Kai žmonės vis dar išvažiuoja iš Lietuvos taip pat masiškai, kaip pernai, užpernai ar prieš penkerius metus, kai, lyginama, jog kasmet Lietuva netenka tiek žmonių, kiek gyvena Marijampolėje ar Alytuje, kai kerti mažus miestelius arba kaimus, ir kai šviečia vos vienas kitas langas, aš savęs labai dažnai klausiu, kas yra, dėl ko aš vis dar gyvenu Lietuvoje.
Indrė Makaraitytė
© DELFI / Andrius Ufartas

Kodėl aš likau čia? Ar tai reiškia, kad aš gal prastesnė už kitus? Gal bijojau iššūkių.

Atrodo, mintyse imi sau ir pasakai ar pakartoji kitų užkeikimus – velniop iš čia, kiek galima, kurių galų čia, šitoje tamsoje, drėgmėje, su cepelinų spalvos dangumi, šioje savanaudžių valdininkų ir politikų karalystėje toliau gadintis sau ir savo vaikams gyvenimą.

Kai tik užeina šis debesis minčių, jis visada akimirksniu praeina, nes aš visada prisimenu savo močiutę.

Ji gyveno iki mano tryliktojo gimtadienio, likus vos porai mėnesių iki jo abu seneliai žuvo apmaudžiame buitiniame gaisre ir laidotuvės vyko, kai visa Lietuva minėjo Sausio 13-osios pirmąsias metines. Bet trylikos metų burtų, pasirodo, užtenka iki šiol. O gal užteks visam mano gyvenimui ir dar liks mano vaikams. Aš labai tikiuosi.

Jos pasakojimai vakarais ar kur prisėdus buvo iš pažiūros gal ir niekuo neypatingi, nes juk visos močiutės ką nors pasakoja. Bet močiutė surišo man mano Lietuvą su savo vaikystės ir jaunystės Lietuva, jos nepriklausomybės tarpsniu iki okupacijos. Ir tos, tarpukario, Lietuvos – kaimo ir mažų miestelių skonis ir kvapas... yra mano Lietuvos pamatas.

Pirmiausia Lietuva man kvepia bankuchenais. Net yra fotografija, kurioje močiutė pozuoja kartu su savo draugėmis iš Rietavo mergaičių mokyklos, su savo iškeptais vos ne žmogaus dydžio kūriniais. Iš esmės galima dabartinius šakočius visus mesti lauk, jie nė iš tolo neprimena to, koks turi būti bankuchenas. Juokauju aš, žinoma, bet vis tikiuosi, kad atsilaužusi kokio siūlomo, atseit naminio, nukeliausiu atgal į močiutės glėbį. Bet nieko panašaus paragauti taip daugiau ir neteko.

Bankucheno tešlą galima valgyti žalią, kokio ji skanumo. O prie sviestinio popieriaus prikepusių tešlos lašų išvis neįmanoma atsivalgyti – jie tirpsta burnoje. Ropoji keliais arba atsitūpus aplink didžiulį volą, kurį suka senelis, ant skardos nuo šakočio spyglių teka tešlos perteklius. Ir tešla – auksinė, gryno geltono aukso spalvos, ir tas kvapas toks, jog iš tos kamarėlės gyvenime niekas neišneštų, jei nebūtų ten buvę taip žiauriai karšta. Juk vis dėlto kepa bankuchenus ant ugnies.

Nebuvo dalyko, kurio pas močiutę nebūtų buvę. Nebuvo problemos, kurios nebūtų galima išspręsti. Net ir kilusios naktį, kai prisvilindavau tą prakeiktą „Napoleono“ pertepimą.
Indrė Makaraitytė

Bankuchenu vis dar kvepia medinis močiutės šaukštas, pajuodęs nuo senatvės, kuriuo ji pildavo tešlą ant volo. Tokiais grybšniais. Pilnu pilnutėliu šaukštu.

Buvo gilus sovietmetis, o bankuchenai, kaip suprantate, buvo skirti žmonių šventėms. Miestelyje, kuriame sovietai įkūrė visą karinį garnizoną, gyvendami iš esmės daugiabutyje, seneliai turėjo savo ūkį. Vadindavo jį tvartais, bet ten buvo ir arklys, ir karvių, ir kiaulių, vištų, kalakutų. Sovietmečiui einant į pabaigą, iš pavydo kaimynas supleškino viską iki pat pamatų, dabar šioje vietoje – pieva, styro tik kelios sulaukėjusios obelys. Senelis neatsigavo – atgulė į patalus, o močiutė neatsigauti neturėjo teisės.

Kai neliko kur kepti bankuchenų, nei volo, nei vietos pakurai, nei klėties, pagaliau, nei kelių dešimčių vištų, iš kurių kiaušinių trynių buvo gaminama tešla, napoleonai – tie tikrieji, su senoviniu pertepimu, kurį reikia virti ilgai ir nuobodžiai stovint prie ugnies ir maišyti, maišyti ir maišyti, ir nepermaišyti, ir puošiami ne kokiais pirktiniais pabarstukais, o iš skirtingo maišelio traukiamais skirtingo skrudinimo trupinėliais – gimdavo pačioje banaliausioje, kokią galima įsivaizduoti, virtuvėje.

Pabarstukai buvo beveik juodos, tada tamsaus šokolado, šviesiai rudos-kakavinės spalvos. Ir pačios šviesiausios. Kada ji prisigamindavo tų pabarstukų, aš neįsivaizduoju. O kada ir kaip sugebėdavo iš popieriaus išsikarpyti žiedų trafaretus – juo labiau. Bet vestuvėms buvo kepami du „Napoleonai“ ir vienas želė tortas, dar gaudavau sukti kastinį, skrudinti silkių galvas ar virti vyniotinį. Milžiniško dydžio dubeny dažniausiai būdavo plakama mažiausiai po dvidešimt kiaušinių baltymų rankomis, su metalinėms mentelėmis, ir aš stovėdama užmigdavau nuo to caksėjimo į dubens kraštus.

Nebuvo dalyko, kurio pas močiutę nebūtų buvę. Nebuvo problemos, kurios nebūtų galima išspręsti. Net ir kilusios naktį, kai prisvilindavau tą prakeiktą „Napoleono“ pertepimą.

Ir dar tos rožės.

Neįsivaizduoju, kaip, iš kur, kai nei interneto, nei ypatingos komunikacijos nebuvo, bet ir gėlių atvažiuodavo žmonės pas ją. Viena ar kelios rožės visada dar žydėdavo, arba man tik taip atrodė. Prie mano akių nėra buvę žmogaus, kuris būtų išvažiavęs tuščiomis rankomis. Močiutės gėlyne visada viskas žydėjo, o man taip niekada ir nėra pavykę, kad rožės skleistųsi tokio skaistumo žiedais. Ir aš žinau, kodėl. Nes artinantis lietui, kiekvienas rožės žiedas buvo aprišamas celofano skiaute, o po lietaus nurišamas.

Prie sovietų seneliai gyveno bute be jokių patogumų. Jame ir vyko tie močiutės burtai. Jie buvo tokios galingos traukos, kad aš daugiau nieko neprisimenu, o gal net ir nenoriu prisiminti iš savo gyvenimo iki trylikos metų.
Indrė Makaraitytė

Ji mezgė ir siuvinėjo, kaip koks vietinis Mičiurinas „žydino“ tulpes po lempa mano gimtadieniui ankstyvą pavasarį, o kai tėtis iš autobusų stoties parsinešdavo keletą dėžių siuntinio, lašinių, rūkytų dešrų ir visokių ten gaminių kvapas jausdavosi jau laiptinėje.

Visa tai ji atsinešė iš anos Lietuvos. Iš to tarpsnio, kurį ji vadino kaip ir daugelis senelių – „prie Lietuvos“.

Vėliau, jau kai paaugusi varčiau labai populiarią nepriklausomybės pradžioje perleistą tarpukario receptų knygą, ji kėlė liūdną šypseną – štai iš kur ir ko mokė toje Rietavo mergaičių mokykloje. Ir mokė taip, ne bet kaip.

O prie sovietų seneliai gyveno bute be jokių patogumų. Jame ir vyko tie močiutės burtai. Jie buvo tokios galingos traukos, kad aš daugiau nieko neprisimenu, o gal net ir nenoriu prisiminti iš savo gyvenimo iki trylikos metų. Tik juos.

Tualetas – lauke, kuriuo naudojosi visas daugiabutis. Tokios trejos medinės durys į tris tupyklas. Virtuvėje – šalto, žiemomis – ledinio vandens čiaupas. Ir metalinė plautuvė. Ir kibiras po juo. Nieko romantiško. Ir man, vaikui, netgi žiauriai sunku, kai reikdavo rytais nunešti į pieninę pieną – nuo dviejų artipilnių talpų mano rankos nutįsdavo iki pat kelių. O jei tądien pavykdavo užkelti juos ant dviračio ragų, tai dviratį dar reikėdavo kažkaip sugebėti suvaldyti.

Mano senelius nuo emigracijos iš Lietuvos traukiantis vokiečiams sustabdė ką tik užsakyti nauji baldai. Tiesa, niekas juk tada negalvojo, kad ilgam būtų traukęsi. Bet baldai, mediniai, naudoti toliau visą gyvenimą, pasirodo, buvo argumentas, kuriuo jie nuvijo mintis apie išvažiavimą. O tėvo tėvai nespėjo privažiuoti sienos, kai ji užsidarė. Ir todėl abi šeimos liko Lietuvoje ir galėjome gimti mano sesė ir aš, o tada ir mano vaikai.

Nieko nėra neįmanomo. Ypač Lietuvoje, kai viskas yra tik mūsų rankose.
Indrė Makaraitytė

Ir todėl aš galėjau ir tebegaliu gyventi su Lietuva iš močiutės glėbio. Tas glėbys buvo didžiulis, jame tilpo labai daug, o aš neišpasakytai noriu tą jos šilumą ir kvapą perduoti savo vaikams.

O galiu tai padaryti tik čia. Tik vežiodama juos po tas pievas, kurias ji maža braidė ir po tas kitas, po kurias aš laksčiau jai iš paskos, įsivaizduodama, kad labai padedu grėbdama šieną jos paskutinei karvei. Nes pieninė ir bokštas, į kurį man lipant močiutė prašė pasakyti, ar dar labai aukštai debesys, yra tik čia.

Tik čia man kvepia močiutės namais, kur pietų be deserto nebūdavo, o ant palangės buvo daiginamos rožės.

Bet svarbiausia, ką aš supratau gerokai vėliau, buvo jos perduotas supratimas, kad viskas yra tavo paties rankose. Viskas yra jose. Rankos yra skirtos tam, kad jose virtų darbas.

Nebūtinai juk kepti bankuchenus ir nebūtinai tai suprasti pažodžiui, ir ne nuo valdžios priklauso, kaip tu pats gyvensi. Ir nieko nėra neįmanomo.

Ir kai tai supranti, nieko nėra neįmanomo. Ypač Lietuvoje, kai viskas yra tik mūsų rankose.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Žudikų ir prievartautojų gauja, kuriai pakluso ne tik kaliniai, bet ir kalėjimo prižiūrėtojai (155)

Lietuvos kalėjimų sistemoje – precedento neturintis skandalas: į nusikalstamą susivienijimą...

Henry Kissingeris apie blogiausią scenarijų dėl Trumpo: alternatyva – labai nepatraukli (140)

Praėjus dienai po Helsinkyje įvykusio JAV ir Rusijos prezidentų Donaldo Trumpo bei Vladimiro...

Neatpažįstamai pakeitė legendinę Lietuvos vietą: štai čia marozų tikrai nerasite (51)

„Marozų kurortas“ – tokia nemaloni etiketė nuo seno persekioja Palangą. Tai pastebintis...

Rusijos tyrimų komitetas iškėlė baudžiamąją bylą Lietuvos prokurorams ir teisėjams atnaujinta 12:46 (139)

Rusija reiškia nepasitenkinimą Lietuvos prokuratūra , kuri už dalyvavimą nusikalstamuose Sausio...

Daržovių kainos šoktelėjo, bet jas gali numušti lenkai (18)

Ankstyvųjų daržovių derlius, pasak augintojų buvo prastas, tačiau vėlyvasis – teikia...

Apsilankymą kai kuriuose „Swedbank“ padaliniuose reikės suderinti telefonu – kitaip nepriims (162)

Komercinis bankas „Swedbank“ nuo rugpjūčio imasi naujovių – Pakruojyje ir Zarasuose...

Andrius Užkalnis: kas atsitinka žmonėms nuo vaikų? (105)

Žinot tuos žmones, kurie, vos juos sutikus, pradeda stenėti: „tu nežinai, kaip brangiai kainuoja...

Įspėja saugotis: tokie meistrai renkasi vienišas moteris (36)

Darau namo renovaciją. Per pažįstamus radau gerą santechniką, bet pavardės nežinau. Jis...

Niekada nemaniau, kad būsiu viena iš tų, kuriuos vadina emigrantais (7)

Ši istorija atsiųsta konkursui „ Laimę atradau kitoje šalyje “.