tada buvo Švenčionių banko direktorius.

Švenčionys buvo ir kito įdomaus žmogaus – Yitzhak Arad – tėviškė. Tikrasis jo vardas yra Yitzhak Rudnicki. Jis pakeitė savo pavardę į Arad vėliau, 1945 metais išvykęs į Palestiną.

Taigi, Švenčionyse susitinka keliai istorijoje pasireiškusių žmonių, okupantų dėka atsidūrusių labai skirtingose pozicijose.

Esesininkai burmistrui pasakė: dabar turi sudaryti sąrašą 400 žmonių, kuriuos mes sušaudysim. Ir jeigu to nepadarysi, sąrašą sudarysime mes. Ir pirmas tame sąraše būsi tu.
Augustinas Idzelis

Vokiečiams užėmus Lietuvą, Aradas, dar jaunas vaikėzas, buvo paimtas į getą ir pristatytas dirbti prie surinktų ginklų išrūšiavimo. Tam tikrą ginklų skaičių jis sugebėjo pasisavinti – išardyti, dalimis išnešti ir paskiau susimontuoti. 6–7 jauni vaikėzai iš geto pabėgo. Gudijoje, prie Naručio ežero, įstojo į Fiodoro Markovo sovietinių partizanų būrį. Markovas irgi buvo kilęs iš Švenčionių. Komunistas, aktyvistas, turėjo gerus ryšius su lenkais, žydais, kitais.

1942 m. pavasarį tas Markovo būrys užpuolė mašiną su vokiečių vietinės administracijos vadais. Tarp jų buvo karo belaisvių stovyklos komendantas, vietos administracijos pareigūnas, kiti. Vokiečiai buvo užmušti, jų kūnai sužaloti: nupjaustyti lytiniai organai ir sukišti į burnas.

Kai SS Vilniuje sužinojo, kas įvyko, atsiuntė savo žmones į Švenčionis. Jie susitiko su K. Gaižučiu. Esesininkai burmistrui pasakė: dabar turi sudaryti sąrašą 400 žmonių, kuriuos mes sušaudysim. Ir jeigu to nepadarysi, sąrašą sudarysime mes. Ir pirmas tame sąraše būsi tu.

Ką daro Gaižutis? Asmeniškai jis sąrašo nesudarė. Sušaukė valdininkų komitetą, kurie tą klausimą svarstė. Ar toks sąrašas buvo sudarytas, ar jis apskritai egzistuoja, aš nežinau. Bet 400 vietinių Švenčionių gyventojų vokiečiai sušaudė. Ir vienas iš žmonių, kuris tame procese dalyvavo, buvo Pranas Puronis, Švenčionių miesto policijos viršininkas.

Tarp sušaudytųjų buvo 2 ar 3 kunigai, taip pat lenkas daktaras, kuris prižiūrėjo mano motiną, kai ji tuo metu manęs laukėsi. Mano motina baisiai pergyveno dėl šio įvykio ir mano tėvui, nepaisant to, kad jis užėmė tuomet neblogas pareigas, ryžtingai pareiškė: turim nedelsiant išvykti iš Švenčionių, ilgiau čia gyventi nebegaliu!

Sovietiniai partizanai, veikę kaip nepriklausomos Lietuvos priešų agentai, įvykdė beprasmišką teroristinį išpuolį, kuris išprovokavo šimtų nekaltų žmonių žūtį, moralines kančias tūkstančiams gyvųjų. Vieni iš jų neteko savo artimųjų, kiti per šantažą, grasinimą mirtimi, vienaip ar kitaip buvo įvelti į tų nelaimingųjų pasmerkimo ir sunaikinimo procesą. Šimtai niekuo dėtų Lietuvos žmonių, prieš savo pačių valią, tapo vieni kitiems priešai, negalintys dovanoti patirtų skriaudų.
Augustinas Idzelis

Taigi, su Švenčionimis turiu netiesioginį ryšį. Kadangi tie įvykiai stipriai paveikė mano motiną, paliko pėdsaką ir man pačiam.

Nieko nelaukdami tėvai išvyko į Telšius, kur tų metų rudenį aš ir gimiau. Telšiuose ir gyvenome iki 1944 m. spalio.

– Labai dramatiška, jaudinanti istorija. Bet koks jos ryšys su agentūra, nuo kurios kalba apie tai ir prasidėjo?

– Ryšys toks, kad sovietiniai partizanai, veikę kaip nepriklausomos Lietuvos priešų agentai, įvykdė beprasmišką teroristinį išpuolį, kuris išprovokavo šimtų nekaltų žmonių žūtį, moralines kančias tūkstančiams gyvųjų.

Vieni iš jų neteko savo artimųjų, kiti per šantažą, grasinimą mirtimi, vienaip ar kitaip buvo įvelti į tų nelaimingųjų pasmerkimo ir sunaikinimo procesą. Šimtai niekuo dėtų Lietuvos žmonių, prieš savo pačių valią, tapo vieni kitiems priešai, negalintys dovanoti patirtų skriaudų. Kai tuo pat metu tikrieji kurstytojai ir provokatoriai – bolševikų agentai ir vokiečių okupantai – šioje istorijoje tarsi pasilieka šešėlyje.

Bet tai dar ne šios istorijos pabaiga. Ta istorija siekia mūsų laikus ir, būtent, štai kaip.

Prano Puronio dukra po karo ištekėjo už litvako žydo iš Gudijos. Jie susilaukė dukros, kuri yra Rita Gabis, knygos „A Guest at the Shooters‘ Banquet“ autorė. Jos motina buvo lietuvė, tėvas – žydas. Vardas skamba lietuviškai, bet tai sutrumpintas žydiškas vardas.

Amerikoje gimusi, užaugusi ir išsilavinimą gavusi Puronio anūkė sužinojo, kad jos senelis Lietuvoje buvo policijos pareigūnas vokiečių okupacijos metais. Ją tai suintrigavo: ėmėsi tyrinėjimų Lietuvos archyvuose, susitiko su Y. Aradu, kitais tyrinėtojais Amerikoje, Izraelyje, Lietuvoje.

Tai beveik detektyvinė knyga, kurioje aprašo, kaip ji rausėsi po archyvus, kalbėjosi su istorikais, holokausto žinovais. Įdomu tai, kad knygoje yra ilgiausia dalis, skirta jos pokalbiams su Y. Aradu. Jis buvo labai svarbus jos informacijos šaltinis.

Pasižiūrėjus į panaudotos literatūros sąrašą, matyti, kad autorė beveik nesinaudojo lietuvių parašytomis knygomis. Čia net Sauliaus Sužiedėlio nėra. Viena kita lietuviška pavardė paminėta, bet jie nėra reikšmingiau įsigilinę į šią temą.

R. Gabis rašo, kad tai buvo „tiesos ieškojimas“. Tačiau knygoje – daugybė netikslumų. Aiškina sužinojusi, kad jos senelis buvo esesininkas, kas, žinoma, nėra tiesa. Puronis nebuvo esesininkas. Aprašoma žydų padėtis vokiečių okupacijos metais, kaip ji tai suprato, apgailestauja dėl to. Tačiau akivaizdu, kad svarbių aplinkybių ji nežino. Pristato tokią „conventional vision“ , kaip sakoma Amerikoje, perspektyvą, vyraujantį požiūrį: žydų persekiojimą „organizavo lietuviai“, „lietuviai šaudė“. Aišku, kad buvo lietuvių įsivėlusių, to negalima paneigti, bet organizavo ne jie.

Istorikas A. Idzelis: NKVD metodai naudojami ir dabar
© Vidmantas Valiušaitis

Kokia yra, pavyzdžiui, K. Gaižučio kaltė – aš nežinau. Jis tiesiogiai nedalyvavo. Bet faktas, kad šaudymai įvyko, daug žmonių žuvo. Žydai tuo metu jau buvo uždaryti į getus. Įkaitais, už raudonųjų partizanų įvykdytą teroristinį išpuolį, buvo lenkai, lietuviai.

– Ar žinomos žuvusiųjų pavardės?

– Lietuvoje apie tai niekas nekalba. Jeigu tarp nužudytųjų būtų buvę žydų, greičiausiai, apie tai kalbėtų.

Verta įsidėmėti dar vieną pavardę. Klivlende ilgai gyveno lietuvių saugumietis, pavarde Malskis. Jis buvo pabėgęs į Vokietiją, paskui veikė vokiečių okupuotoje Lenkijos dalyje. Ką jis ten darė – neaišku. Grįžo į Lietuvą 1942 metais ir buvo paskirtas Kauno apskrities lietuvių saugumo viršininku. Ir jo darbas buvo kovoti prieš lietuvišką antinacistinę rezistenciją. Malskio dėka Taline buvo areštuoti VLIK’o atstovai, kurie vyko į Švediją. Po to Damušis, Rudokas, Gaidžiūnas, kiti VLIK‘o atstovai buvo išvežti į Vokietiją ir uždaryti į kalėjimus bei koncentracijos stovyklas. Tai buvo Malskio darbo rezultatas. Bet apie Malskį šiandien niekas nekalba. Lietuviai bijo pripažinti, kad tarp jų buvo išdavikų. Ir kad kiti lietuviai nukentėjo nuo lietuvių. Apie tai šiandien kalbėti vengiama.

– O kokia buvo tolimesnė Y. Arado istorija, ką jis veikė toliau, pabaigęs raudonojo partizano veiklą?

– Čia įdomus klausimas. Aš apie jį irgi nieko nežinojau, kol nesusidūriau su šia pavarde savo, kaip teisininko, praktikos metu. Drauge su vienu Amerikos advokatu, kuris gynė asmenis, apkaltintus įvairiais karo nusikaltimas, dalyvavau tam tikrose bylose. Vienoje iš tų bylų buvo kaltinamas Algimantas Dailidė. Tas bylas buvo pradėjusi JAV Teisingumo departamento įstaiga OSI (Office of Special Investigations). Jie privalėjo turėti ekspertą, kuris afidevito forma [rašytinis parodymas, patvirtinimas – V. V.] pateikdavo eksperto liudijimą. Ir tas liudijimas paprastai buvo kaltinimo pagrindas.

Aš esu irgi advokatas. Ir žinau Amerikos teisės principą: jeigu liudytojo rankos yra kruvinos, jo liudijimai teisme yra bereikšmiai – reputaciją sutepusio žmogaus liudijimai yra nepripažįstami.
Augustinas Idzelis

JAV Teisingumo departamento prokuroro pagrindinis ginklas prieš Dailidę buvo 70 psl. raportas, paruoštas Arado. Man tada kilo du klausimai: 1) kodėl Algimantas Dailidė, pavyzdingas Klivlendo gyventojas, sėkmingas verslininkas, pakliuvo į Teisingumo departamento akiratį, kaip tariamas karo nusikaltėlis; 2) kas yra tas Yichak Arad?

Tada aš susisiekiau su Sauliumi Sužiedėliu, kuris tuo metu jau buvo baigęs darbą OSI. Tikėjausi, kad Sužiedėlis man padės gauti daugiau informacijos apie Aradą, nes aš apie jį tada nieko nežinojau. Aš jo klausiu, ar tu žinai ką nors apie tą Aradą, kuris yra ekspertas Dailidės byloje? Jis man atsakė, kad apie Aradą nieko nekalbės. Taškas. Man buvo labai keista. Kodėl Sužiedėlis nei vieno žodžio nenorėjo kalbėti apie Aradą – aš nežinau.

Bet aš esu irgi advokatas. Ir žinau Amerikos teisės principą: jeigu liudytojo rankos yra kruvinos, jo liudijimai teisme yra bereikšmiai – reputaciją sutepusio žmogaus liudijimai yra nepripažįstami. Todėl svarbu buvo išsiaiškinti ir suprasti A. Dailidės byloje išvadą pateikusio OSI eksperto kvalifikacijas bei patikimumą.

Susiradau jo parašytas knygas. Ir iš karto tapo aišku kodėl jis vengė atskleisti teismui tam tikrus savo gyvenimo epizodus. Konkrečiai – savo akcijos prieš lietuvius ir lenkus pobūdį, kai jis buvo sovietinis partizanas. Aradas dalyvavo Kaniūkų kaimo žudynėse, naikino Armija Krajowa kovotojus.

1979 metais jis išleido knygą The partisan: from the Valley of Death to Mount Zion. Nors Kaniukų kaimo vardo Aradas nemini, bet labai didžiuojasi tuo, kas ten įvyko. Ten jis labai atvirai kalba, ką jis darė. Kadangi tas klausimas [interesų konflikto – V. V.] tuo metu nebuvo aktualus.

Jis pasakoja, pavyzdžiui, kaip jie pagavo eilę lenkų Armija Krajowa karininkų ir juos sušaudė. Sako, mes esam partizanai, mes negalim laikyti belaisvių. Kur juos dėsim? Visi raudonųjų partizanų pagauti žmonės – lietuvių policininkai, Armija Krajowa karininkai – buvo naikinami. Juos, žinoma, kartais kankino, norėjo išgauti informacijos, paskui jie būdavo nušaunami.

Negana to. 1944 m., kai raudonoji armija įžygiavo į Lietuvą, jis tapo enkavedistas. Maždaug iki 1945 m. vasaros jis kovojo prieš Lietuvos partizanus. Savo atsiminimų knygoje jis giriasi, kiek daug partizanų jo NKVD vienetas likvidavo. Jo tvirtinimu, suskaičiavęs du šimtus kūnų.

Įdomu tai, kad Paleckis už tą „darbą“ jam davė medalį. Ir kai jis paskiau pabėgo iš Sovietų Sąjungos per Lenkiją į Palestiną ir ten pasidarė palestiniečių pogrindžio dalyvis, vienintelė relikvija, kurią jis išsivežė iš Lietuvos, buvo tas Paleckio medalis. Jis paslėpė jį duonos kepale ir tokiu būdu jį išsivežė.

Čia jo paties prisipažinimai, ne kažkieno kito jam priskirti.

Faktus, kuriuos pripažįsta savo atsiminimų knygoje, teisme Aradas bandė nuslėpti. O teismu, panašiais atvejais, nėra labai sudėtinga manipuliuoti: gynybos advokatai neturi pakankamai pinigų, negali pasisamdyti kvalifikuotų ekspertų, jie visiškai nėra susipažinę su istorine medžiaga.

– Na, bet Jūs juk ir teisininkas, ir istorikas...

– Taip buvo iki mano atėjimo. Bet kai aš atėjau, Dailidės byloje jau buvo „šaukštai po pietų“ – reikalai buvo nuėję per toli, kad būtų buvę įmanoma pakreipti bylos eigą. Ohajo teismas atėmė iš Dailidės JAV pilietybę.

OSI ekspertas, kuris jiems ruošdavo medžiagą panašioms byloms, buvo Yitzhak Arad. Tas amerikietis advokatas apklausinėjo Aradą telefonu, kai jis jau gyveno Izraelyje. Paaiškėjo, kad Aradas nemoka nei vieno žodžio lietuviškai. Jis negalėjo lietuviškai parašytų dokumentų perskaityti ir jų suprasti.

Paskui išsiaiškinau, kad dokumentus iš Lietuvos archyvų Aradui parūpino Michael McQuin, taip pat OSI tarnautojas, istorikas. Lietuvos valstybinis archyvas kurį tikrą laiką buvo „McQeen namai“. Čia jis OSI dominančius dokumentus nukopijavo, jų skaičius buvo didelis. Kiekviena dokumento kopija buvo legalizuota Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos. Vašingtone OSI naudingus dokumentus į anglų kalbą išvertė Jakov Sadevich. Išversti dokumentai buvo parūpinti Aradui. Tada prasidėjo tos visos bylos prieš dr. Malinauską, prieš Dailidę, prieš Lileikį, prieš Gimžauską, kitus.

Pagaliau prokuratūra tą bylą nutraukė, nes Lietuvos politikai norėjo išlaikyti geresnius ryšius su Izraeliu. Taigi, mes vėl, eilinį kartą, pasidavėm spaudimui. Ir nuolat pasiduodam. Nesvarbu iš kur tas spaudimas ateitų – iš Maskvos, iš Berlyno, iš Vašingtono ar iš Izraelio. Jeigu yra spaudimas, tai mes, paprastai, pasiduodam.
Augustinas Idzelis

Tarp kitko, eksperto raportą Dailidės teismui Aradas rašė kartu su McQeen. Tačiau teismui įteiktas dokumentas turėjo tik Arado pavardę ir jo parašą.

Man viešint Lietuvoje, atėjo vieno dienraščio korespondentas ir su manimi kalbėjosi. Pasiteiravo apie Aradą. Aš jam šį tą papasakojau, pateikiau Arado atsiminimų knygos tam tikrų dalių kopijas. Jis parašė straipsnį ir medžiagą perdavė prokuratūrai. Lietuvos generalinė prokuratūra pradėjo bylą prieš Aradą.

Tada įsikišo politikai, darė spaudimą Lietuvos prokurorams. Pagaliau prokuratūra tą bylą nutraukė, nes Lietuvos politikai norėjo išlaikyti geresnius ryšius su Izraeliu. Taigi, mes vėl, eilinį kartą, pasidavėm spaudimui. Ir nuolat pasiduodam. Nesvarbu iš kur tas spaudimas ateitų – iš Maskvos, iš Berlyno, iš Vašingtono ar iš Izraelio. Jeigu yra spaudimas, tai mes, paprastai, pasiduodam. (Juokiasi.)

Istorikas A. Idzelis: NKVD metodai naudojami ir dabar
© Vidmantas Valiušaitis

– Ką mes darom ne taip, kad galų gale vis turim „pasiduoti“?

– Mes negalim žiūrėti į Lietuvos istoriją vien per holokausto prizmę. Mes turim žiūrėti į tą laikotarpį per Lietuvos valstybės prizmę, valstybės, kuri yra vienodai teisinga visiems jos piliečiams, nepriklausomai nuo tų piliečių tautybės. Kadangi Lietuvos piliečiai yra atsakingi prieš Lietuvos įstatymus, bet ne prieš Lietuvą okupavusių valstybių įstatymus. Mes nežinom svarbių faktų ir nesistengiame jų ištirti. Daugelio Lietuvai reikšmingų istorijos faktų šiandien vis dar nėra istorinėje apyvartoje. Ir atrodo, daliai mūsų istorikų tai, deja, nelabai rūpi.

– Ką turite galvoje?

– Turiu galvoje visų pirma lietuvių antinacistinę rezistenciją. Ji nėra tinkamai nušviesta. Nors viešoji Lietuvos erdvė nacių cenzūros buvo smarkiai kontroliuojama, čia veikė stiprus ir išvystytas pogrindžio spaudos tinklas.

Nebuvo atsitiktinumas, kad naciams nepasisekė Lietuvoje suorganizuoti SS legiono. Už tai sumokėjome aukštą kainą: buvo uždarytas universitetas, profesoriai, inteligentai, lietuvių valdininkai ir kunigai buvo paimti įkaitais, išvežti į Štuthofo koncentracijos stovyklą, dalis jų ten žuvo. Gana gerai ištirta Lietuvos piliečių žydų padėtis ir nuostoliai vokiečių okupacijos metu, bet tai nepadaryta Lietuvos piliečių ne žydų atžvilgiu.

Adolfo Damušio duomenimis, žuvo apie 45 tūkstančiai Lietuvos piliečių ne žydų. Žinoma, tai nepalyginama su žydų nuostoliais (apie 165 tūkstančiai), bet vien dėl to, kad tos aukos nebuvo žydų, neturėtų būti ignoruojamos. Mes neturime biografijų tokių žmonių kaip Alfonsas Lipniūnas, Kazys Bauba, žuvusių Štuthofe, Adolfas Damušis, Balys Gaidžiūnas, Karolis Drunga ir daugelio kitų, kalėjusių Vokietijoje dėl rezistencinės veiklos. Taip pat reikia surinkti medžiagą apie lietuvius kolaborantus ir išdavikus. Apie tuos, kurie koalboravo su NKVD, ir kurie kolaboravo su Gestapu.

– Na, dabar populiaru už viską kaltinti Škirpą ir Laikinąją vyriausybę…

– Čia yra diversija, nesusijusi su istorine tiesa. Faktus analizuojantiems istorikams, ne propagandistams, tai ne problema.

Yra tokia rusų istorikė Natalija Lebedeva, Lietuvos istorikai ją žino. Ji objektyviau žiūri į Lietuvos okupaciją ir 1941 Birželio sukilimą negu dalis Lietuvos istorikų. Svarbiausias dalykas yra tas, kad ji turėjo galimybę prieiti prie N. Pozdniakovo, Sovietų pasiuntinio Kaune, raportų, kuriuos jis siuntė į Maskvą. Jos darbuose tam tikri dalykai cituojami. Ji objektyvi istorikė, priėjo prie šaltinių, prie kurių lietuvių istorikai neprieina.

Kitoje knygoje, kurią dabar rašau apie pirmąją Sovietų okupaciją, nagrinėju NKVD taktiką Lietuvoje ir kitur.

Bolševikai turėjo palyginti nedidelę grupę tarnautojų enkavėdistų, kuriems buvo pavesta vidaus saugumo reikalai. Kyla klausimas: kaip jie galėjo terorizuoti visa kraštą? Labai paprastai. Jie turėjo nežmoniškai didelį tinklą informatorių. Vieni iš jų buvo pajungti šantažo būdu, kiti atėjo savanoriškai. Ir per juos jie rinko informaciją. Jų buvo pilna visur – įstaigose, organizacijose, socialiniuose sluoksniuose. Šitą jų veiklą ir taktiką svarbu aprašyti ir parodyti. Kadangi tie metodai naudojami ir dabar.

– Dėkoju už pokalbį.

Čikaga, 2017 m. rugsėjo 10 d.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Išsvajotas atostogas pakeitė košmaras: neaišku, kur nuvežė, ir liepė išlipti (167)

Kas gali būti geriau už jaukias šeimos atostogas, kai nereikia galvoti, kuo užimti vaikus, o dvi...

54 val. trukusi drama Vokietijoje – sunkiai protu suvokiama: jautėmės tarsi skerdžiami gyvuliai (54)

Į laisvę po 29 kalėjime praleistų metų paleidžiamas Dieteris Degowskis – gangsteris, nuteistas...

Nepaleiskite vadžių: kas padės nesustorėti šaltuoju metų laiku (3)

Artėja Padėkos diena (populiarėjanti ir Lietuvoje) ir ilgi žiemos mėnesiai, kai imame...

Orai vis labiau primins žiemą (5)

Orai kuo toliau, tuo labiau primins žiemą, LRT RADIJUI sako sinoptikė Edita Gečaitė ir įspėja,...

„Išdykėlis“ internete ieškojo vergės slaptiems pasimatymams: nežinojau, kad tai – neteisėta (15)

Internete draugės slaptiems pasimatymams ieškojęs mažeikiškis Arūnas B. manė, kad prie savo...

20 kg sulieknėjęs Merūnas – apie skirtingą jo ir žmonos požiūrį ne tik į dietas, bet ir vaikų auklėjimą (4)

DELFI redakcijoje viešėjęs Merūnas Vitulskis su rubrikos "Veidai" redaktore Gintare Urnikiene...

Sumuštų vaikų gyvybes gelbstintis gydytojas: žmonės netiki, kad taip gali būti

Kasmet vien Kaune gydoma maždaug 400 vaikų, atvežtų su smurto žymėmis.

Plastikos chirurgas susiduria su keisčiausiais pageidavimais: vyrus išklauso, tačiau pildo moterų norus (61)

Kai kurios plastikos chirurgo Dariaus Jauniškio pacientės po krūtų didinimo ar mažinimo...

Sunku patikėti, kaip gerai dabar gyvename (633)

Europa jau nebėra pasaulio ekonomikos ligonė ir čia prasideda auksinis euro ekonomikos laikotarpis.

Lietuvių restorane Amerikoje klientai cepelinus valgo su kečupu (177)

Keliaudamas po Čikagos priemiesčius DELFI Kelionių ambasadorius Orijus Gasanovas rado...