Ir vargu bau, ar takoskyra yra tik valstiečiai ir požiūris į juos.
„Mes, ūkininkai, dažnai dirbame mažesnius sklypelius, kurių savininkai nežinomi. Kai žmonės atsiranda, su jais tariamės, - sako Ūkininkų sąjungos Kaišiadorių skyriaus pirmininkas, 600 ha žemės dirbantis, Saulius Stirna.
Ir tokių esą yra tūkstančiai. Jie dirba kažkieno žemę ir to kažkieno nei vardo, net telefono, nei sutikimo dirbti jų žemę neturi.
O argumentas paprastas paprasčiausias.
Bet kuris savo atsakymais remia tūkstančius kitų ūkininkų, kurie nedidelius sklypelius, pasirodo, suaria, apsėja, kitaip sutvarko, ir, jei nepasirodo savininkas, pasiima Europos Sąjungos išmokas.
„Ten žemę valdo ne tie, kurie nori ją dirbti. O tie, kurie nori ten statytis ir 100 eurų per metus mokestis jiems nėra didelis“, - sako ministras, taip paaiškindamas, kodėl jei tas anas nenori dirbti žemės, jis, ją norėdamas dirbti, gali ateiti ir pasiimti.
O štai – ir pagrindinė priežastis, kodėl miestiečiai yra tikra kilpa po kaklu kaimo žmogui ir kodėl jo žemę netgi būtina suarti, jam nežinant.
„Jūs įsivaizduojate, ką reiškia turėti tokį hektarą apleistos žemės, kurioje leidžia šaknis piktžolės, kur rizikuoja ūkininkas dėl tų 10 ha?“, - taip sako Žemės ūkio ministras.
Aš jam pasakyčiau, kad, gerbiamas Broniau, mano žemė, joje darau, ką noriu. Bet šventa teisė į privačią nuosavybę, kuri ginama Konstitucijos, pasirodo, negalioja, kai ant jos auga piktožės.
Iš kurgi tas piktožių, usnių, balandų, varpučio ir jų susiraizgiusių šaknų leitmotyvas, paklausite.
Kai tik valstiečiai ėjo valdžios link, žurnalistai zujo pirmyn atgal į Naisius, kuriais gyrėsi Ramūnas Karbauskis ir išpopuliarino elito pradžioje „išbrokytame“, kaip sako filosofas Gintautas Mažeikis, o vėliau jam pačiam kitu galu išlindusiame seriale.
„Ėmė į nagą kaip reikiant. Jeigu kas nors savo sklypo nenuravėdavo, tuoj atvažiuodavo buldozeris ir viską sulygindavo“, – kalbėjo taip apie R. Karbauskio tėvo Česlovo, darbo metodus kolūkyje „Už taiką“.
Naisių kaimas taip pat priklausė šiam kolūkiui. Buvusiame kolūkyje iki šiol stovi jo pasididžiavimas - sovietinis sunkvežimis, puikiai išlaikytas, kaip ir plakatai apie šlovingus kolūkio laikus.
Toji pati moteriškė pasidalijusi prisiminimais apie sovietinius laukus, šiandien, kai regi piktžolėtas galulaukes, gailisi, kad nebėra Č. Karbauskio buldozerio. Kolūkių nėra trisdešimt metų, tačiau daugybė buvusių kolūkiečių iš geresnio ar prastesnio kolūkio svajoja lygiai apie tą patį – kad pravažiuotų per tai, kas nepatinka, buldozeriu ir kad būtų tvarka.
Gal ir nelaisva toji tvarka, bet tvarka. Kad žmogaus nevarinėtų pirmyn atgal, kad jis galėtų ateiti pas kolūkio pirmininką ir problema būtų išspręsta.
B. Markauskas save laiko Sauliaus Skvernelio žmogumi. Užspaustas žurnalistų dėl R. Karbauskio žemių, trąšų, jis išsisukdavo, kad taip, blogai, jog R. Karbauskis jau žiūri į reikalus ne kaip ūkininkas, o kaip stambus verslininkas.
Bet štai tas budozeris ir piktožės ir ilgesys kolūkinės tvarkos, kai ateina kažkas, kuris geriau žino ir pasako, kaip turi būti, dabar išdavikiškai laiko visus.
Niekas iš valstiečių nepuolė ginti žmogaus teisės į privačią nuosavybę, kad tu, žmogau, daryk ką nori, bet jei žemė – ne tavo, net jei ten usnys auga, tu negali įvažiuoti su buldozeriu ir užsisodinti ant lauko bulvių, nepaklausęs to žmogaus, ar gali naudotis jo žeme. Ir negali, nematęs žmogaus akyse, ką ir pripažįsta B. Markauskas, pasiimti už jo žemę dar ir išmokas.
Ta pačia kolūkine virve dabar surištas ir S. Skvernelis, kuris pareiškė, kad tai – šeimos reikalai. Ir Viktoras Pranckietis, kuris mano, jog čia tik reputacinė B. Markausko krizė. Ir visi kiti valstiečiai, tarp kurių – daug ūkininkų.
Ir visi kiti nevalstiečiai ūkininkai ir neūkininkai, kurie niekada nekėlė šito klausimo visu aštrumu, nors Žemės ūkio ministerija pabuvojo visų partijų rankose.
Žemės ūkio ministerija ir ministras šiuo klausimu - svarbiausi, nes nuosavybę Lietuvoje naudoti be savininko sutikimo leidžia Žemės ūkio ministro įsakymu kasmet tvirtinamos žemės deklaravimo taisyklės.
Pats B. Markauskas anų metų lapkričio pabaigoje pasirašė tokias pat, kokios buvo pasirašytos 2016 m. pabaigoje, beveik nepakeistos. O 2015 m. pabaigoje buvo pasirašytos beveik tokios pačios, kaip 2014 m. Skirtingų ministrų tos pačios tvarkos buvo pasirašomos nuo pat tos dienos, kai Lietuvą pasiekė Europos Sąjungos pinigai, o kasmet deklaruojami plotai ne mažėja, o kaip tik - auga.
Taip, yra galimybė pareikšti pretenzijas, tuomet įsisuka sankcijų mechanizmas. Tačiau juk ne tai esmė.
Esmė, kad valstybė iki šiol leidžia be rašytinio susitarimo ne tik naudotis svetima privačia nuosavybe, bet ir gauti išmokas.
Kitaip tariant, sukuria precedentą piktnaudžiauti ir tai yra daroma. Atradęs, kad žemė naudojama be tavo sutikimo, gali eiti ir skųstis, tokių pernai NMA gavo 107, dvigubo deklaravimo atvejų – per 200. Tačiau kodėl aš savo nuosavybę turiu ginti skundais ir pretenzijomis? Ir kas bus, jei aš „iššoksiu“ prieš tą, kuris valdo tūkstančius hektarų?
Paradoksalu ir tai, kad šiandien politikai gina ne privačią nuosavybę, o šias lengvinančias sąlygas gauti Europos pinigus už žemę, kuri tau nepriklauso ir kurio savininkas nežino, kad jo žemė yra naudojama ūkininko naudai gauti. Argumentų prigalvojama kaskart vis naujų, kodėl to reikia. Esą žemės reforma nebaigta, esą registrai nesutvarkyti.
Bet ir registrai, ir žemės reforma taip pat yra politikų darbas, visų partijų ir visų politinės valdžios lygių problema. Ji „pariša“ ta pačia kolūkine virve, kaip ir žemės deklaravimo taisyklės, visas partijas.
B. Markauskas giriasi, kad tai jis pernai iškėlė klausimą dėl sunkumų, pateikiant žemės valdymo dokumentus, o pats faktas dabar dar ministrą stumia ir į interesų konfliktą, nes žodinėmis sutartimis yra grindžiamos formaliai jo mamos ūkio deklaruojamos žemės, kurios jam nepriklauso.
Tačiau net ir tokiose diskusijose niekada esą nėra buvę tikslo, siekiamybės, jog visa deklaruojama žemė būtų pagrįsta rašytinėmis sutartimis. Jei tikėti Nacionaline mokėjimo agentūra, jie laikėsi pozicijos, jog visos sutartys turi būti rašytinės. Bet nusvėrė politikų žodis.
„Mes, ūkininkai, dažnai dirbame mažesnius sklypelius, kurių savininkai nežinomi. Kai žmonės atsiranda, su jais tariamės“, - darsyk pakartoju tuos stambaus ūkininko žodžius, nes, man regis, tai reikia skaityti ir skaityti, kol suprasime, ką tai iš tikrųjų reiškia.
Nes tai reiškia lygiai tą patį, ką darydavo į išžudytų žydų arba ištremtųjų Sibiran namus atėję jų kaimynai. Jie pasiimdavo viską, ką rasdavo ir įsikeldavo į jų namus. Nes juk geras daiktas negali stovėti nenaudojamas. Tik žmonės nebeatsirasdavo ir jų privati nuosavybė likdavo tų rankose, kurie ją sumaniai priglaudė.