aA
Prezidentas Ronaldas Reaganas žiūrėjo šį filmą prieš susitikimus su Sovietų lyderiais, nes norėjo suprasti „rusų sielą“ (jei tokio dalyko apskritai esama). Reikia manyti, kad jam tai pasisekė, nes rusiškų patarlių kolekcininkas ir išverstų į anglų kalbą rusiškų anekdotų pasakotojas, pats praeityje kino aktorius, Reaganas pakankamai suprato Sovietų Sąjungą, kad galėtų ją sugriauti ir laimėti Šaltąjį karą.
"Maskva netiki ašaromis"
© Stop kadras

Filme – sovietinis šeštojo dešimtmečio bendrabutis (o kolektyvinis gyvenimas bendrabutyje yra pagrindinė filmo aplinka, veiksmo vieta ir nuotaiką kurianti aplinkybė) ir retušuotas, tačiau vis tiek šokiruojantis ano meto skurdas. Tą skurdą amerikiečiai – ir jų prezidentas – galėjo sėkmingai lyginti su savo šeštojo dešimtmečio gyvenimu, kai JAV patyrė didžiausią gyvenimo kokybės šuolį. Po Antrojo pasaulinio karo, kai Europa kėlėsi iš griuvėsių ir kai kur net maisto pardavimą normavo kortelėmis, kai Maskva buvo šimtą kartų turtingesnė už likusią Sovietų Sąjungą, bet vis tiek gyveno bendrabučiuose ir tik dėl geležinės uždangos nesuvokė savo begalinio atsilikimo nuo civilizuoto pasaulio, Amerika persėdo į didelius automobilius ir persikėlė į didelius namus su baseinais, pradėjo masiškai skraidyti atostogų į šiltesnius kraštus ir jautėsi taip puikiai ir turtingai, kaip niekad iki tol.

Tai galėjo būti viena priežasčių, kodėl 1979 metais sukurtas sovietų filmas „Maskva netiki ašaromis“ kiek vėliau, jau prasidėjus karui Afganistane ir po amerikiečių boikotuotos 1980 metų Maskvos olimpiados, gavo 1981 metais Oskarą, Amerikos kino akademijos apdovanojimą, už geriausią filmą užsienio kalba.

Romantinė istorija iš Rusijos rodė šeštąjį dešimtmetį ir kurstė geriausias amerikiečių emocijas. Apdovanodami rusų filmą, jie apdovanojo savo pačių nostalgiją tam laikmečiui. Amerikiečiai, pasiplekšnoję patys sau per petį, dosniai skyrė garbingą apdovanojimą šaliai-priešininkei, kuri jau artėjo prie savo pabaigos.

1981 m. Oskaras sovietiniam filmui buvo rožių puokštė, suruošta į kapines – buvusiam grėsmingam priešininkui pagerbti.
Andrius Užkalnis

Kai buvo apdovanotas šis filmas, vos pakalbančiam, ordinais apsikarsčiusiam mielam pasakų seneliui, generaliniam sekretoriui Leonidui Brežnevui buvo likę vos metai poste. Artėjo Kremliaus senolių pakasynų paradas, kuriame pirmuoju katafalku važiavo vyriausiais sovietų ideologas ir inkvizitorius Michailas Suslovas, iškeliavęs pas velnius 1982 m. sausį. Karas Afganistane, prasidėjęs per 1979 m. Kalėdas, jau aiškiai blizgėjo kaip viena paskutinių vinių, susmigsiančių į Sovietų Sąjungos karstą. 1981 m. Oskaras sovietiniam filmui buvo rožių puokštė, suruošta į kapines – buvusiam grėsmingam priešininkui pagerbti.

Filmas „Maskva netiki ašaromis“, kaip ir daugelis Sovietų superhitų, prieš pastatant nebuvo įsivaizduojamas kaip sėkmingas. Į jį skeptiškai žiūrėjo visi – kino studija (išskyrus jos direktorių Nikolajų Sizovą), kultūros ministerijos funkcionieriai (jie sakė, kad scenarijus netikęs) ir net režisieriaus Vladimiro Menšovo sutuoktinė. V. Menšovas ir jo žmona patys, būdami studentai, tuo pačiu laikotarpiu atvyko į Maskvą iš provincijos, svajodami užkariauti sostinę, ir apie bendras virtuves ir skalbimą ūkiniu muilu žinojo ne iš nuogirdų.

Filmas yra iš esmės rusiška itališkojo pokarinio neorealizmo versija. Tai pasakojimas apie tris provinciales merginas, atvykusias į Maskvą su svajonėmis apie gerus vyrus ir gerą karjerą, ir apie jų meilės nuotykius, suktybes, avantiūras ir dramas, iki neplanuoto nėštumo ir vėlesnės santuokinės neištikimybės, apie įvairaus patrauklumo vyrus, kurių charakteriai ir tipažai buvo stereotipiniai: nuo gerai saldžiu liežuviu plakančio pižono, TV operatoriaus Rudolfo iki publikos numylėtinio, faktūrinio ir realistiško Gošos – gero, doro ir mielo šaltkalvio (geriausias Aleksejaus Batalovo, paprasto, atviro darbininkiško veido aktoriaus, gyvenimo vaidmuo). Kaip ir italų neorealizme, o ir klasikinėse „princesės ir kiauliaganio“ istorijose, visada laimi buvęs nevykėlis ir kaimo bernas, o čia – proletariato atstovas.

Žiūrint filmą šiomis dienomis stebina tai, kaip šiandien moderniai atrodo jauno režisieriaus Vladimiro Menšovo darbas: tai buvo jo gyvenime antras rimtas filmas, jam nebuvo nė keturiasdešimties, ir „Mosfilme“ jis buvo laikomas pienburniu. Žinomi aktoriai net nenorėjo eiti į epizodinius vaidmenis į abejotiną filmą, pas niekam nežinomą režisierių, išskyrus dar tada jauną patriarchą Inokentijų Smoktunovskį, kuris filme mažyčiame vaidmenyje suvaidino save.

Filmas buvo tais laikais itin sėkmingas Sovietų Sąjungoje: 90 mln. žiūrovų per pirmuosius metus, 50 mln. – antraisiais metais, ir paklausa buvo tokia, kad jį kai kur rodydavo net rytiniuose 8 valandos seansuose, ką šiandien sunku įsivaizduoti bet kurioje šalyje.
Andrius Užkalnis

Kai kurie dalykai sukalti taip pasitikinčiai, lyg būtų atėję ne iš rusiško kinematografo, o iš Holivudo – pavyzdžiui, trys skirtingos draugės, kiekvienam skoniui, parinktos kaip merginų muzikos grupės narės: kukli Antonina, ambicinga (bet bevalė) Katerina, ir žvygaujanti kvatoklė ir tuštutė Liudmila (aktorė Irina Muravjova). Muravjova čia buvo sovietų Meg Ryan iš dešimčia metų vėlesnio Holivudo filmo „When Harry Met Sally“, su tokia pačia bulvytės formos nosimi ir garbanomis.

Tirštai supintas siužetas, su netikėtais susitikimais ir likimų persipynimais, irgi buvo labiau holivudinis negu rusiškas. Meilės scenas arba užuominas į nuogumą, žinoma, karpė negailėdami, tačiau režisieriui padėjo tai, kad tuometinis „Mosfilmo“ kino studijos direktorius Nikolajus Sizovas mėgo režisierių ir jo sumanymą ir skyrė jam daug laiko bei dėmesio, vaikščiodamas pas aukščiausius partinius funkcionierius ir prašydamas pagailėti režisieriaus ir per daug nekastruoti jo kūrinio.

Žiūrovams patiko ir filmo garso takelis – supintas iš užsieninio ano meto popso (net ir meksikietiško Bésame Mucho, prieškario hito – tai tik rodiklis, kokiais tempais sendavo Sovietų Sąjungoje užsienietiška muzika), ir tuomet labai jauno kompozitoriaus Sergejaus Nikitino sirupinės kūrybos: teminė daina, jo leitmotyvas, valsas „Aleksandra, Aleksandra“ tapo vieninteliu tvariu prisiminimu iš šio filmo, kurį patys rusai jau beveik visai pamiršo. Tą dainą jie dar prisimena ir žino.

Pats režisierius laukė susitikimo su prizu aštuonerius metus po to, kai Kodako teatre Los Andžele statulėlę atsiėmė Sovietų Sąjungos ambasados kultūros atašė. Apie tai, kad režisierius galėtų nuvykti į Ameriką prizo atsiimti, nė kalbos negalėjo būti.
Andrius Užkalnis

Filmas buvo tais laikais itin sėkmingas Sovietų Sąjungoje: 90 mln. žiūrovų per pirmuosius metus, 50 mln. – antraisiais metais, ir paklausa buvo tokia, kad jį kai kur rodydavo net rytiniuose 8 valandos seansuose, ką šiandien sunku įsivaizduoti bet kurioje šalyje. Po tarptautinės sėkmės jis buvo rodytas ir užsienyje, nors, kitaip nei rusų skleidžiamos istorijos, niekas ten eilėse prie kino teatrų nestovėjo ir alkūnėmis nesibrovė į sales, kad pamatytų. Pačioje Rusijoje filmas šiandien primirštas, juolab kad nepaliko nei kultinių frazių, nei žodelių palikimo, nei prasitęsė atmintyje per kitus tų pačių aktorių darbus.

Filmo apdovanojimas Amerikoje, irgi jau pamirštas Rusijoje, anais laikais nebuvo reklamuojamas – nėra čia ko didžiuotis priešų įvertinimu. Nors, be abejo, rusų kinematografo meistrai tuo slapčia labai džiaugėsi. Tačiau laimėti Oskarą Sovietų Sąjungoje buvo maždaug kaip vyrui kelnėse turėti didelį pasididžiavimą: nei papasakosi darbe, nei išsitraukęs parodysi. Pats režisierius laukė susitikimo su prizu aštuonerius metus po to, kai Kodako teatre Los Andžele statulėlę atsiėmė Sovietų Sąjungos ambasados kultūros atašė. Apie tai, kad režisierius galėtų nuvykti į Ameriką prizo atsiimti, nė kalbos negalėjo būti.

Rusijoje nedažnai prisimenantys šį filmą specialistai kartais sako, kad filmas gavo apdovanojimą Amerikoje, girdi, nepaisant politikos. „Mosfilmo“ vadovas Karenas Šachnazarovas patikliam rusų žiūrovui aiškino, kad pats procesas už Atlanto labai politizuotas ir kad filmas gavo tuomet apdovanojimą vargais negalais, bet buvo toks geras, kad jankiai prizo neskirti negalėjo. Savaime suprantama, kliedesys: tik rusai gali įsivaizduoti, kad kino akademija Los Andžele skiria apdovanojimus taip, kaip tai įprasta Rusijoje, pagal skambutį iš Kremliaus. Oskarai visada buvo ne politikos, o mados ir tendencijų dalykas.

Filmas liko kaip geras paminklas rusų sugebėjimui padaryti romantinę istoriją pagal laisvojo pasaulio kinematografo standartus, ir gauti pripažinimą, nors ir nieko ypatingo nepadovanojusį kūrėjams. Nedėkingas žiūrovas, anksčiau džiūgavęs ir plojęs rankomis, irgi pasiūlė tik užmarštį.

„Maskva netiki ašaromis“, 1979, kino studija „Mosfilm“. Režisierius – Vladimiras Menšovas. Scenarijaus autorius – Valentinas Černychas. Vaidina: Vera Alentova, Aleksejus Batalovas, Irina Muravjova, Raisa Riazanova, Natalija Vavilova, Olegas Tabakovas, Leonidas Charitonovas, Inokentijus Smoktunovskis ir kiti. Kompozitorius – Sergejus Nikitinas.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Ušackas pranešė, kad pralaimėjęs Šimonytei partinius rinkimus, Prezidento posto nesiektų (214)

Prie Prezidento rinkimų starto linijos – ir Ingrida Šimonytė . Ką pasirinks TS–LKD: ją ar...

Karbauskis už Grybauskaitės pasiūlymo mato kyšančias farmacininkų ausis (635)

Tikrasis prezidentės pateiktų priemonių konkurencingumui didinti tikslas yra sustabdyti planus dėl...

Orai: šaltis po truputį įsigalės (2)

Savaitė, prasidėjusi šalčiu, nelepins ir toliau. Artimiausiomis dienomis žadama daugiau...

Lietuviai nukeliavo į turistų aplenkiamą Iraną: šiurpių mirties bausmių vieta stebino svetingumu (56)

Keliauti į Iraną sugalvojau tada, kai perskaičiau daug informacijos apie tenykščius žmones, jų...

Broliai Ballai autobusu grįžo į Lietuvą (35)

Sausio mėnesį krepšininkai Lamelo ir LiAngelo Ballai atvyko į Lietuvą. Tuo metu Vilniaus oro...

Nekaltas pirkinys oro uosto užkandinėje baigėsi tragedija (34)

Viena mergina mirė nuo stiprios alergijos sezamams, kai oro uosto kavinėje „Pret a Manger“,...

FIFA metų geriausiu futbolininku išrinktas ne Ronaldo – triumfavo Modričius lietuvių balsai rinkimuose (13)

Šių metų sensacija Kroatijos rinktinės ir Madrido „Real“ variklis 33 metų Luka Modričius...

Putinas pateikė savo versiją dėl lėktuvo numušimo Sirijoje Kremlius išplatino viešą pareiškimą (462)

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pirmadienį Izraelio premjerui Benjaminui Netanyahu pareiškė...

Per žiniasklaidos dieną Valančiūnas driokstelėjo: galime išspardyti kitų užpakalius (5)

Toronto „Raptors“ žiniasklaidos diena neaplenkė ir komandos vidurio puolėjo 26 metų Jono...

Lengviausias būdas iššveisti pridegusį puodą: jokio mirkymo – prireiks tik vienos priemonės (30)

Kam gi nepasitaiko, kad ruošiant maistą pora minučių, kurioms žūtbūt prireikia pasitraukti nuo...