Išdarkytus partizanus ir Stalino laikus menanti žolininkė: negalima laikyti pykčio

Kelios dienos iki Žolinių. Reiškia, vasara artėja į pabaigą. Važiuodamas į Gaiženėlius, stebiu išdegusius laukus ir tingiai ratus sukančius gandrus. Jų dar būriai nedidukai, bet jau akivaizdžiai ruošiasi palikti šią šiaurės žemę. Vadinasi, vasara baigiasi. Svirpiantys žiogai, per atvirą langą nustelbiantys variklio gausmą, šviežiai paraugtų agurkų kvapas ir naktimis dangus, nusėtas išryškėjusio Paukščių Tako žvaigždėmis…

Sako, kad ją pažįsta visas Kaunas. Ir ne tik – kaip Žolių močiutę. Aštuoniasdešimtmetį atšventusį Adelė Trinkūnienė turi ką papasakoti. Gimusi Smetonos Lietuvoje, pergyvenusi Trečiojo Reicho ir Sovietinio komunistinio rojaus okupacijas, ji gali palyginti gyvenimą tada ir dabar. Mažai tokių žmonių belikę, ir todėl negaliu praleisti tokios progos.

Šįkart, skaitytojau, mano tekstas bus kitoks...

Sukdamas pro sovietinės statybos betoninius namukus, iš tolo matau parimusią šeimininkę. Nedidukę, šviesaus veido močiutę, kuri pasitinka mane seno pastato prieangyje. Kažkoks man seniai pamirštas, neatpažįstmas jausmas, ramybė ir šiluma atsispindi močiutės veide.
Lietuva (?) stovi prieš mane.

- Čia anksčiau klėtis buvo. Kieme, ana ten, toks gražus, aukštas jovaras augo. Tai tie burliokai sulipdavo į jį, koks dešimtis, ir vis su žiūronais žvalgydavosi. Tėvas vieną dieną paėmė jį ir nukirto. Gal bijojo, kad partizanai jų kaip kurapkų neiššaudytų, o gal kad pašaus jovarą, ir tie užsimuš jo kieme. Nežinau. Bet labai gaila jovaro. Toks aukštas buvo…

Tėvelis tai tikrai daug visokių gyvulių laikė: arklių, karvių, avių virš trisdešimties, žąsų ir vištų, povą buvo iš kažkur atsivežęs, tik tas labai nelaimingas kažkodėl vaikščiojo. Net pantarkų (perlinė višta -aut.) keletą laikė. Viskas prapuolė. Ką rusas suvalgė, ką geriem žmonėm išdalino.

Čia visi daugumoj bežemiai buvo, tik Kairaitis (tėvo pavardė - aut.) turėjo virš 44 ha žemės. Tėvelis dažnai sakydavo, kad kaip groja, taip reik šokti: vienam kaimo gale vokiečiai, kitam – rusai. Vieną dieną su svastikom vaikšto, kitą – jau raudonkampės šviečia. Ir abiem reik įtikt – nušaus. Pasitraukė vokiečiai, tuoj rusas kaip skėrys užpuolė, daug berniokų į mišką išėjo. Ir vėl tas pats – dieną NKVD, o naktį – broliai miškiniai.

Tik kai vokiečiai išėjo, liko prie vartų karininkas ir sako mamai, kad gėlių paskintų. Labai mėgo jie gėles. Mama davė gėlių, o jis sako – bėkit, gerieji žmonės, rusai ateina, bus jums blogai. Bet tai kurgi bėgsi. Atėjo rusas, tuoj tėvui sako, lašinių duok, duonos, svogūnų. Iš kažkur smingamosios išsitraukė.

O gerdavo, Dieve Dieve, stiklinėm. Paskui jau, kai mūsiškiai partizanai į miškus patraukė, tai tėvas vis sakydavo – negerkit, nes gali iš miško ateit jūsų. Ruskiai juokdavosi, ir vis „matj“, „matj“, lašinių nešk.

Pas mus klėtyje miškiniai nakvodavo. Kažkam jie rengėsi. Aš nesuprasdavau, kam tokį katilą maisto vakarienei mama ruošia. Klausdavau, ar kas tiek suvalgys, mama nieko nesakydavo. O ryte – katilas tuščias, net išlaižytas.

Adelė Trinkūnienė

Nežinau, nebuvo tų stribokų. Ten, ties Kačergine, gyveno burliokai. Jie ten kažką darydavo. Gal iš senų laikų, nežinau… Toks vienas buvo labai aršus, Zubovas, ar Zaicevas, jo pavardė. Zujevas, taip, Zujevas. Mes ėjome iš šokių, jauni buvom, tai, kas kad karas, o jis sustabdė mus, sako, ar tu – buožės dukra? Aš žinojau, kad ten, klėtyje, tėvas priglaudė miškinius, na, partizanus. Tėvas buvo labai nekalbus, nieko mums nepasakojo, bet mes viską žinojom, dar karas buvo. Zujevas liepė daugiau naktimis mums nevaikščioti, pagrasino, kad visus iššaudys.

Jau ne, jau rusai buvo užėję, bet man tai karas, ir ne tik man. Tai aišku, kad šventė buvo, sakė, Berlynas griuvo, bet mums tai – tėvų žemė, ir tada, vieną naktį, – staiga ėmė degti Kačerginė. Aš ten mokyklą lankiau, o va – dega, iš mūsų namo puikiai viskas matėsi, tik dabar apaugę kalvelės medžiais. Ten, Kačerginėje, enkėvėdistai turėjo savo garnizoną. O čia pas mus klėtyje miškiniai nakvodavo. Kažkam jie rengėsi. Aš nesuprasdavau, kam tokį katilą maisto vakarienei mama ruošia. Klausdavau, ar kas tiek suvalgys, mama nieko nesakydavo. O ryte – katilas tuščias, net išlaižytas.

Tai abu buvo tie, žinai, vienas už mus, o kitas… Visa giminė sakė, ką darai, kodėl. O jis – neturiu už ką gyventi, valgyt reikia. Jis tėvelio pusbrolis, bežemis. O kitas pusbrolis, mano kitas dėdė, tai miške, toks su ginklais, apsikarstęs grenadom. Ar pykau? Ne, vaikas buvau, tik labai keista buvo, kad tėvas sakydavo, dukra, eik prie lango, šukuokis. Aš sakau, tėveli, jau susišukavau, ką daryt? O jis sako, tai stovėk, paimk lėlę, o ta lėlė – tai koks šiaudų kūlelis… Tik vėliau sužinojau, kad toks sutarimas buvo. Jei NKVD kieme – vaikų lange nėra. O partizanai nuo pamiškės su žiūronais į langą pažiūri – jei vaikai stovi, reiškia viskas gerai, galima ateiti.

Ai, tiesa, Kačerginė… Tai žinai, sudegė. Ne, nebuvo puolimo. Visi žinojo, kad miškiniai, ant kalno, ir dar kuliasvaidys. Vardų jau neatsimenu. Niekas nepamena. Nors, aš žinau, užsirašiau, bet nepamenu. Kiti miško broliai atsitraukė, jau paskui pas mus nesilankė. Bet tuos, kur liko, tai va čia vietoj ir suguldė. Abu paėmė iš miško, atvežė, be batų, be marškinių, mėlynus tokius. O aš vaikas dar buvau, bet tėvas negalėjo eiti jų pažiūrėti, nes jo pusbrolis, mano dėdė, o gal ir antros eilės, bet pusbrolis. Toks šviesiaplaukis, o aš stovėjau ir žiūrėjau. Taip, Kačerginėje…bet kad nepažinojau aš jo, tai tik papasakojau, ką mačiau. Labai buvo negražu ir baisu, juk visai vaikas buvau, o čia nuogi vyrai išguldyti. Tris paras išgulėjo, musėm aplipę. Paskui kažkoks aukštas ruskių karininkas atvažiavo ir liepė išnešt. Užkasė kažkur, bet nežinau, ar čia, ar į Kauną išvežė.

Buvo pas mus ir bernas su merga, mažai jau kas turėjo tais laikais. Jau į kolūkius varė visus, bet per savaitę tik 36 kapeikas mokėjo. Na ką reikėjo daryt? Ravėt, morkas ir bulves, burokus, paskui kast, plaut. Kas gi gali išgyventi už 36 kapeikas? Duona lyg 4 kapeikas kainavo, dabar tiksliai neatmenu. O tą berną, tai tėvas priglaudė, nes sakė – išveš.

Ir tėvas visą žemę išdalino, dar prieš vežimą Sibiran. Sakė, jeigu pasiliksim – Stalino saulė švies kur nors ties Jenisėjum. Tai vasara, laukai, reikia pjaut, kult, o bernas – ėmė ir uždainavo, lietuviškai, apie maskolius ir jų žarnas, ar kažką. Tuoj atėjo, surašė, į Komiją (Komijos ASSR) išvežė. Tėvai laiškų rašyt negalėjo, tai aš rašiau, mokėjau truputį rusiškai. Taip, visus laiškus tik rusiškai reikėjo rašyt, kitaip nesiuntė. Jei kokio žodžio nemoki, tai lietuviškai įrašai. Prie to laiško tėvas stiklainį įdėdavo – kiaulės taukus ištirpdo, spirgučių pačirškina, svogūnų, ir va tokį, va, siunčia. Jei gaudavo – kitam laiške bernas apačioje kamputyje pliusą nupiešdavo, jei ne – minusą. Minusas dar reiškė, kad blogai sekasi, valgyt nėra. Paskui Stalinas mirė, nežinau, kaip tam bernui baigėsi, nes laiškų jau nebegaudavom.

Tėvas visą žemę išdalino, dar prieš vežimą Sibiran. Sakė, jeigu pasiliksim – Stalino saulė švies kur nors ties Jenisėjum. Tai vasara, laukai, reikia pjaut, kult, o bernas – ėmė ir uždainavo, lietuviškai, apie maskolius ir jų žarnas, ar kažką. Tuoj atėjo, surašė, į Komiją (Komijos ASSR) išvežė.

Adelė Trinkūnienė

O kai Stalinas mirė, tai labai gerai atsimenu. Jau mokyklą baigiau, norėjau labai medicinon įstoti. Bet nemokėjau rusų kalbos gerai, neišlaikiau egzamino. Kitais metais vėl bandžiau, bet jau tada pasikvietė čekistai, sako, ar turi giminių Amerikoj. Nežinau, sakau, nors teta mano pabėgusi buvo. Ir vėl neįstojau. Dėl to, kad nebuvo tvarkingi dokumentai, bet iš tikro – dėl tetos. Aš taip manau. Tai va, Stalinas mirė, tuoj į Gaiženėlius kagėbistai sugriuvo, nei juoktis, nei verkt. Tėvas iš karto įspėjo – išveš geriausiu atveju, o dar, žiūrėk, ir nušaus. Nei šypsenos, nei ašarų, geriau kur daržinėj pralaukt.

Galiausiai 1953 m. įstojau į Žemėtvarką žemės ūkio technikumume. Tai baigiau, ir paskui visąlaik dirbau žemėtvarkoj. Labai sunku tada gyventi pasidarė. Iš viso nieko nebuvo. Valgyt nėra, apsirengt nėra. Tik šnapsas ir duona parduotuvėj. Man dar tėvelis iš namų lašinių paltį, skilandį įdėdavo. Nors jiems patiems tik 60 arų paliko. Dabar va čia sodai, ant mūsų žemės, niekas jau grąžinti ir negali. Iš 44 hektarų atidavė tik vienuoliką. O aplink, va, kur namukai, – tai sodai (buvę kolektyviniai sodai - aut.). Nors ir negaila, tik kai kurie žmonės čia pikti. Va šitie kaimynai, tai patys tvora apsitvėrė, žemę užsiėmė, sako, tau, sene, vis tiek jos nereikia. O pas mane gi vaikai, anūkai. Bet ką aš galiu padaryt.

Blogiausia, kad eina per daržus, skina, rauna, augalus pjausto… O aš juk tik noriu gražiai su visais sugyventi. Ir kodėl tie žmonės tokie pikti? Nuo sovieto, matyt, išlikę. Vogti pripratę. Tada, vaikeli, visi vogti buvo įpratę. Kurie nevogė – arba išvežti buvo, ar miške žuvo, ar šiaip taip, po darbų kolūkyje, savo sklypelyje kažką užsiaugindavo.

O aš dabar tai savo seną pomėgį turiu. Nuo kovo lyg spalio visokias žoleles renku. Gražiai supakuoju ir Zanavykų turguje, Kaune, pardavinėju. Ką ten tie vaistai – viskas, ko reikia, čia, mano tėvų žemėje užauga. Mane visi Kaune pažįsta, „Žolių močiute“ vadina. Klausia, močiut, ar ne pakelėj žoleles renki? Tai tu parašyk, kad viską čia surenku, aplink Gaiženėlius, o jei kas pats neauga – pasėju, prižiūriu, matai, kaip serenčiai auga? Čia tokie ypatingi, o va ten – medetkos, – labai gerai, nuo visokių uždegimų padeda. Aš pati jau septynis metus niekuo nesergu. Džiovintas medetkas parduodu nebrangiai, juk reik žmonėms pagelbėti. Neimu ir euro, sakau, duokit, kad 2-3 litai išeitų (už 50 g). O žinai už kiek superka? 10 litų už kilogramą. Pas mane vien žiedeliai, o ten, kur superka, tai su stiebais, nežinia kur užaugę, ir paskui dešimt kart brangiau vaistinėj parduoda. O aš per mėnesį kokią dėžę, jau sudžiovintų, paruoštų, surenku, va, padedu. Užrašau, kas per vaistažolė, kada surinkta. Jau tokias 6 dėžes turiu, ir, žinok, viską nuo lapkričio iki vasario jau išparduosiu.

Taip. Va čia melisa, labai gerai prie slogos, ar jei akys ašaroja. Debesylo šaknys, sutrinti reikia, į miltelius, ir prie žaizdų dėti, kur ilgai negyja. Šalavijų arbata – prie gripo. O čia (juokiasi), durnaropė, vaikiuk, kad durnas būtum.

Oj, nežinau, ką palinkėt, ką pasakyt jauniems. Tegu šypsosi ir būna vienas kitiems geri, tada ir patys gerai jausis, ir gyvens ilgai, gražiai. Jokiu būdu tegu pykčio nelaiko. Negerai pyktį yra laikyti. Todėl visi ir susiraukę. Dirbt reikia, ir džiaugtis tuo, ką turi.