Ne, tai ne Ramūnas Karbauskis. Jis žino, kad turėti daug pinigų Lietuvoje nėra populiaru. Jis vengia kalbėti apie tai, kiek ir ko turi, apie naujus namus ant Kauno marių kranto ar pirkinius Ispanijoje, tačiau noriai pasakoja, kaip savo turtais jis dalijasi.

Vis tik R.Karbauskio turtai nuodingi - jo pinigų kratėsi ne tik apsukrusis Povilas Urbšys, ėjęs su valstiečių palaikymu į Seimą, bet be euro iš R. Karbauskio kišenės.

Tačiau skaitydama apie absoliučiai Lietuvos gyventojų daugumai niekada neįpirksiamas dovanas, toji skurdžioji pusė Lietuvos, V. Matijošaičiui nedemonstruojant jokio kuklumo, o atvirkščiai, drąsiai per Kauną spaudžiant 160 tūkstančių eurų kainavusios sūnų dovanos akseleratoriaus pedalą, augina jo, kaip politiko, reitingus.
Ir Saulių Skvernelį iškart išmuša raudonis, jei tik kalba pasisuka apie R. Karbauskio milijonus, tarsi jis jaustų, kad kiekvienas iš R. Karbauskio paimtas euras mažina jo šansus Prezidento rinkimuose.
Seime ir Lietuvoje apskritai yra ir kitų turtingų, bet ar daug tokių, kurie girtųsi?

Bet štai Visvaldui Matijošaičiui, Kauno merui, turtingam būti leidžiama. Jam leidžiama ne tik būti turtingam, bet net ir demonstruoti savo prabangą. Ir su šia kartais net akiplėšiška demonstracija pusiau skurstančios Lietuvos kontekste leidžiama būti renkamam ir netgi pageidaujamam aukščiausiuose postuose. Naujausios apklausos rodo, kad V. Matijošaitis, kaip potencialus kandidatas Prezidento rinkimuose, yra tikrai ne elito atstovas.

Skamba, lyg tai būtų šis bei tas nauja Lietuvos padangėje, ar ne? Ne ne ne, sakysite, kad dar yra/buvo Viktoras Uspaskichas..arba Antanas Bosas. Turčiai, ir tos prabangos buvo, ir politinių ambicijų, bet Seimas yra viena, o žiniasklaidos antraščių mirgėjimas jų pavardžių ir prezidento institucijos deriniu yra visai kas kita.

„Visvaldui Matijošaičiui išbūrė ateitį – patarė, ar kandidatuoti į prezidentus“ arba „Ar Lietuva į prezidentus rinks verslo atstovą?“, o iš fotografijos šypsosi V. Matijošaitis.

Bet V. Matijošaičiui raudoną kilimą į politines aukštumas tiesia toji mūsų visuomenės dalis, kuri vis dar noriai nežinia kelintą kartą žiūri „Likimo ironiją arba po pirties“, bet ir pripažįsta, kad reikia suktis.
Kiekvieno turtingo politiko svajonė būtų, kad štai tokia antraštė „Kauno meras Visvaldas Matijošaitis pristatė vaikų padovanotą prabangų automobilį“ jo nenumarintų dar nė neprasidėjus rinkimų kampanijai.

Tačiau skaitydama apie absoliučiai Lietuvos gyventojų daugumai niekada neįpirksiamas dovanas, toji skurdžioji pusė Lietuvos, V. Matijošaičiui nedemonstruojant jokio kuklumo, o atvirkščiai, drąsiai per Kauną spaudžiant 160 tūkstančių eurų kainavusios sūnų dovanos akseleratoriaus pedalą, augina jo, kaip politiko, reitingus. V. Matijošaitis jau yra vienas populiariausių politikų.

Net Vladas Gaidys, sociologas, negalėjo neįvertinti: „V. Matijošaitis antrą kartą antroje vietoje. Net 80 proc. apklaustųjų Kaune jį įvertino teigiamai. Čia retas atvejis. Čia tikrai žvaigždė“.

Eureka! Pagaliau mūsų verslininkams atėjo išganymas.

Juos žmonės galiausiai nustos vadinti vagimis. Ir jie, V. Matijošaičiui ledus pralaužus, drąsiai imsis Lietuvos atkūrimo darbų, nes kol šalį valdė tie nuskurėliai politikai be jokios verslo gyslelės, viskas juk parėjo. V. Uspaskichas nesiskaito – jis bandė, bet jam neleido, o R. Karbauskis – anoks ten verslininkas, jam verslą sukūrė tėvas, buvęs tarybinio ūkio vadovas (ten tai yra žmogus!).

V. Matijošaitis juk būtent taip ir aiškina, kodėl nusprendė dalyvauti Kauno mero rinkimuose – jam jau buvo atsibodęs gyvenimas apleistame mieste. O kai atsibos gyventi apleistoje Lietuvoje, V. Matijošaitis galbūt dalyvaus ir Prezidento rinkimuose.

V. Matijošaičio kalbėjimo maniera yra labai paprasta, netgi prasta, jeigu mes lygintumėme su R. Karbauskio gebėjimais ar su iš statutinio pareigūno taip, kaip ir V. Matijošaitis, politiku tapusiu S. Skverneliu. O veikimo būdas – toks milicininko, rusiško verslo tradicijas perpratusio verslininko ir Brazausko tipo šeimininko mišinys.
Ironija čia tokia pati kaip tas nykus sovietinis filmas apie likimą. Bet V. Matijošaičiui raudoną kilimą į politines aukštumas tiesia toji mūsų visuomenės dalis, kuri vis dar noriai nežinia kelintą kartą žiūri „Likimo ironiją arba po pirties“, bet ir pripažįsta, kad reikia suktis.

Toks lietuviškas „saviškio“ tipažas.

Ir V. Matijošaitis tikrai yra savas. V. Matijošaičiui nereikia vaidinti, kad jis ten koks ypatingas mecenatas (turi fondą žmonos garbei, bet tikrai ne jis yra V. Matijošaičio varomoji galia) ar turi mažiau turto nei iššniukštinėja žurnalistai.

Jam turbūt labiausiai iš visų užtenka, kad būtų tiesiog savimi. Buvusiu milicininku, tada – verslininku, o dabar – Kauno meru. Tiesa, visur sėkmingu.

Turėjo žmoną Ireną. Jo žmona, turbūt viena ryškiausių Lietuvos moterų, įkūnijo tikros lietuviško vyro moters ir žmonos idealą. Ji visada šalia vyro, gležna, miela, nuoširdi moteris, tikras vyro ramstis ir papuošalas, pasiaukojanti, nes jai svarbiausia – šeima ir vyro ramybė.

Jų istorija buvo graži, jos jie neslėpė, dalijosi gyvenimo džiaugsmu ir savo šeimynine idile. Irena eidavo kartu su V. Matijošaičiu į medžiokles, o jis su ja – į renginius. Todėl šiandien visi, tiek vyrai, tiek moterys jaudinasi, kai skaito V. Matijošaičio išpažintį, jog „Žmonos netektis tapo didžiausia gyvenimo tragedija“ ar jo graudenimąsi neeilinėje akcijoje - „Tai yra Irutės idėja“.

V. Matijošaičio kalbėjimo maniera yra labai paprasta, netgi prasta, jeigu mes lygintumėme su R. Karbauskio gebėjimais ar su iš statutinio pareigūno taip, kaip ir V. Matijošaitis, politiku tapusiu S. Skverneliu. O veikimo būdas – toks milicininko, rusiško verslo tradicijas perpratusio verslininko ir Brazausko tipo šeimininko mišinys.

Turiu pinigų, kam noriu, tam duodu. R. Karbauskis kalba apie tai, kiek padarė per sofistikuotas jo aukojimo visuomenės labui akcijas, kad stato piliakalnius, drožia dievus. Jei taip pradėtų kalbėti V. Matijošaitis, jis akimirksniu netektų pusės savo žavesio.

Svarbiausia, kai nesigėdiji to, koks ir kuo esi. Nesigėdiji savo namų ir turto, didžiulių portretų ant sienų, o į namus įsileidi žurnalistus. Kai sakai tai, ką ir galvoji. Ir jei galvoji, kad oponentas nusišneka, tai ir pasakai paprastai: „nusišneka šitas durnius“ arba „idiotas“.

Kai matai, kad bezdielnykų pilna savivaldybė, juos išvaikai paprasčiausiu von iš čia nustebusio vaiko mina. V. Matijošaičio žodyne yra ir daugiau paprastų žodžių, už uždarų durų dažniausiai. Bet lietuvis juk taip ir mėgsta – trumpai ir aiškiai, bet kad tvarka būtų. Tiksliau, kad ateitų į valdžią toks, kuris už jį padarytų tvarką keliais smūgiais kumščiu į stalą.

Ir kai girdi žmogus, skaito trumpus, paprastus ir konkrečius V. Matijošaičio sakinius, nejaugi išvydęs štai tokią antraštę viename iš šalies interneto portalų - „Įvertino galimus kandidatus į prezidentus: vienas jų turi viską, ko reikia naujajam tautos tėvui“, nesusies to mistinio kandidato su V. Matijošaičiu? Net R. Karbauskis jame mato rimtą konkurentą, nes S. Skverneliui tautos tėvu kol kas nelabai sekasi tapti.

Jei ir kai tauta neteko A. Brazausko, tai nereiškia, kad ilgesys dingo.

Ilgesys net ne A. Brazausko, kaip tautos tėvo, jei giliau pakasinėtumėme. Ilgesys tam tikrą brazauskinę pasaulėžiūrą atspindinčio žmogaus. Nes A. Brazauskui taip pat buvo leidžiama daryti visas žemiškąsias nuodėmes, nuo didžulių turtų iki Kristinos.

Ir V. Matijošaitis iš visų dabar viešumoje matomų ir politiniame lauke veikiančių žmonių bene labiausiai atitinka A. Brazausko tipažą. Ne, ne milicinko ir aukščiausio rango sovietinės nomenklatūros veikėjo karjeras lyginant. O tradicinį gyvenimo būdą, taip, prabangų, bet tikrai neiššaukiantį ar labai egzotišką, išvaizdą ir svarbiausia, žinoma, pasaulėžiūrą. Tokią vis dar labai posovietiškai lietuvišką.

Pačia plačiausia prasme V.Matijošaitis yra siejamas su ta verslininkų grupe, kuri plėtodama verslą Rusijoje ir su Rusija, čia, Lietuvoje, buvo tarp žmonių, raginančių su kaimynais nesipykti, kurti draugišką atmosferą.

Kiekvienas aštresnis politinis pareiškimas iš Lietuvos vadovų pusės verslininkams Rusijoje sukeldavo rimtų problemų. Ir šie buvo ir vis dar yra stiprūs kitokios politikos Rusijos atžvilgiu lobistai. Raginimai traukti verslus iš Rusijos, kad Lietuva netaptų jų pelno įkaite būdavo vertinami kaip didžiausio idioto nusišnekėjimai.

Jie to savo požiūrio, kad juk kaimynų nepasirinksi, o gražiai sutardamas, nusileisdamas kartais ir nešokdamas į akis, nes juk mažutėlis esi, ir uždirbti sau gali, ir tautai duoti - pigių dujų ir todėl pigaus sviesto, niekada neslėpdavo.

Dar stipriau veikdavo užkulisiuose. Net ne per vieną partiją, o dirbo su visais politikais ir net steigė naujas politines organizacijas. Tai yra atskira didelė tema, kaip šioji su Rusija susijusio Lietuvos verslo elito dalis veikė politinius sprendimus. Tačiau jei šie verslininkai, jiems dirbantys žmonės ir jų formuota aplinka šiandien pritilusi, tai dar nereiškia, kad ši pasaulėžiūra staiga iš Lietuvos išnyko, dingo sulig Krymo užgrobimu ar karu Ukrainoje.

Bet oficialiosios linijos kritikai tyli, nes kalbėti kitaip Rusijos atžvilgiu nei dabartinis formatas yra tiesiog nenaudinga, net žalinga ir niekas nenori išsišokti ir prisidaryti problemų.

Karts nuo karto kylančios isterijos dėl Rusijos propagandos įtakos ar naudojimosi „naudingais idiotais“, suprask, politiniais neišprusėliais žmones užčiaupia, bet juk jų pasaulio matymas nesikeičia.

Yra buvę Lietuvos žiniasklaidoje pačių ciniškiausių bandymų manipuliuoti visuomenės nuomone Rusijos ir Kremliaus režimo klausimu net kai įvyko Krymo okupacija. Štai vos praėjus mėnesiui po Kremliaus veiksmų, „Stiliaus“ žurnale pasirodė Dainos Bosas, buvusio politiko ir su Rusija verslus plėtojančio jau minėto A. Boso žmonos, pasakojimas apie viešnagę Rusijoje pas draugus. Ji džiaugėsi jų atvirais draugams namais, kad rusai dabar savo svečius ne į restoranus vedasi, o kuria jaukią namų aplinką ir gamina maistą savo gražiuose namuose.

Ir taip skanių ir gražių vaizdų užganėdinta skaitytoja staiga net nepastebi, kaip keičiamas jos požiūris į Kremliaus veiksmus. Nes pagrindinis Bosų viešnagės Rusijoje tostas buvo - kad politika netrukdytų draugystei.

Dabar taip akivaizdžiai veikti jau būtų pražūtinga, tačiau tai nereiškia, kad rezistencija neegzistuoja. Ji yra ir ji pasireiškia V. Matijošaičio palaikymu. Tyliai, ramiai, bet be kompromisų.
Žinoma, yra ir dar vienas faktorius. V. Matijošaičio portretą kuria ir daug pinigų. Žiniasklaidos antraštėse V. Matijošaičio vardas atsiranda ne be pagrindo, o visa Lietuva apie Kauno mero sėkmę ir gražėjantį Kauną sužino, nes per metus Kaunui ir jo mero įvaizdžiui kurti vien oficialiai išleidžiama netoli 400 tūkstančių eurų.

Ir vis dėlto šiuo atveju turinys diktuoja ir formą. O turinys yra paprastas ir suprantamas – štai kiek gali turėti, kai apsukriai lietuviškai viską suderini. Rytus ir Vakarus. Ir neleidi politikai trukdyti daugystei.